Juvelyrė E. Čėjauskaitė-Gintalė: „Kurdama vykdau misiją per grožį atskleisti tai, kas man svarbu“

Parašė:  2019-06-04

Iš Telšių kilusi, šiuo metu Vilniuje gyvenanti, juvelyrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, dvidešimtmetį alsuojanti juvelyrika, yra įsitikinusi, kad niekas nevyksta atsitiktinai, tad viską gyvenime ji priima su dėkingumu. Lietuvoje ir už jos ribų pripažinimą pelniusiai metalo menininkei svarbu, kad jos dirbiniai kalbėtų apie prasmę, tad į juvelyrės rankas pakliuvęs net smulkiausias metalo gabalėlis tampa pasaulio dalimi.
Monika GIRDVAINĖ
Neseniai grįžote iš Japonijos. Ten pristatėte savo parodą „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā). Kaip kilo idėja vykti į šią šalį ir su kokiais įspūdžiais grįžote namo?
– Japonija tiek prieš tai man buvo svajonių šalis, tiek ir paviešėjus ten išliko grožio, švaros, ramybės, saiko, itin didelės pagarbos kitiems ir nepaprastai įstabios gamtos šalimi. Prieš porą metų užsirašiau svajonę, ir štai, kai nori, eini tikslo link, atrodo, viskas aplink klostosi kaip galima geriausiai. Atsirado žmonės, be kurių paroda Tokijuje nebūtų įvykusi. Smagu, kad Lietuvos kultūros taryba parėmė šį projektą. Žinoma, man labai pasisekė, kad ramiai galėjau kurti menus, o visais reikiamais dokumentais ir raštais pasirūpino, kaip aš sakau, žmogus, siųstas man iš aukščiau – žurnalistė, knygų autorė Ramunė Sakalauskaitė. Jai esu dėkinga iki mėnulio ir atgal.
Kaip japonai priėmė žemaitiškąją kultūrą? Kitataučiai noriai įsitraukė į Jūsų surengtas meno dirbtuves?
– Parodoje V. Daujotytės žemaitiška poezija buvo išversta į japonų kalbą. Fone visos parodos metu galerijos vadovės noru skambėjo žemaitiškai įskaityta poezija. Buvo stipru vienu metu Tokijo centre esančioje galerijoje „SanKaiBi“ girdėti savo
mamos Vidos Čėjauskienės, įskaičiusios poeziją, žemaitišką balsą ir japonų kalbą. Labai malonu, kad Martyno Gintalo sukurta knyga ir visa parodos estetika, kūriniai buvo itin artimi japonų skoniui. Gėrėjausi matydama, kaip japonai, tarsi vaikai, moka džiaugtis kiekviena kūrinio, knygos detale.
Buvo įdomu Tokijuje ir Nishiaizu menų kaime surengti meno dirbtuves. Su malonumu stebėjau, kaip japonai pasinėrė į kūrybą ir tris valandas, nepakeldami galvų, kūrė gintaro sagą savo pasirinktam šeimos giminės žmogui. Tai buvo didelis pavyzdys buvimo čia ir dabar. Širdis, atrodė, išlėks, kai atsidėkodami meno dirbtuvių dalyviai dainavo savo folkloro dainą.
Paroda „Balsai ir daiktai“ apkeliavo jau ne vieną šalį. Prieš kelerius metus šią parodą eksponuojant Telšiuose buvo ištarti žodžiai: „Šių kūrinių ir tai, kas čia šiuo metu vyksta, negalima vadinti tiesiog paroda. Tai gali būti rodoma bet kuriame pasaulio kampelyje.“
Galbūt toks įvertinimas ir paskatino su šia paroda žemaitiškąją kultūrą skleisti kuo plačiau po visą pasaulį? Galbūt jau planuojate aplankyti kitą šalį?
– Paroda, sakyčiau, kaip fizinis kūnas, lyg skleisdamas savo fluidus, buvo kviečiama tai vienur, tai kitur. Be Lietuvos, ji eksponuota Kijeve, Londone, Tokijuje. Matyt, žmogiškosios mūsų vertybės yra visur tos pačios, nes kiekvieno iš mūsų giminės šaknys ir buvimas šioje žemėje yra svarbiausi dalykai. Stipri energija, atitekanti iš mūsų prigimtinės kultūros, yra tikra ir nesumeluota. Ji rezonuoja kiekvieną, nes turi daug tikrumo, kuris išspinduliuoja energiją. Jei šiai parodai bus lemta skristi dar kur nors, priimsiu tai su džiaugsmu.
Man dabar atėjo į galvą tekstas prof. V. Daujotytės: „Vuo jie ba šaknū, tėk muselė, trakšt kas so nago, ė nabie“.
Tiek Jūsų pasaulėžiūroje, tiek ir darbuose jaučiama stipri meilė gimtajam kraštui – Žemaitijai. Jums svarbi žemaičių kultūra, kalba ir jos išsaugojimas?
– Aš didžiuojuosi, kad esu žemaitė. Turime savo atskirą kalbą, dainas, papročius. Man tai yra didžiulė vertybė. Prie tokio požiūrio, žinoma, yra prisidėję mano patriotai tėvai, seneliai, mylimiausia baba, mano lankyto folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė Rita Macijauskienė. Kaip gera ir stipru, kai bet kokioj pasaulio vietoj galiu drąsiai padainuoti žemaitišką dainą, ką ir mėgstu padaryti.
Juvelyrika užsiimate jau dvidešimt metų. Kaip per tą laiką pasikeitė Jūsų braižas, kuriamų juvelyrinių objektų tematika, vaizduojami motyvai?
– Manau, kūryba auga kartu su žmogumi, su jo sąmoningumu ir neabejotinai keičiasi. Sakyčiau, kad esu nurimusi ta prasme, jog niekam nieko nesistengiu įrodyti. Kuriu tai, kas man pačiai šiuo metu yra aktualu, kalbu paprastais žodžiais ir nebesistengiu būti protingesnė, nei esu. Tiesiog priimu save ir savo kūrybą tokią, kokia man yra duota. Aš aiškiai suvokiu, kad viskas eina per mane iš aukščiau. Ramu gyventi, kai nieko nebesisavini, nieko nebesitiki, ir kartu atsidaro visos durys.
Ką apskritai Jums reiškia užsiimama veikla ir kokią žinutę skleidžiate pasauliui kurdama?
– Jaučiuosi esanti visiškai savo vietoje. Tikiu, kad esu apdovanota, nes kurdama vykdau savo misiją per grožį atskleisti tai, kas man yra svarbu. Kiek pastebiu, labai didelei daliai žmonių svarbūs tie patys dalykai.
Esate menininkė iš provincijos, pelniusi pripažinimą Lietuvoje ir už jos ribų. Ar yra kažkokia sėkmės formulė, kuri Jums padėjo išgarsėti, būti pastebėtai? Juk bohemiškoje aplinkoje augusiems, tame nuo vaikystės besisukantiems menininkams įsitvirtinti dažniausiai kur kas lengviau.
– Man didelis komplimentas yra būti iš mažo ir tokio gražaus Telšių miesto, kur teka tikrai kitas kraujas, turintis daug archaikos, jėgos, energijos, užsispyrimo, principų. Kai turi stiprią ašį, palaikymą ir tvirtą pamatinį pagrindą, gali būti ten, kur nori, neprarasdamas savęs bei savo prigimties.
Gyvenimas yra nuostabus, pilnas įvairiausių spalvų, svarbu pasitikti jį su dėkingumu. Tikiu, kad nieko atsitiktinio šiame pasaulyje nėra: visi žmonės ar net ant galvos nukritęs lapas yra liudytojai, mokytojai gyvenimo kelyje.
Matyt, mano sėkmės formulė yra didžiulis tikėjimas ir, žinoma, be galo didelis darbas, pasiryžimas, disciplina ir aiškus žinojimas, ko noriu.
Ko linkėtumėte kraštiečiams ir kultūrai neabejingiems žmonėms, šiemet švenčiantiems Žemaitijos metus?
– Labiausiai linkėčiau tikėti savimi ir apsižvalgius aplink, nelyginant savęs su kitais, suprasti, kiek daug mums duota. Kiekvieno savas kelias ir jis yra toks, kokio nusipelnėme.

Pa­ro­do­je „Bal­sai ir daik­tai“ eks­po­nuo­ja­muo­se ju­ve­ly­ri­niuo­se dir­bi­niuo­se stip­riai jau­čia­ma že­mai­tiš­ka pa­sau­lė­jau­ta, nes dar­bai su­kur­ti re­mian­tis poe­tės, li­te­ra­tū­ro­lo­gės pro­f. Vik­to­ri­jos Dau­jo­ty­tės že­mai­čių tar­me pa­ra­šy­tais teks­tais. Pa­si­rem­da­ma V. Dau­jo­ty­tės poe­zi­ja, E. Čė­jaus­kai­tė-Gin­ta­lė sa­vo kur­tuo­se ju­ve­ly­ri­niuo­se ob­jek­tuo­se ma­te­ria­li­zuo­ja teks­tuo­se per­teik­tą au­ten­tiš­ką že­mai­tiš­ką pa­sau­lė­jau­tą, šiai kul­tū­rai bū­din­gą nuo­tai­ką ir es­te­ti­ką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
http://tzinios.lt/prenumerata/
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Kaip manote, kiek patarėjų turėtų turėti Telšių rajono savivaldybės meras?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 tzinios.lt