„Gimiau ir augau Plungėje, baigiau „Saulės“ gimnaziją, dvylika metų paskyriau tautinių šokių kolektyvui „Suvartukas“. Dabar aš – Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijų antrakursė“, – sako „Plungės“ pašnekovė Saulė Petreikytė. Mergina pripažįsta: ji, kaip ir daugelis žemaičių, – užsispyrusi, ieškanti vis naujų, kuo įvairesnių savęs realizavimo būdų. Studijos, šokiai, sportas – veiklos, į kurias Saulė įsiliejo išvykusi į Vilnių, bet… „Labai norėjau kažko tokio, kur galėčiau tobulėti kaip asmenybė, mokytis iš geriausių, įmesti save į tokią padėtį, kur išeičiai rasti reikėtų pasitelkti visas neuronų jungtis. Galiausiai išbandymas pats mane surado – patekau į vasaros darbo programą „Southwestern Advantage“ ir išvažiavau amerikiečių šeimoms pardavinėti edukacinių sistemų“, – apie mįslingą savo veiklą pasakojo plungiškė. Plačiau apie tai – interviu su Saule.

Lina LIŪNIENĖ

– Tavo gimtinė – Plungė. Papasakok trumpai apie savo vaikystę: ar turi brolių ir seserų, kokią mokyklą lankei ir kuo svajojai būti užaugusi?
– Taip, esu kilusi iš Plungės. Turiu dvi jaunesnes seseris, kurioms vis labiau augant didėja ir mano noras rodyti geriausią pavyzdį. 10 klasių baigiau Plungės „Ryto“ pagrindinėje, o tada perėjau į „Saulės“ gimnaziją, kur ir gavau brandos atestatą. Vaikystėje turėjau begalę norų, bet labiausiai svajojau būti dantų gydytoja arba kirpėja. Gal dėl to, kad mėgstu kruopštumą ir mažas detales.

– O kokios srities studijas pasirinkai baigusi mokyklą? Ir kodėl tai nebuvo ta profesija, apie kurią svajojai vaikystėje?

– Mokykloje man patiko viskas – nuo šokių iki fizikos, tad išsirinkti kryptį buvo labai sunku. Ir kuo labiau artėjo brandos egzaminai, tuo tamsesnis darėsi mano pasirinkimų miškas. Kai reikėjo rinktis, kur stoti, visos programos pasirodė per siauros, trūko įvairovės – nenorėjau atsisakyti nei tiksliųjų, nei socialinių mokslų. Už akių užkliuvo tarptautinio verslo studijų programa, kurioje – labai įvairūs dalykai. Nors niekada negalvojau savo gyvenimo sieti su verslu, mane tai užkabino. Būtent šioje programoje radau tą įvairovę, apie kurią svajojau, o dar – daug kitų universiteto siūlomų privalumų. Tad paskutinę dieną „įlindau“ į sistemą ir pakeičiau savo sprendimą, o atsikėlusi ryte aš jau buvau priimta į Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijas anglų kalba.

– Ir kaip atrodo tas studentiškas gyvenimas? Ar turi patarimų moksleiviams, kurie tik ruošiasi studijuoti?

– Manau, studijų metai apskritai yra geriausias laikas kiekvienam žmogui, kuris siekia kažko daugiau gyvenime ir ieško savęs. Vilnius knibždėte knibžda įvairiausiomis galimybėmis studentams, ir aš kalbu ne tik apie studijas. Sporto, muzikos, meno, verslumo būreliai ir užsiėmimai, nemokami seminarai, renginiai, „workshop‘ai“ ir t. t. Visa tai siūloma visiems, ir daug ką galima rasti nemokamai. Patarčiau nebijoti bandyti, nes tik per bandymus ir klaidas suprasite, ko iš tikro norite. Kaip sakoma, ne tie pralaimi, kurie bando ir klysta, bet tie, kurie išvis nebando.

– Ar iki „Southwestern Advantage“ (SWA) Tau teko dalyvauti kokiose studentų programose?

– Neteko, bet apie tai svarsčiau dar dvyliktoje klasėje. Galvojau rinktis daugeliui žinomą „Work and Travel“ programą, bet, kai pakliuvau į SWA, pamačiau, kad tai kažkas panašaus į „Work and Travel“, tik viskas pakelta kubu. Ši programa vyksta visus metus, o darbas vasarą – tik praktinė „komandiruotė“, skirta pritaikyti visas verslumo, pardavimų, komunikacijos ir disciplinos žinias, kurių įgijome iki vasaros.

– O kokie keliai nuvedė į Ameriką?

– Kadangi „Southwestern Advantage“ kompanija yra amerikiečių, tai ir studentai, įsitraukę į jų programą, išbandyti savo jėgų kviečiami būtent į Jungtines Amerikos Valstijas.

– Tavo darbas ten – prekyba knygomis. Kaip tai vyksta?

– Darbas labai paprastas: mes beldžiamės į duris ir daug kalbame su šeimomis. Esame, kaip sakoma, pardavėjai „nuo durų iki durų“. Stengiamės sutikti kuo daugiau šeimų, kurioms rūpi edukacija ir švietimas. Nemažai laiko praleidžiame su viena šeima – esu kalbėjusi ir 2 valandas. Susipažįstame, pašnekame apie Ameriką, Lietuvą, kas jiems čia patinka, kartais net verslo patarimų duoda, papasakojame apie mūsų produktus ir įvertiname, ar mūsų prekės – tai, ko šiai šeimai reikia.

– Kokia studento, dirbančio pagal SWA programą, diena?

– Mokslo metais labai daug laiko skirdavome mokymuisi ir tobulėjimui. Kalbėdavome apie tikslus, viziją, laiko planavimą, vėliau ir apie pačius pardavimus, tad didelė dalis mano laisvalaikio – su SWA komandos nariais. Vasarą dirbame nuo 9 valandos ryto iki pat vakaro. Būna, kad nori aplankyti daug šeimų, tačiau laiko nebeužtenka, tad dirbti tenka ir iki 22 valandos. Kartais pervargdavau, bet jei trūksta miego (o mes stengiamės miegoti bent jau 8 val.), sunku išlikti pozityviai ir energingai. Tad teko išmokti dar geriau planuoti laiką – kad spėčiau ir pamiegoti, ir viską padaryti.

– Iš to, ką pasakoji, atrodo, jog darbas labai sunkus. Kas suteikdavo jėgų?

– Na, darbas tikrai – ne iš lengvųjų. Neretai tenka savo ego nuleisti ant žemės ir būti nusiteikus, kad bus daug prieš nosį užtrenktų durų ir piktų replikų, kol pagaliau sutiksi draugišką šeimą. Žinojau, kad taip bus, tad būtent to ir norėjau – pajusti, kas tai yra, ir išmokti į tai nereaguoti. Taigi išmokau, kad kiekvienas „ne“ yra tik kelias prie kito „taip“, tad dabar jaučiuosi daug labiau pasitikinti savimi ir tuo, ką darau.

– Kaip manai, ar ši programa skirta kiekvienam studentui?

– Tikrai ne kiekvienam. Pirmiausia turi būti truputį „crazy“ (lietuviškai – pašėlęs), nes tai, ką mes darome, yra toli gražu nuo normalaus kasdienio darbo. Mes stengiamės kuo labiau išeiti iš komforto zonos, o tai nėra malonu, bet naudinga. Taip pat turi būti labai užsispyręs ir motyvuotas mokytis, nes mes mokomės labai daug: kaip siekti tikslų, kurti pridėtinę vertę visuomenei, ugdytis tvirtą charakterį, valdyti finansus, užsitikrinti finansinę laisvę ir dar begalę dalykų, kurie yra orientuoti į sėkmę ateityje.

– Kur studentai gyvena išvykę į Ameriką? Ar kas nors jiems padeda?

– Visi studentai gyvena šeimose – pas „host family“, kurios sutinka suteikti apgyvendinimą vasaros metu. Kadangi tai yra ir kultūriniai mainai, toks būdas – gyvenant šeimoje – ir yra geriausias norint amerikiečius ir jų kultūrą pažinti iš arčiau. Tos šeimos suteikia ir pagalbą, be to, visi studentai turi savo vadovus, kurie padeda iškilus klausimams ar neaiškumams.

– Ar vis dar bendrauji su savo „host family“?

– Tikrai taip! Mes kartu praleidome tris mėnesius, tad labai susidraugavome. Mano šeima, kai dar buvo studentai, taip pat dirbo pagal SWA programą, tad kai reikėdavo patarimo ar paskatinimo, jie visada padėdavo.

– O kaip į Tavo sprendimą vykti į Ameriką reagavo tėvai, draugai? Ar buvo skeptikų? Ar jų nuomonė pasikeitė po vasaros?

– Tėvai ir džiaugėsi, ir bijojo – juk visa vasara už Atlanto tai ne tas pats, kas gyventi Vilniuje. Bet jie matė, kaip aš to noriu, todėl tikriausiai ir jautė, kad bus naudinga. Kai kurie draugai mane labai palaikė, kiti galvojo, kad aš ten tik laiką švaistysiu, kad nieko neuždirbsiu, bet grįžau ir uždirbusi, ir daug išmokusi, tai dabar jų nuomonė pasikeitė. Vienas draugas net pats juokavo, kad gal ir jam vertėtų prisijungti.

– Tikėtina, kad svečioje šalyje ir nuotykių teko patirti.

– Taip! Labai įsiminė netikėta vakarienė su brazilų šeima. Mano kambario draugė sutiko labai draugišką šeimą, kuriai patiko tai, ką mes darome, tad pasikvietė mus kitą dieną drauge pavakarieniauti ir susipažinti. Tikrai buvau nustebusi, kad žmonės taip laisvai ir atvirai priima kitataučius, bet laikas kartu buvo nuostabus ir šiltas, pasidalijome istorijomis apie savo šalis, pakalbėjome apie Ameriką ir… labai skaniai pavalgėme.

– Ko išmokai? Ir ko vis dar nori išmokti?

– Išmokau spręsti problemas. Kadangi vasarą jų gavau su kaupu, dabar paprastos problemos man – tik smulkmenos. Taip pat išmokau, kaip svarbu yra pasitikėti savimi ir matyti kuo daugiau teigiamų dalykų. Jei renkiesi į viską žiūrėti iš šviesiosios pusės, tai ir žmonės su tavimi bus draugiški, ir aplinka gražesnė, ir pats labiau spindėsi. Žinoma, šią vasarą netrūko emocijų, supratau, kad norėčiau išmokti geriau jas valdyti. Tad jau dabar labai įdomu, ką man yra paruošusi ateinanti vasara.

– Papasakok, kaip ši programa pakeitė Tavo gyvenimą.

– Išmokau suprasti ir vertinti minčių galią: gyvenime daug kas priklauso nuo mano nuotaikos ir požiūrio į kitus žmones ir į pasaulį – kokias mintis siųsiu, tokios ir bus atspindėtos. Be to, iš savo „host family“ gavau labai daug gerų pavyzdžių, kaip auklėti vaikus. Dar išmokau disciplinos, leidžiančios man daug efektyviau išnaudoti savo dieną.

– Ar amerikiečiai žino Lietuvą?

– Sunkoka jiems su geografija… Vieni parodžius žemėlapyje atpažindavo, kiti net nebuvo girdėję apie mūsų šalį. Tačiau sutikau ir tokių, kurie gyveno Lietuvoje, buvo atsiųsti kaip misionieriai, ar šaknys iš Lietuvos. Tad buvo labai įdomu sužinoti, kokią jie mato Lietuvą ir jos žmones.

– Jei turėtum galimybę sugrįžti atgal į gimnazijos suolą, ar darytum kažką kitaip?

– Daugiau skaityčiau. Mokykloje buvau labai aktyvi, laisvalaikį stengdavausi praleisti lauke su draugais ar kur nors išvažiuoti, o knygoms skyriau per mažai dėmesio. Dabar matau, kad skaitymas būtų dar labiau praturtinęs mano mąstymą ir žinias. Be to, daugiau dalyvaučiau programose, kuriose netrūksta iššūkių: įvairiuose „Erasmus+“ projektuose, moksleivių organizacijose ir t. t. Nes tai ugdo gebėjimą greit suktis iš bet kokios situacijos ir, svarbiausia, nebijoti bandyti ir klysti.

– Ar kitą vasarą į Ameriką vyksi viena? O gal jau turi bendraminčių?

– Kaip tik dabar ieškau tokių pat užsidegusių ir iššūkius mėgstančių studentų, pristatau jiems savo vasaros patirtį. Labiausiai motyvuotus, perėjusius atranką, kviečiu į savo komandą. Noriu, kad ir kiti studentai išmoktų būtent to, ko jiems reikia išmokti. Tobula frazė, kurią mes išmokome aną vasarą: „This summer will teach you not what you want but what you actually need.“ Lietuviškai: „Ši vasara išmokys jus ne to, ko jūs norite išmokti, o tai, ką iš tikrųjų reikia mokėti.“

– Ačiū už pokalbį.