„Žmogus ateina į šį pasaulį tam,
kad žmogumi taptų“
(Vydūnas)
Vydūnas… Man šis slapyvardis asocijuojasi su žodžiu „išvysti“ – regėti. Tačiau tai ne regėjimas akimis. Kas svarbiausia – akimis nematoma, taip sakė vienas rašytojas. Išvysti gali bet ką, tačiau suprasti esmę – ne visada. Pirmiausia su Vydūnu, kurio tikrasis asmenvardis Vilhelmas Storosta, susipažinau skaitydama literatūros vadovėlį ir iš nuotraukų. Įsidėmėjau jo mintis apie žmogaus ir tėvynės ryšį. Mane privertė susimąstyti, kodėl žmogui tėvynė yra tokia svarbi, kodėl tik joje jaučiamės savimi. Mus, jaunus žmones, nuo Vydūno skiria kone šimtmetis, tačiau jo mintys visais laikais svarbios.
Žiūriu į jauno, inteligentiško vyriškio veidą nuotraukoje ir iškart į akis krenta jo gilios, tarsi matančios kiaurai sieną akys. Matau jo vešlius, tankius plaukus ir aukštą, protą atspindinčią kaktą. Tai dvasingo žmogaus veidas, atskleidžiantis šviesią, spindinčią asmenybę. Kitoje nuotraukoje jis senyvas. Veidas jau paženklintas raukšlių, plaukai žili, tačiau akys tokios pat gilios, aštriu žvilgsniu žvelgiančios. Sunerti muzikalūs grojančio arfa žmogaus piršai… Štai kitoje nuotraukoje Vydūnas šalia muzikos instrumento – arfos. Jo poza liudija, kad gyvenime jis jau seniai suradęs savo kelią, jau svarbiausi būties dalykai apmąstyti. Šis žmogus geba ir gali paveikti kitų žmonių širdis ir protą. O juk savo patirtimi Vydūnas ir dalinosi su visais, kurie norėjo išgirsti jo žodį.
Filosofas Vydūnas susijęs ir su gimnazija, kurioje aš mokausi, – tuo irgi didžiuojuosi. Sužinojau, kad Telšių gimnazijos steigėjas, pirmasis direktorius kunigas A. Simaitis pasikvietė Vydūną į gimnaziją skaityti paskaitų. Sakoma, kad kunigo šeimininkė kaskart puldavo į paniką – kuo valgydinti atvykusį Vydūną? Mat jis vegetaras. Įsivaizduoju, kaip filosofas atsidaro savo lagaminuką, kuriame – dėžutės su riešutais, sėklomis, aliejaus buteliukai… Aplinkiniams keista, žmonės nepratę taip maitintis. Jis išstudijavęs Rytų filosofiją, sveiką gyvenseną. Juk jaunystėje išgirdęs gydytojų nuosprendį, kad ilgai negyvensiąs, pats išsigydė džiovą, kuri tuo metu buvo nepagydoma. Jam, aštuoniolikmečiui, gydytojai prognozavo greitą mirtį. Tačiau jis valios pastangomis pakeitęs gyvenimo būdą, pagijo ir nugyveno turiningą gyvenimą. Anais laikais, skirtingai negu dabar, vegetarizmas buvo ne toks dažnas reiškinys. Man imponuoja Vydūno valia ir gyvenimo principai: šio žmogaus žodžiai ir gyvenimas sutapo. O juk būna, kad žmonės viena kalba, o kita daro. Tokie yra netikri, veidmainiai.
Įsivaizduoju ir save 1920-aisiais metais sėdinčią klasėje ir klausančią Vydūno. Kažin ką jis tada mokiniams pasakodavo? Tikriausiai apie tai, kaip žmogus gali būti sau, būti tautai ir būti žmonijai. O gal apie žmogaus tobulėjimo kelio pakopas? „Pasaulis žmogui nėra duotas, bet užduotas.“ Ką šie Vydūno žodžiai galėtų reikšti? Aš manau, jis norėjo pasakyti, kad gyvenimas mums tarsi labai rimtas žaidimas. Užduotis. Pamoka. Turime siekti prizo – savo asmenybės grožio. Tačiau kad jį pasiektume, turime įveikti kelias pakopas: pabūti „mineralais“ ar ,,augalais“ tenkindami tik savo instinktus, poreikius, vėliau augti – tapti sąmoningesni ir suprasti, ko norime gyvenime. Tapti kultūros žmonėmis. Kaip mes to galime pasiekti? Pirmiausia turėtume skaityti, šviestis. Eiti tobulėjimo keliu ieškodami prasmės:,,Kiekvieno žmogaus pareiga – atskleisti savo prasmę, tiksliau – leisti jai atsiskleisti, nesvarbu, kaip ją vadinsime: savastimi, tikruoju Aš, tikruoju žmoniškumu ar dieviškumu.“ Tai Vydūno žodžiai apie tai, kad žmogus neturi bijoti būti savimi. Būtent būdami visi skirtingi, su savais interesais, galime ką nors pakeisti ir padaryti gera savo tėvynei, tautai, tapti kultūros žmonėmis.
Jaunimo gyvenime yra toks reiškinys: būdamas kitoks, patiri labai daug patyčių.Tai labai apsunkina tobulėjimą. Yra kelios galimybės: arba nekreipti dėmesio į pašaipas ir išlikti tokiam, koks esi (tai labai sunku), arba užsidaryti kaip sraigei kiaute, arba užsidėti kaukę ir būti tokiam kaip visi. Kodėl jauniems žmonėms nelengva būti savimi? Kodėl kausto baimė? Todėl, kad dar neturime savasties. Dar nesame „žmonės sau“, kaip pasakytų Vydūnas.
Vydūnas skatina žmones taurėti, tobulėti ir ugdyti save tam, kad jie būtų pajėgūs pasipriešinti. Aš manau, kad tai jis norėjo pasakyti ateinančioms kartoms. Juk mes, jauni žmonės, galime keisti pasaulį.
Vydūnas skatino mokytis. Ir štai girdžiu, kaip per televiziją sakoma, kad prastėja švietimo situacija: net gimnazijose mokinių rezultatai kasmet blogesni. Jei norime tobulėti, turime šlifuoti save kaip brangakmenius: ,,Brangmens ugnis sužėri tiktai po žmogaus rankomis. O rožės grožė atsiskleidžia tik jo globoje.“ Motyvuotas mokytojas mokinio mokytis neprivers, jei šis nenorės. Juk sakoma: „Gali atvesti arklį prie vandens, bet nepriversi jo gerti.“ Tačiau motyvuotas mokinys gali padaryti viską, nes jo valioje yra visas jo protas ir išmintis. Vydūnas mus ir moko išminties.
Man labiausiai įsiminė Vydūno mintis, kuri parodo, kad žmogus dar visiška nėra pažintas, kad dar yra daug ko mokytis iš žmogaus proto ir jo kūno: ,,Žmogus – lyg mikrokosmosas, tarsi mažai dar pažintas atomas, kuris turi savo branduolį, ir neįspėjamai didžią jame slypinčią energiją, ir tik jam būdingą įvairių dalelių skriejimo kryptį bei trajektoriją, greitį… ir vertybės, ir jų hierarchiją, ir gyvenimo tikslas bei valia jį realizuoti slypi tame pačiame branduolyje.“
Taigi, kad pateisintume žmogaus vardą, privalome tobulėti, kurti save ir šviesti kitiems, pasistengti, kad būtume „skaistūs kaip saulės šviesa“.
Martyna ŠIURKUTĖ, Telšių Žemaitės gimnazijos I klasės mokinė (ruošė mokytoja D. PABRĖŽIENĖ)
Loading ...
