Koronaviruso priešai: grynas oras, pirtis, emocinis stabilumas

Kylant koronaviruso grėsmėms ir šalyje paskelbus karantiną, daugelis žmonių lieka namuose. Tai labai svarbu siekiant apsaugoti savo, artimųjų ir visuomenės sveikatą. Tačiau šiuo laikotarpiu ne mažiau svarbu ir vidinė būsena, nusiteikimas, emocinis stabilumas.
Telšiškiai, savo sričių specialistai, „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams dalijo patarimus, kaip šiuo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu nepasiduoti panikai, stiprinti imuninę ir kartu emocinę sistemą.
Aurelija SERVIENĖ

Pirtis – gera priemonė nuo virusų
„Angelų malūno“ šeimininkas, pirtininkas Ričardas Rasiukas tikina, jog pirtis yra ta vieta, kurioje apsivaloma, ypač nuo visokių virusų. Kaitinimasis pirtyje padeda sustabdyti virusų plitimą, prasidėjusią slogą ar karščiavimą. Poveikis dar geresnis, jei prie to prisideda arbatos ir visi kiti augalai.
R. Rasiukas pateikė pavyzdį: jei žmogus karščiuoja, tikslinga būtų šildyti kojas vonelėje ir gerti aviečių, liepžiedžių arbatas. Pirtyje taip pat galima kvėpuoti įvairiais augalų aromatais. Kaitinantis pirtyje žmogaus temperatūra pakyla nuo 38 iki 39 laipsnių, ir tada virusai žūva.
Pagal naują Vyriausybės įsakymą, pirtininko teigimu, į viešas pirtis šiuo laikotarpiu rinktis negalima, tačiau namuose, saugioje, žinomoje aplinkoje, savo šeimos rate, pirtis yra tikrai gera priemonė ir labai reikalinga.
R. Rasiukas pasakojo, kad jo ėjimai į pirtį šiuo laikotarpiu nei padažnėjo, nei paretėjo. Pirties malonumais jis mėgaujasi kaip ir visada, nuo vieno iki keturių kartų per savaitę.
Pirtyje galima ne tik virusų atsikratyti, bet ir pagerinti emocinę būklę – per kvapus. „Pats procesas pasišildyti yra labai efektyvus emociniam balansui pakelti. Uostydami įvairius augalus – mėtas, jazminus, juoduosius serbentus, pelynus – pajaučiame kvapų įvairovę. Visi augalai skirtingai kvepia, o jei kvapai patinka, pajuntame gerų emocijų“, – sakė pirties žinovas.

Mėgaukitės grynu oru
Šiaurietiškojo ėjimo instruktorius Rimvydas Lukšta sako, jog, pasikeitus gyvenimo ritmui, nebūtinai tai gali būti vien tik į bloga. Kaip panaudosite šį laiką ir šią situaciją, priklauso tik nuo jūsų ir aplinkybių. Pakelkite galvą aukštyn ir pabandykite mąstyti pozityviai. Kol šiaurietiškasis ėjimas leidžiamas, darydami tai atsakingai, mėgaukitės grynu oru. Kartu su sveika mityba ir geru miegu yra geriausias būdas pagerinti imunitetą, pabėgti nuo rūpesčių, pravėdinti plaučius ir galvą, patirti tikrą įkvėpimą, nes:
– tinka bet kurio amžiaus žmonėms, bet kokiu oru ir bet kuriuo metų laiku;
– padeda mažinti kūno masę, gerina medžiagų apykaitą. Vaikštant su lazdomis sudeginama 20–50 proc. daugiau kalorijų per valandą, nei einant be lazdų;
– tai nedidelio intensyvumo treniruotės, gerinančios kraujotakos ir kvėpavimo sistemas, didinančios deguonies įsisavinimą;
– ėjimas su lazdomis nuima dalį krūvio, tenkančio kojų sąnariams ir nugarai, o teisingai atliekami rankų mostai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis;
– tai malonus laisvalaikio praleidimo būdas gryname ore, padedantis atsikratyti emocinės ir protinio darbo įtampos.
„Jei šiomis dienomis tapsite pasyvesni, nesurinksite net vidutinio žingsnių skaičiaus, daugiau laiko praleisite sėdomis, nepamirškite sumažinti ir suvartojamo maisto kiekio. Sportas gryname ore ir treniruotės Sveikatos apsaugos ministerijos nėra rekomenduojamos, ypač jei į jas keliaujate viešuoju transportu“, – nepamiršti ragino R. Lukšta.

Psichiatro nuomonė
Gydytojas psichiatras Gintaras Naujokas sako, kad šiandien, kilus koronaviruso pandemijai, galima išskirti kelis kritinius laikotarpius, turinčius skirtingą poveikį mūsų psichikai. Tai:
– infekcija iki patekimo į Lietuvą;
– pavieniai infekcijos atvejai mūsų šalyje;
– infekcijos išplitimas mūsų šalyje;
– infekcijos suvaldymas (visiškas išnykimas ar perėjimas į nuolat cirkuliuojančią-sezoninę formą).
Pirmasis etapas jau praėjo, iš jo galime tik pasimokyti ar padaryti išvadas, jei panaši situacija kartotųsi. Šiandieninės technologijos leido iš arti stebėti, kas darosi Kinijoje, kokių griežtų priemonių buvo imtasi. Kompetentingos institucijos galės spręsti, ar buvo tinkamai sureaguota, tačiau eilinių žmonių reakcija – „vyksta kažkur toli… ne mano reikalas“, buvo daugiau stebima kaip eilinis Holivudo sukurtas filmas, nerealistiškai, manant, kad „pas mus tikrai taip nebus“ – tiek dėl įsivaizduojamo socioekonominio pranašumo (ne komunistinė valstybė, geresnė sveikatos priežiūros sistema, „arčiau Vakarų“), tiek dėl santykinai didelio atstumo (yra žmonių, kuriems atstumas nuo Telšių iki Vilniaus yra labai tolimas, ką jau kalbėti apie Kiniją), tiek dėl netikėjimo pačia infekcija, nerealaus, mistinio pasitikėjimo savo imunine sistema. Tokios reakcijos padeda žmogui išvengti „bereikalingo“ streso, perdėtai nereaguoti, tęsti savo įprastą gyvenimą be jokių sutrikimų, tačiau, nekreipdami dėmesio į realias grėsmes, prarandame galimybę kiek įmanoma efektyviau pasiruošti galimiems nemalonumams.
Antrasis etapas, pasak gydytojo, kuris kaip tik ir yra šiuo metu, neišvengiamai įtraukia visus. Panašu, kad kol kas patvirtintų infekcijos atvejų yra TIK 34 (skaičius keičiasi kas kelias valandas), tačiau „sergančių“ – 80 proc. visų Lietuvos gyventojų. „Sergantys“ – tai gyventojai, nuolat sekantys visą atsirandančią informaciją: tiek abejotinos kokybės, tiek neabejotinai blogos kokybės Lietuvos, užsienio medikų, visuomenės sveikatos specialistų, astrologų, politikų (ir turinčių, ir neturinčių kompetencijos šioje srityje), kaimynų. Tiek jautrius, tiek gana stabilius žmones informacijos perteklius gali „išmušti iš vėžių“ – gali pradėti kilti nerimas, baimė, panika, atsirasti neapgalvotas elgesys. Šiame etape nerimo lygis būna labai didelis, nes yra didelė baimė užsikrėsti, viltis neužsikrėsti. Kone visi aplinkiniai matomi kaip potencialūs užkrato šaltiniai. Aukštas nerimo lygis ilgesnį laiką išsekina, paveikia kasdienį gyvenimą – tiek darbo, tiek tarpasmeninius santykius.
Ko gero, geriausiai šį etapą padeda įveikti autoritetinga figūra – prezidentas, ministras, ministerija, sveikatos apsaugos darbuotojas, žmogus, kuriuo pasitikima – jei tuo žmogumi ar institucija yra pasitikima, informacija yra konkreti, aiškiai suprantama, o nurodymai įmanomi įvykdyti. Tai padeda ne tik susitelkti ir efektyviau spręsti iškilusias problemas, bet ir leidžia pasidalyti atsakomybe už susidariusią padėtį („man taip liepė“), jaustis bendro projekto dalimi. Ne veltui jėgos struktūrose (policijoje, kariuomenėje) mokoma kone aklai paklusti viršininkų komandoms, treniruojamasi atsiriboti nuo emocijų (kas vėliau vis tiek neigiamai atsiliepia psichikos sveikatai). Labai svarbu yra kiek įmanoma atsirinkti informacijos šaltinius, kuriais galima pasitikėti, deja, problema yra ta, kad kiekvienas žmogus renkasi pagal save – kuris yra linkęs matyti neigiamus dalykus, skaitys straipsnius ir girdės tik tas laidas, kur skelbiama „negatyvi“ informacija (pvz., pradedama nuo to, kiek tą dieną yra mirusių, o tik paskui pasakoma, kiek pasveikusių, ar apie pasveikimus iš viso nekalbama).
Trečiasis etapas, kuris laukia, – infekcijos išplitimas. Matant kitų šalių patirtį panašu, kad užsikrėtusių (nebūtinai sunkių) atvejų tik daugės. Lengviausia pasakyti – kodėl turėčiau nerimauti dėl to, kas bus, juolab ko negaliu pakeisti? Tačiau jausmai, o ypač negatyvūs, kyla, norime to ar ne. Svarbu tai, kaip tvarkomės su jau kilusiais jausmais. Šiuo etapu nerimas santykinai mažesnis (bent jau kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos darbuotojus), nes yra labai daug darbo, nėra kada galvoti apie globalią situaciją. Karantinuoti žmonės jau persisotina informacija, pradeda ieškoti kitų temų, stengiasi nukreipti dėmesį. Atsiranda pavojus – iki tol nestabilūs ryšiai, kurie išsilaikydavo dėl to, jog partneriai duodavo vieni kitiems erdvės, dabar gali labai komplikuotis, nes ilgą laiką reikia būti kartu vienoje vietoje, santykinai mažoje erdvėje. Kartu atsiranda ir kitas pavojus – tai laiko „prastūmimas“ vartojant alkoholį, kitas narkotines medžiagas (iki šiol įprasta matyti „atostogautojus“, kurie alkoholį, kad ir nedideliais kiekiais, vartoja visų atostogų metu).
Šiuo laikotarpiu pradedami vertinti ryšiai („dainuojanti Italija“), tampame atlaidesni vieni kitiems, švelnesni (galimai pasąmonėje tikėdamiesi, kad jei aš elgsiuosi su kitais geriau, prireikus ir man kažkas padės, nesvarbu, ar tai kitas žmogus, ar Dievas). Labai svarbu išlaikyti struktūrą: ypač svarbu laikytis dienos režimo, reguliariai keltis, eiti miegoti, atkreipti dėmesį į mitybą, būtinai pasportuoti, planuoti kitą veiklą, neatidėlioti darbų, negyventi „atostogų“ režimu. Labai svarbus bendravimas su artimaisiais, tiek gyvenančiais kartu, tiek giminaičiais, su kuriais bendrauti anksčiau neturėjote laiko, – paskambinkite jiems!
Ketvirtasis etapas yra kol kas sunkiausiai prognozuojamas. Kaip ir po bet kokios krizės, labai tikėtinas nerimo, kitų psichikos sutrikimų ryškus padidėjimas. Išgyvenę stresinę situaciją (netekties, darbo praradimo, sveikatos pablogėjimo), dažnai padarinius pajuntame tik po kurio laiko. Priklausomai nuo patirtų išgyvenimų, gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimo sindromas, depresija, kiti nerimo sutrikimai, padidėti savižudybių skaičius, gali paūmėti ar išsivystyti įvairių psichiką veikiančių medžiagų priklausomybė. Pajutus, jog sutriko miegas, tapo dažnas pulsas, pablogėjo dėmesio koncentracija, padažnėjo kvėpavimas, atsirado dirglumas, nuolatinis nerimas, greitas nuovargis, bloga nuotaika, gali prireikti specialisto konsultacijos. Jeigu blogai jaučiatės daugiau nei dvi savaites, nepraeina pabendravus su artimaisiais, draugais, o gal net nesinori su jais kalbėtis, pakalbėkite su psichologu, psichiatru. Kuo greičiau kreipsitės pagalbos, tuo mažiau kentėsite, greičiau sugrįšite į įprastą gyvenimą.
Žemaitijos psichikos sveikatos centro telefonai: 8 604 96441, 8 612 65334.

Eikime ne iš namų, bet į knygos pasaulį

„Europe Direct“ informacijos centro Telšiuose vadovė Auksė Valackonienė šiuo laikotarpiu, kuris nė vienam dar nėra patirtas ir pažįstamas, ragina nurimti ir pabandyti suprasti, kaip gyvename šiandien ir kaip bus rytoj.
„Šįryt, kai laikas pamažu stoja, paštininkas atnešė knygą. Nepirktą. Netikėtą. Su autoriaus autografu. Dabar geriu kiekvieną svetimo gyvenimo žodį. Ir mokausi.
Tad mano pasiūlymas – skaitykime. Juk kiekvienas turime kažkur padėtą ir pamirštą, gal padovanotą, o gal paliktą ar pirktą knygą, žurnalą, dienoraštį. Ne mano sugalvota, kad skaitymas – vienas iš geresnių būdų pabėgti.
Kai dienas, savaites ar mėnesius pradėsime skaičiuoti atvejais, paimkime knygą. Ir eikime ne iš namų, bet į knygos pasaulį. Ir saugokime save bei aplinkinius“, – sako A. Valackonienė.