Iš Telšių kilusi, jau daug metų Vilniuje gyvenanti Indrė Chmieliauskaitė-Makarskienė dėkinga savo gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Moteris neabejoja, kad jos gėrio ir laimės šaknys slypi Telšiuose ir tai, ką ji pasiekė ir kuo gali didžiuotis, įvyko tikrai ne šiaip sau.
Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos saugos skyriuje vyriausiąja specialiste dirbanti I. Chmieliauskaitė-Makarskienė – vienintelė lietuvė, jau aštuonerius metus priklausanti Pasaulio gydytojų orkestrui. Dėl kilnių tikslų, dalyvaudama labdaringoje veikloje, kraštietė smuiku yra grojusi žymiausiose pasaulio scenose, o kelius ten, anot pašnekovės, nutiesė būtent telšiškiai pedagogai, suteikę puikius muzikinius pamatus.
Su neeiline asmenybe kalbėjome apie darbo ministerijoje specifiką, gimtojo krašto svarbą, didžiulę meilę muzikai ir neišsenkantį norą daryti gerus darbus.
Monika GIRDVAINĖ
– Esate įgijusi biomedicinos mokslų daktaro laipsnį, dirbate Sveikatos apsaugos ministerijoje. Kuo žavi darbas šioje valstybės įstaigoje ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Pradėjusi doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, likau dirbti ir gyventi sostinėje. 2009 metais apsigyniau daktaro disertaciją. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, atsirado daug naujovių, reikėjo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Su dideliu entuziazmu įsitraukiau į sveikatos bei maisto saugos sritis ir jose tebedirbu iki šiol. Džiaugiuosi, kad savo darbu galiu prisidėti prie visuomenės sveikatos išsaugojimo. Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbu dvyliktus metus. Darbas dinamiškas ir nemonotoniškas. Ministerija formuoja valstybės politiką asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, farmacijos ir privalomojo sveikatos draudimo srityse.
Taip pat ministerija nustato moksliškai pagrįstus ir rizikos žmogaus sveikatai įvertinimu paremtus privalomuosius reikalavimus maisto saugos ir gyventojų mitybos gerinimo srityse. Rengiame įstatymų, Vyriausybės nutarimų, sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir kitų teisės aktų projektus. Dalis Lietuvoje taikomų teisės aktų projektų rengiama Europos Sąjungos institucijose, todėl tenka rengti ir pristatyti Lietuvos pozicijas bei dalyvauti Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos ekspertų darbo grupių veikloje. Prezidentės dekretu esu apdovanota atminimo ženklu už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai.
– Darbas ministerijoje ir muzikavimas – atrodytų, du nelabai suderinami dalykai. Tačiau Jūs juos puikiai derinate – grojate smuiku Pasaulio gydytojų orkestre. Koks tikslas jungia šio orkestro medikus?
– Prieš dvidešimt metų buvau priimta groti Europos medikų studentų orkestre. Su juo teko koncertuoti aštuoniose Europos valstybėse. 2008 metais Vokietijoje buvo įsteigtas Pasaulio gydytojų orkestras. Jo įkūrėjas ir dirigentas – muzikinį ir medicininį išsilavinimą turintis profesorius iš Berlyno – S. Willichas.
Medikai gali padėti kitiems ne tik eidami savo tiesiogines pareigas, bet ir kartu muzikuodami. Visos už orkestro koncertus ir kompaktines plokšteles surinktos lėšos skiriamos labdarai. Orkestrantai patys dengia savo kelionių ir apgyvendinimo išlaidas ir aukoja savo atostogų laiką. Atskiros klinikos, regionai ar šalys turi savo medikų orkestrus, todėl kasmet būna didelis konkursas patekti į Pasaulio gydytojų orkestrą. Jo koncertuose jau yra groję beveik 1 500 įvairių specialybių medikų iš 56 šalių. Šiame orkestre esu vienintelė Lietuvos atstovė. Tiesa, jame koncertuoju su dar vienu žemaičiu – savo smuiku, kuris yra gimęs Žemaitijoje.
Daugiausia orkestrantų atvyksta iš Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Australijos ir Japonijos. Kasmet surengiamos trys orkestro sesijos skirtingose pasaulio šalyse. Atrinkti orkestrantai prieš kelis mėnesius gauna savo instrumentų partijų natas ir pradeda ruoštis. Susirinkęs orkestras, kuriame paprastai būna apie 80 muzikantų, 3−4 dienas repetuoja nuo ryto iki vakaro. Pirmas koncertas surengiamas sveikatos priežiūros įstaigoje, kuriame gali laisvai dalyvauti visi pageidaujantys pacientai ir personalas. Kitas pasirodymas vyksta prestižinėje koncertų salėje. Už šį koncertą gauti visi pinigai skiriami organizatorių pasirinktai labdaros sričiai. Apskaičiuota, kad tokiu būdu orkestras labdarai skyrė milijoną eurų, kurie pasiekė su pacientais dirbančius fondus, skurdžiose šalyse veikiančias gydytojų asociacijas, prisidėjo prie medicininių tyrimų ir muzikos terapijos plėtros.
– Kokiose pasaulio šalyse Jums teko groti smuiku? Pasidalykite įsimintiniausiais įspūdžiais, patirtais koncertuojant su orkestru.
– Pasaulio gydytojų orkestre debiutavau 2011 metų rugsėjo 11 dieną Vašingtone. Koncertas buvo skirtas 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių aukoms atminti. Taip sutapo, kad 2001 metais rugsėjo mėnesį savanoriavau kaip vertėja Čikagos oftalmologams, atvykusiems konsultuoti Lietuvos gyventojų. Jie ištyrė ir akiniais aprūpino kelis tūkstančius pacientų, neatlygintinai dirbdami nuo ryto iki vakaro. Išgirdę apie JAV sukrėtusią tragediją, poliklinikos salėje susirinkome visi, medikai ir pacientai, tylos minute pagerbėme žuvusiuosius, o aš sugrojau F. Šuberto „Ave Maria“. Po dešimties metų tą pačią dieną grojau… su Pasaulio gydytojų orkestru jau anapus Atlanto… Į koncertą atvyko ir optometrijos profesorė, su kuria susipažinome Vilniuje. Ji prisiminė, kaip tuomet verkė poliklinikos salėje, o priėjusi lietuvė močiutė, išsiėmusi nosinę, šluostė jai ašaras ir lietuviškai guodė. Jos kalbą buvo galima suprasti be vertimo.
Pasaulio gydytojų orkestras grojo Tokijo Metropoliteno teatre ir Fukušimos prefektūros Ivakio mieste, kur didžiąją dalį dutūkstantinės auditorijos sudarė žmonės, išgyvenę Japoniją 2011 metų kovo 11-ąją sukrėtusią gamtos stichiją. Dar nebuvo tekę regėti tokiu žaibišku greičiu užsipildžiusios keturaukštės salės. Šis koncertas buvo skirtas nukentėjusiems žmonėms kaip moralinės paramos ir vienybės išraiška. Moksleivių choras su orkestru atliko dainą, skirtą tragedijos aukoms atminti – „Hana wa saku“ („Težydi gėlės“). Jos žodžių autorius nurodė, kad išliko daug tragedijos liudininkų, galinčių papasakoti savo išgyvenimus, o į dainos tekstą bandė sudėti mintis tų, kurie jau nebegali kalbėti. Šis kūrinys sugraudino ir orkestrą, ir publiką.
Bankoke koncertavome didžiausioje ir seniausioje ligoninėje, kurioje yra 2 000 lovų, o konsultacijų centre per metus apsilanko apie milijoną pacientų. Koncerto perpildytoje ligoninės salėje vaizdo transliacija vyko visose ligoninės palatose. Prieš pasirodymą pagerbėme Tailando karalių, kuris 1888 metais įsteigė šią ligoninę. Dirigentas prie jo statulos nuo mūsų orkestro padėjo gyvų gėlių girliandą. Kai nuo dizenterijos mirė minėto karaliaus pusantrų metų sūnus, karalius susimąstė, kad jei jis, būdamas šalies valdovas, negalėjo išsaugoti savo vaiko gyvybės, tai kaip savo sveikata begali pasirūpinti paprasti šalies gyventojai. Siekdamas padėti žmonėms, karalius įsteigė valstybinę ligoninę, kurią pavadino mirusio sūnaus vardu. Bankoke buvo vienintelis atvejis, kai visas mūsų simfoninis orkestras grojo atsistojęs. Savo koncertą pradėjome Tailando karališku himnu, o publika irgi klausėsi stovėdama. Po šio kūrinio atlikome paties Tailando karaliaus sukurtą muzikinę kompoziciją.
Dubajaus operos teatre su mumis grojo pats muzikos kūrinio autorius. Muzikine išraiška atspindėtas Dubajaus kūrimasis – kai iš dykumų ėmė kilti didžiuliai miesto dangoraižiai.
– Ką Jums pačiai teikia muzika? Gebėjimas groti ir paskatino vienytis su medikais dėl kilnių tikslų?
– Esu dėkinga muzikai, kad ji pakeitė mano gyvenimą neįtikėtina linkme. Dalyvavau keliose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kur buvo pristatyti tyrimai apie muzikos poveikį grojančio ir jos klausančio žmogaus sveikatai. Muzika, stimuliuodama žmogaus smegenis, kartu veikia mūsų fizinę ir psichinę būseną. Tai ištirta nervinių ląstelių – neuronų lygmeniu. Pasaulyje vis labiau plėtojama muzikos terapija. Ji tinka ir sveikiems, ir sergantiems, jai nėra amžiaus apribojimo ir nereikia specialių muzikinių gebėjimų. Man įsiminė viena po mūsų koncerto didžiausioje Oslo ligoninėje išgirsta paciento frazė: „Muzika veikia geriau nei morfijus.“ Iš tiesų, yra tyrimų, rodančių, kad pacientai, kurie klausė muzikos prieš operaciją, jos metu ar po jos, jautė mažiau skausmo, buvo labiau atsipalaidavę ir netgi turėjo mažesnį kraujospūdį. Atlikta tyrimų, rodančių, kad ilgesne gyvenimo trukme pasižymi tie, kurie dažnai lankosi koncertuose arba patys dažnai groja, palyginus su tomis veiklomis retai arba niekada neužsiimančiais asmenimis. Visai nenuostabu, kad medikai, suvokdami tokį didelį muzikos potencialą, daug muzikuoja ir patys aktyviai lankosi koncertuose. Muzika ir medicina yra tarsi dvi ypatingų sveikatai reikalingų galių turinčios seserys. Grojimas su pasaulio medikais suteikė galimybę unikaliu būdu pažinti kitas šalis, jų kultūrą, tradicijas, sveikatos priežiūros aktualijas ir dar daugiau – suteikė galimybę prisidėti prie kilnių projektų.
– Nors jau ilgą laiką gyvenate Vilniuje, aktyviai dalyvaujate Telšių visuomeniniame gyvenime. Kodėl Jums svarbus gimtasis miestas, žemaitiškoji kultūra ir šio krašto žmonės?
– Pasaulį išvydau Klaipėdoje, iš kurios po trijų dienų tėveliai parsivežė mane į Telšius. Šio miesto pirmuoju burmistru buvo mano prosenelis Jonas Urbonavičius. Telšiai – galimybių miestas. Čia mokiausi pirmojoje Lietuvoje katalikiškoje mokykloje, kurioje įgijau ne tik dalykinių žinių, bet ir neįkainojamų dvasingumo ir patriotiškumo pamokų. Čia puikių Muzikos mokyklos pedagogų dėka gavau muzikinius pamatus, nutiesusius kelius į žymiausias scenas kartu su Pasaulio gydytojų orkestru.
Čia su buvusių tremtinių ir politinių kalinių choru galėjau išmokti daug patriotinių dainų ir pajusti iš labai arti, ką laisvė reiškia tiems, kurie patyrė priespaudą ir nelaisvę. Nuo pat įkūrimo dalyvauju Žemaičių bajorų draugijos veikloje.
Kai mokiausi penktoje klasėje, su būreliu bendraminčių iš Telšių pėsčiomis nuėjome iki Kryžių kalno ir pastatėme ten telšiškių kryžių. Nuo tada žingsniais išmatuotas kelias iš Telšių į Šiaulius man ypač įsimintinas…
Telšiuose pažinau daug talentingų, įkvepiančių įvairių profesijų ir amžiaus žmonių, kuriuos nekantrauju susitikti grįžusi į Telšius.
Kai su vilniečiu vyru nutarėme tuoktis, net nemirktelėję žinojome, kad tai įvyks puikiausiame mieste prie Masčio ežero su smagia ekskursija visiems svečiams. Čia auga vestuvių dieną pasodintas rožės krūmas. Čia Mažojoje bažnytėlėje pakrikštyti trys mano krikštasūniai.
Kur bebūčiau, didžiuojuosi, kad esu iš Žemaitijos sostinės, ir tai žino visi aplinkiniai, kuriems prigalvoju įvairių užduočių − skaityti žemaitiškas eiles, dainuoti dainas arba atspėti faktus apie Telšius. Mano vyrui vilniečiui buvo nepaprastai įdomu, kad čia daugelyje įstaigų ir kasdieniniame gyvenime kalbama žemaitiškai. Šitas savitumas – didelė vertybė, suteikianti miestui ir jo gyventojams dar daugiau žavesio.
– Dalyvaujate labdaringoje ir visuomeninėje veikloje, aplinkiniams skleidžiate teigiamą energiją ir geras emocijas. Geranoriška veikla ir pozityvios mintys teikia Jums didžiausią laimę?
– Man tikriausia laimė yra pasidalyta laimė ir tikriausias džiaugsmas – pasidalytas džiaugsmas. Esu laiminga, kai galiu nudžiuginti kitą, padėti jam geriau jaustis, daugiau pamatyti, sužinoti, atrasti. Esu laiminga, kai matau žmones, besišypsančius lūpomis ar širdimi.
Manau, kad į laimę turime žiūrėti plačiau, neapsiribodami savo aplinka. Draugų kvietimu buvome nuvykę į vestuves Indijoje. Šalyje, kur visiškas skurdas glaudžiasi greta didelės prabangos, kur geriamasis vanduo – didžiulė vertybė milijonams žmonių, mes sutikome daug laimingų žmonių, tikinčių savo šalies ateitimi…
Viešėdama Jungtiniuose Arabų Emyratuose, sužinojau, kad ten yra… Laimės ministerija. Ją įsteigė šios šalies vadovybė, supratusi, kad didžiausia šalies vertybė – laimingi piliečiai.
Visuomenės laimė, pasirodo, gali būti ir išmatuojama – Jungtinių Tautų organizacija kasmet skelbia „Pasaulio laimės indeksą“. Jis apima ne tik finansinius, sveikatos rodiklius, bet ir tai, kiek šalies piliečiai yra socialiai atsakingi, aukoja kitiems, dalyvauja savanorystės veikloje.
Juk geriausia daugyba yra dalyba, o kiekvieną minutę, kurią pykstame, prarandame 60 sekundžių laimės…
Loading ...
