Vyskupas nominantas Darius Trijonis: „Jei Dievas kviečia, tai Jis duos ir jėgų“

Rugsėjo 29 d. Šventasis Tėvas Pranciškus Telšių Šv. Antano Paduviečio (katedros) parapijos administratorių kun. Darių Trijonį nominavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru, suteikdamas Fissianos vyskupijos titulą.
Žemaitijos sostinėje nuvilnijo džiaugsmo, o kartu ir apgailestavimo banga: žmonėms puiku, kad telšiškis taip įvertinamas, bet ir šiek tiek liūdna atsisveikinti su mylimu kunigu.
Vyskupas nominantas D. Trijonis prisipažįsta, kad po užgriuvusios tokios atsakomybės naštos ir sveikinimų lavinos norintis šiek tiek pabūti su savimi ir Dievu maldoje, apmąstyti ir pasiruošti laukiamoms pareigoms, tačiau vis tik randa laiko trumpam pokalbiui su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais.
Vilima MEŠKAUSKIENĖ
– Kelias paprastai būna vingiuotas ir tie vingiai labiausiai įsimenami. Prisiminkite svarbiausius posūkius, kol atėjote iki šios dienos, kai Viešpats pakvietė eiti vyskupo augziliaro pareigas.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sunkumų, iššūkių, kurie dar labiau subrandina ateities kelionei. Bet kuris naujas paskyrimas kunigo gyvenime tampa kvietimu ir kartu galimybe adaptuotis naujoje aplinkoje, išmokti save realizuoti ten, kur esi. Tiesiog mano gyvenime nebuvo tokio laiko tarpo, kad kur nors užsibūtumei ilgėliau. Atrodo, lyg ir susigyveni su aplinka, su naujais uždaviniais, ir vėl Dievulis kviečia kitur, tarsi ragindamas įjungti aukštesnę pavarą.
Neseniai turėjome klasės susitikimą parapijos namuose su klasės draugais, su kuriais 10 metų kartu mokėmės. Jie sakė, jog manęs nebepažįsta pagal charakterį. Nes iš mažens būdavau tylus, nedrąsus, užsidaręs savyje, bet laikui bėgant, visi tie iššūkiai mane tiesiog išmokino pasitikti naują uždavinį kaip galimybę, su kuria turi išmokti susitvarkyti. Pavyzdžiui, niekada mokykloje nemėgau rašyti rašinių, tiesiog man patiko tikslieji mokslai. O gyvenime turėjau išmokti sakyti pamokslus, rašyti raštus, netgi dirbdamas Vyskupų Konferencijos sekretoriate rašiau asmeniškai laišką Popiežiui. Ir dar, tai turėjau padaryti taisyklinga italų kalba.
– Kokios mintys aplankė išgirdus tokį pasiūlymą?
– Minčių amplitudė labai įvairi: nuo džiaugsmo iki nerimo. Tačiau suvokiau vieną svarbų dalyką: jei Dievas kviečia, negali užsidaryti savyje, savo komforto pasaulyje ir sakyti, kad man yra dabar gerai ir aš jau nebenoriu iššūkių. Tada taip ir liktumei su savimi ir savo ribotumais. Jei Dievas kviečia, tai Jis duos ir jėgų. Ne mums spręsti, ką ir kiek turime padaryti. Jis geriau mato visa tai savo Plane.
– Jūs būsite pirmasis Telšių kunigų seminarijos auklėtinis, paskirtas vyskupu. Tai atsakomybė, įpareigojimas ar atsitiktinumas?
– Mano giliu įsitikinimu, gyvenime nėra atsitiktinumų. Yra daug Dievo ženklų, kuriuos arba pastebime, arba jų nematome. Į šį paskyrimą aš labiau žiūriu ne kaip į asmeninį pasiekimą, o kaip tos bendruomenės, kurioje esu, įvertinimą. Žinome, kad Šventasis Tėvas Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios kvietė atsigręžti į periferijas, į pakraščius.
Būdamas Vilniuje tuos 3 metus, neretai pastebėdavau tą tokį didelio miesto gyventojų supratimą, jog viskas, kas geriausia, yra sutelkta tik centruose, didžiuosiuose miestuose, o pakraščiuose, provincijose, kažko ypatingo nelabai ką sutiksi. Taigi, šiame paskyrime matau Popiežiaus įvertinimą mūsų miesto, mūsų kunigų seminarijos ir mūsų vyskupijos, kuri turi savo garbingą praeitį, įvertinimą. Tiesiog Šventojo Tėvo dovana Žemaitijai, švenčiančiai savo Krikšto jubiliejaus užbaigimą. Juk esu tikras žemaitis pagal savo kilmę.
– Porą metų ėjote Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriaus pareigas. Kas buvo svarbiausia? Kas stiprino ir įkvėpė? Ką pasakytumėte tikintiesiems: vyresniajai kartai, jaunimui?
– Svarbiausia – būti su žmonėmis, būti tarp jų. Jausti ir žinoti jų kasdienybę ir jų rūpesčius. Džiaugiausi savo pagalbininkais kunigais, kuriuos tikrai turėjau labai nuostabius: kun. Viktoras Daugėla tylus, bet nepaprasto darbštumo; kan. Andriejus Sabaliauskas, kurio pamokslų ausis ištempusi klausosi visa Lietuva; kun. Saulius Tomošaitis, kuris savo paprastumu ir išmintimi atrakina daugelio širdis asmeniniam ryšiui su Dievu; mons. Steponas Brazdeikis, kurio pareigingumas ir kuklumas man visada buvo pavyzdys. Būrys mano pagalbininkų teikė džiaugsmą ir pagalbą. Jie kaip bitelės darbuojasi aplink bažnyčią: zakristijonas Mindaugas, aplinkos tvarkytojas Valerijonas, pročkelės Eugenija ir Irena, vargonininkės Dalia su vyru ir Elytė.
Ką pasakyti tikintiesiems? Jauskimės esą viena tikinčiųjų bendruomenė, kuri seka ir myli Kristų. Neatsitverkime vieni nuo kitų sienomis, įvairiais lenktyniavimais ar puikavimusi, kas gražesnis ar geresnis. Būkime viena Kristuje.
– Kokios pareigos Jūsų laukia Vilniuje?
– Dėl pareigų dar anksti kalbėti. Reikia sulaukti vyskupo konsekracijos, kuri turėtų būti gruodžio mėnesį. O tada ir sužinosime konkrečias pareigas. Šiuo metu noriu pradėti ruoštis tyloje ir maldoje šiam svarbiam žingsniui.
– Jūs taip mėgstate keliauti. Ar rasite šiam pomėgiui laiko? Ką labiausiai įsimenate iš kelionių, kuo jos praturtina?
– Paskutinėse kelionėse visada pasitaikydavo netikėtų iššūkių, kuriuos reikėdavo staiga ir greitai išspręsti. Ir, ačiū Dievui, iki šiol pavykdavo. Tikiuosi, kad su Dievo pagalba pavyks ir ateityje. Dabar kelionės bus daugiau darbinio pobūdžio. Bet ir jose galima atrasti atgaivą.
– Linkėjimai telšiškiams.
– Būkem tėkri žemaitē, katrims rūp mūsa krašta i tieviškis ateitis. Nikada nepasidoukem juokims sunkumams, i Dievulēlis mums padies.

VYSKUPAS NOMINANTAS DARIUS TRIJONIS gimė 1973-04-21 Telšiuose, į kunigus įšventintas 1997-05-18, nominuotas Vilniaus arkivyskupijos vyskupu augziliaru 2017-09-29.
Gimė praktikuojančių katalikų šeimoje. Yra vienintelis sūnus.
1980 m. pradėjo lankyti Telšių 4-ąją vidurinę mokyklą, o 1990 m., Telšiuose atvėrus duris pirmajai Lietuvoje katalikiškai 7-ajai vidurinei mokyklai, įstojo į dvyliktą klasę. Baigęs ją 1991 m., įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią baigė 1996 m. Tiek katalikiškoje mokykloje, tiek seminarijoje ypatingą vaidmenį jaunuolio dvasinei formacijai padarė dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kuris tuo metu buvo seminarijos dvasios Tėvu ir mokyklos kapelionu.
1996 m. gegužės 25 d. įšventintas diakonu tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus ir išsiųstas į pastoracinę praktiką Palangoje. Ten padėjo klebonui sielovadinėje veikloje, įsijungdamas į darbą su parapijos ateitininkais. Tuo pačiu metu dirbo visose trijose Palangos vidurinėse mokyklose kaip tikybos mokytojas.
1997 m. gegužės 18 d. įšventintas kunigu ir išsiųstas tolesnių teologijos studijų į Romą. Lankė Romos Popiežinio Laterano universiteto Pastoracinės teologijos institutą, kuriame 1999 m. įgijo pastoracinės teologijos licenciato laipsnį.
Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir pradėjo eiti Telšių kunigų seminarijoje prefekto pareigas. Trejus metus darbavosi kaip klierikų ugdytojas ir dėstytojas. Seminarijoje dėstė šias disciplinas: bendrąją pastoracinę teologiją, šeimos ir santuokos pastoracinę teologiją, ekumeninę teologiją, pažinimo filosofiją ir metafiziką.
2002 m. išsiųstas toliau tęsti teologinių studijų į Romą. Įstojo į Alfonsianumo moralinės teologijos akademiją, kur pradėjo daktarato studijas, kartu integraliai tuo pačiu metu papildydamas moralės teologijos antrosios pakopos studijų programą. 2006 m. apsigynė daktaratą moralės teologijos srityje. Per tuos metus įsijungė į sielovadinę veiklą Romos Švenčiausiojo Veido parapijoje, esančioje Maglianos rajone, kur prieš tai ir po to darbavosi nemažai lietuvių kunigų.
2006 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir pradėjo eiti Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vicerektoriaus ir dėstytojo pareigas. Iki pat šiol dėsto šias disciplinas: bendrąją ir specialiąją moralinę teologiją.
2007 m. vyskupo Jono Borutos buvo paskirtas rezidentu Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje. Derindamas kartu parapijinę veiklą, įsijungė į akademinę veiklą Klaipėdos universitete, Pedagogikos fakultete, ruošdamas būsimuosius katechetus. Vienerius metus dirbo Jūrų technikos fakultete, dėstė bendrąją filosofiją.
2008 m. liepos 1 d. skiriamas Plikių Šv. Šeimos parapijos (Klaipėdos r.) klebonu, kurioje dirba iki 2012 m. Vyskupo sprendimu, praplėtus parapijos ribas, pradeda rūpintis naujos parapijos bendruomenės telkimu bei bažnyčios statyba Slengiuose.
2012 m. pakviečiamas dirbti į Vilnių, kur iki 2015 m. darbuojasi Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriate Generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ valdybos narys. Talkino Vilniaus arkikatedros sielovadinėje veikloje.
2013–2014 m. dirba Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje bendrosios moralės teologijos dėstytoju.
2015 m. grįžta į Telšių vyskupiją, skiriamas Telšių Šv. Antano Paduviečio (katedros) parapijos administratoriumi.
2017 m. liepos mėn. papildomai skiriamas Telšių vyskupijos kurijos ekonomu ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ekonomu.
Kalba italų, vokiečių, rusų kalbomis. Supranta lotyniškai. Turi anglų kalbos pradmenis.
Teko ragauti pastoracinės patirties tiek Vokietijos (Kevelaer šventovė), tiek Italijos bažnyčiose (Roma, Milanas). Teko lankytis ir susipažinti su lietuvių išeivių sielovada Jungtinėje Karalystėje (Londonas, Notingemas, Piterboras), Airijoje (Dublinas, Armaghas), Vokietijoje (Štutgartas), Suomijoje (Helsinkis).

Vyskupas nominantas Darius Trijonis su Telšių katedros parapija atsisveikina spalio 15 d. (sekmadienį), 12 val. šv. Mišiose.

Prieš 18 val. šv. Mišias įvyks parapijos perdavimo ceremonija ir šv. Mišias kartu su vyskupais aukos naujasis Katedros klebonas kan. Vygintas Gudeliūnas.