40-asis Luokės folklorinio ansamblio „Šatrija“ jubiliejus

Jubiliejiniame Luokės ansamblio renginyje buvo apžvelgtas šatrijiečių nueitas, į keturis dešimtmečius suskirstytas ir liaudiškomis dainomis bei šokiais perpintas veiklos kelias.

Luokės etnografinė grupė pirmą kartą žemaitiškomis dainomis klausytojus pradžiugino 1972 m. vasario 15 d. miestelyje vykusiame Užgavėnių karnavale. Ši data – Luokės etnografinio, dabar jau folklorinio ansamblio „Šatrija“, kūrybinės veiklos pradžia.

Tikras pirmasis ansamblio išbandymas įvyko 1973-iųjų lapkričio 17 d. Premjerinė programa „Patalkių vakaronė“ parodyta Luokės visuomenei, o už kelių dienų kolektyvas išvyko koncertuoti į Vilnių. 1974 m. šią programą įrašė Lietuvos kino studija. Beje, luokiškių etnografinį ansamblį, kurį kartu su vadove sudarė net 28 dalyviai, 1974 m. pirmą kartą parodė per Lietuvos televiziją. Ansamblietės prisiminė džiūgavusios save pamačiusios televizoriaus ekrane ir šmaikštavo: „Tokie skrabalai, tokios senos bobos, o taip neblogai atrodėme.“ Tuo metu vyriausiai ansamblio dalyvei buvo 79-eri, o jauniausiai – tik 14 metų. Tokia buvo pradžia.

Toliau visas ansamblio gyvenimas virė kaip užsuktame rate: dalyvavimas folkloro festivaliuose, konkursuose, dainų šventėse, filmavimas, įrašai, koncertinės išvykos, susitikimai ir t. t. Per 40 metų visko būta.

1986 m. gruodžio mėn. dalis ansambliečių išvyko į pirmąją tolimą koncertinę kelionę – į sąjunginį folkloro festivalį Maskvoje. 1987 m. ansambliui buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas „Šatrija“. 1988 m. – koncertinė kelionė į Vokietijos Demokratinę Respubliką. Ši išvyka ansamblio nariams buvusi itin įsimintina, nes anuomet kelionės į užsienį prilygo didžiulei prabangai. Koncertuota Berlyne, Drezdene, Leipcige.

Nuo 1996 m. šatrijiečiai įsijungė į ant Šatrijos kalno organizuojamą ugnelės Gabijos garbinimo šventę, kurioje dalyvauja beveik kasmet. Šiai šventei tuometė kolektyvo vadovė Joana Vaigauskaitė-Misiūnienė sukūrė dainą, skirtą ugnelei Gabijai garbinti. Moters kūrinių sąrašą puošia ir folklorinio ansamblio himnas „Mas ėš Loukės nu Telšiū“, kuris iki šių dienų skamba kaip Luokės himnas.

2001 m. keitėsi vadovai: ansamblio įkūrėja ir ilgametė vadovė J. Misiūnienė vadovavimą ansambliui perdavė savo dukterėčiai Vilijai Vaigauskaitei-Benešienei. 2006 m. ansamblis išmoko giedoti žemaitišką votyvą (autoriai J. Elekšis ir I. Petrošius), kurią per šv. Mišias atlikdavo ne tik Žemaitijos bažnyčiose, bet ir Vilniuje.

Per paskutinį dešimtmetį „Šatrija“ koncertavo Latvijoje, Austrijoje, Italijoje. Sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose ir žiūrovus džiugino įvairiausiuose koncertuose.

Spalio 20 d. bene seniausias folkloro kolektyvas Telšių rajone paminėjo garbingą 40 metų kūrybinės veiklos sukaktį.

23 žemaitišką dainą puoselėjančių ir V. Benešienės vadovaujamų šatrijiečių iš Luokės, Viekšnalių ir Biržuvėnų jubiliejaus proga pasveikinti atvyko Kurtuvėnų folkloro ansamblis „Kurtuove“ ir Klaipėdos miesto folkloro klubas „Šeimyna“. Susirinkusiesiems svečiai padovanojo smagias muzikines programas.

Didžiosios Šatrijos papėdėje įsikūrusią mažąją dainingąją „Šatriją“ brandaus jubiliejaus proga sveikino, skambių dainų, smagių šokių ir tolimesnio unikalaus žemaičių tautosakos palikimo – folkloro puoselėjimo linkėjo bei dovanas šventės proga įteikė Luokės seniūnijos, miestelio vidurinės bei muzikos ir dailės mokyklų atstovai, Varnių regioninio parko direktorės pavaduotojas Kazys Praeras, Telšių r. savivaldybės meras Vytautas Kleiva. Buvęs kolektyvo narys V. Kleiva pagerbimo raštais už ilgametę draugystę su liaudies daina ir šokiu, teigiamą energiją, dvasios stiprybę, nuoširdumą, paslaugumą, nuostabaus grožio balsus ir pasiaukojimą „Šatrijos“ ansambliui apdovanojo 11 jo narių: Danutę Baguškienę, Adelę Šimkienę, Vandą Ukaitienę, Aleksą Stiliką, Zosę Staniulienę, Ireną Vaišvilaitę, Sofiją Čegienę, Jadvygą Šikštienę, Jadvygą Paulauskienę, Vaclovą Bražą bei Drąsutį Balčiūną.

Visokeriopo kolektyvo globėjo, buvusio kraštiečio, šiuo metu gyvenančio sostinėje Arūno Šikštos atsiųsta didžiulė rožių puokštė sušildė šatrijiečių širdis ir įžiebė veiduose šypsenas. Juk kiekvienam smagu žinoti, kad kažkam esi reikalingas.