Kalvis R. Kazlauskas: „Aš – kūrėjas, ne prekybininkas“

Parašė:  2020-07-24

Kalvystė – vienas seniausių amatų Lietuvoje. Šiandien kalviški darbai gana populiarūs, jais vis daugiau žmonių noriai puošia savo aplinką.
Telšių rajone plėtojančiųjų kalvystės amatą nėra daug. Šįkart apie kalvystę, metalo dirbinius, klientų pageidavimus „Telšių ŽINIOS“ kalbina kalvį Rimvydą Kazlauską.
Beveik du dešimtmečius su kalvyste nesiskiriantis telšiškis prisipažįsta, kad nors ir nebesijaučia naujokas šioje srityje, tobulėti dar yra kur: „Man kalvystė – daugiau nei amatas, tai – menas, saugantis autentiškumą, reikalaujantis kruopštumo, atsakingumo ir unikalių idėjų.“
Aurelija SERVIENĖ
Kalvystės amato pradžia
Rimvydas atvirauja negalintis pasigirti giliomis kalvystės tradicijų šaknimis giminėje ar nuo vaikystės puoselėtu tautodailės menu, nes pats amatas ėmė ir netikėtai atsirado jo gyvenime. Matyt, Rimvydą pasirinko pati kalvystė, o ne jis ją.
„Buvau devintoje klasėje, kai jaučiausi atsidūręs gyvenimo kryžkelėje: mokslai nebedžiugino, norėjosi išbandyti kažką naujo, kas labiau įtrauktų ir taptų tikruoju gyvenimo varikliu. Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš vyresniojo brolio – mokytis kalvystės amato. Profesija pasirodė patraukli, anuomet dar man asmeniškai mažai girdėta, nauja. Pabaigiau devynias klases „Atžalyno“ mokykloje ir nusprendžiau pradėti mokytis metalo apdirbimo specialybės dailiųjų amatų mokykloje „Telšių praktika“. Čia prasidėjo pažintis su kalvystės menu, mano pirmosios pamokos, kaip prakalbinti kietą ir sunkiai palenkiamą metalą. Išmokau tekinti, frezuoti, šlifuoti, virinti, lituoti… Sukaupiau nemažą tiek teorinių, tiek praktinių žinių bagažą“, – pasakojo pašnekovas.
Baigęs mokslus Rimvydas buvo pašauktas į kariuomenę. Ištarnavo metus. Grįžęs kvalifikaciją tobulino suvirintojų kursuose ir gavo kvietimą į savo pirmąją darbovietę. Kiek vėliau žinių sėmėsi studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje taikomąją skulptūrą.
Paklausūs darbai
Kalvis pastebi, kad šiandien vis labiau populiarėja skandinaviškasis metalo apdirbimo stilius, tad meninė kalvystė, kur vyrauja ornamentika ar augalų motyvai, pramoniniuose gaminiuose pastaruoju metu nustumiama į šoną.
Vis dėlto džiugu, jog dar nemažai daliai žmonių prakalbintas metalas įvairiausiais raštais kelia žavesį ir klientai teiraujasi bei užsako tvoras, vartus, turėklus balkonams, laiptams, terasoms, pastogines, stogelius, kryžius, kapinių tvoreles, baldus, židinio įrankius, šašlykines, interjero ir eksterjero detales, įvairius smulkius gaminius: žvakides, gėles, pakabas.
R. Kazlauskas tikina, jog mielai savo kaip kalvio kvalifikaciją keltų klientams gamindamas meno kūrinius, skulptūras, modernias abstrakcijas ar puoselėtų UNESCO saugomą kryždirbystės tradiciją, tačiau labiau paklausūs yra taikomieji darbai.
Iššūkiai ir džiaugsmai
Kalvio darbo specifika amžių amžius nesikeitė ir išliko tokia pat iki šiol, tik tobulėjo įrenginiai. Svarbiausia, Rimvydo nuomone, žinoti ir išmanyti pačią techniką, o vėliau jau, rodos, pats metalas linksta ten, kur jį kreipi. Be abejo, šiandienos kalvio darbą palengvina turimi įrengimai, įrankiai.
„Kalviški gaminiai pasižymi originalumu ir yra vienetiniai, tad kiekvienas užsakymas – lyg naujas iššūkis, nes vienodų rankų darbo gaminių nebūna. Ir ne tik dėl pačios gaminio specifikos, bet ir dėl skirtingų klientų poreikių. Aš – kūrėjas, ne prekybininkas, tad dirbdamas bet kokį darbą pirmiausia galvoju, ne kiek uždirbsiu, bet kaip darbą priims užsakovas, kaip jį įvertins žiūrovas. Būtent tai ir džiugina labiausiai – patenkinti klientai ir geri atsiliepimai apie gaminį“, – kalbėjo telšiškis.
Vienas įdomesnių ir Rimvydo širdžiai brangių darbų – „Saulėgrąža“, kurią jis sukūrė įkvėptas Vincento van Gogo natiurmorto „Saulėgrąžos“.
Neužtenka vien kalti
R. Kazlauskas įsitikinęs, jog kalviui neužtenka vien kalti. Reikia ir suvirinimą išmanyti, ir gręžti, ir dažyti mokėti, dar būtinai ir projektuotoju, ir dizaineriu būti.
„Stodamas prie žaizdro niekada nežinosi, ar pasiseks išgauti mintyse atsineštą vaizdą. Nepaisant nuo žaizdro šylančios nugaros, varvančio prakaito bei suodžiais nugultų plaukų ir veido, kalvėje vykstantis procesas yra mažų mažiausiai darbas, iš tiesų tai klajonės po fantazijos neaprėpiamybę, ir kai viskas pavyksta iš pirmo karto, kai geležis tampa minkšta lyg plastilinas – užvaldo beribis džiaugsmas“, – sakė pašnekovas.
R. Kazlauskas savo darbo dienos neįsivaizduojantis be žaizdro su anglimis, kūjo, priekalo ir metalo. Tokia tat kalvio kasdienybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Jūsų nuomone, ar apsauginės veidą dengiančios kaukės apsaugo nuo COVID-19 viruso?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 tzinios.lt