Žy­diš­ko­ji te­ma­ti­ka re­ži­sie­rės L. Po­ce­vi­čie­nės kū­ry­bo­je

Že­mai­tės dra­mos teat­ro re­ži­sie­rė Lai­mu­tė Po­ce­vi­čie­nė jau be­veik ke­tu­ri de­šimt­me­čiai gy­ve­na erd­vė­je, ku­ri įpa­rei­go­ja ir ska­ti­na gy­ven­ti spal­vo­tai. „Man įdo­mi ši erd­vė, ban­dau „iš­kas­ti“ ir teat­ri­ne kal­ba įpras­min­ti pa­slėp­tą Že­mai­ti­jos is­to­ri­ją ir as­me­ny­bes. Pa­ti sa­ve juo­kau­da­ma va­di­nu „ar­chy­vų re­ži­sie­re“, nes prieš spek­tak­lius rau­siuo­si ar­chy­vi­nė­je me­džia­go­je ir is­to­ri­nė­je li­te­ra­tū­ro­je. Ypač ža­viuo­si prieš­ka­rio Tel­šių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jo­mis“, – kal­ba L. Po­ce­vi­čie­nė.

Aurelija SERVIENĖ

Žy­dų te­ma­ti­ka L. Po­ce­vi­čie­nės teat­ri­nė­je kū­ry­bo­je at­si­ra­do prieš 20 me­tų.

2001 m. is­to­ri­kas do­cen­tas Va­cys Vai­va­da re­ži­sie­rės pa­pra­šė pa­ruoš­ti ką nors jaut­raus tarp­tau­ti­nei kon­fe­ren­ci­jai „Din­gęs žy­dų pa­sau­lis“. Tai bu­vo pir­ma­sis dar­bas, ku­rį šil­tai su­ti­ko Ame­ri­kos, Iz­rae­lio, Lie­tu­vos žy­dai. Pas­kui pa­si­py­lė spek­tak­liai, teat­ri­nės mi­nia­tiū­ros, poe­ti­nės kom­po­zi­ci­jos…

„Il­gai „ka­siau“ ir „iš­ka­siau“ jau­di­nan­čią tra­giš­ką lie­tu­vio Pra­no Lau­ce­vi­čiaus ir žy­dai­tės Rū­tos Gur­vi­čiu­tės mei­lės is­to­ri­ją bei su­dė­jau į pub­li­cis­ti­nį-poe­ti­nį laiš­kų spek­tak­lį „Tel­šiai – Do­va­nų Kal­va“ (2006 m.)“, – pa­sa­ko­jo L. Po­ce­vi­čie­nė. Pag­rin­di­nius vaid­me­nis spek­tak­ly­je at­li­ko da­bar jau re­ži­sū­rą bai­gę Si­mo­na Gu­da­vi­čiū­tė ir Ka­ro­lis Pronc­kus, Ie­va Ir­ki­nai­tė, Dei­vi­das Rum­bu­tis.

Spek­tak­lis ap­ke­lia­vo Lie­tu­vą, bu­vo jaut­riai su­tik­tas Lon­do­no Redb­ri­džo dra­mos cent­ro žiū­ro­vų (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), Lie­po­jo­je, Lim­ba­žiuo­se (Lat­vi­ja), 2007 m. DVD for­ma­tu pri­sta­ty­tas Je­ru­za­lė­je (Iz­rae­lis) bei at­si­dū­rė Jad Va­šem uni­ver­si­te­to mu­zie­jaus fon­duo­se.

„Ži­nau, už kiek­vie­ną pra­smin­gą dar­bą atei­na at­pil­das – kar­tais su kau­pu. Tu­rė­jau ga­li­my­bę sta­žuo­tis Je­ru­za­lės Jad Va­še­mo uni­ver­si­te­te, kur su­si­pa­ži­nau su ho­lo­kaus­to dra­ma­tur­gi­ja, teat­ru ir da­bar­ti­niais Je­ru­za­lės me­ni­nin­kais. Ap­va­žia­vau vi­są Iz­rae­lį, mo­kiau­si žy­diš­kų dai­nų, šo­kių ir ho­lo­kaus­to te­mos pa­tei­ki­mo teat­re me­to­di­kos“, – kal­bė­jo re­ži­sie­rė.
2016 m. Tarp­tau­ti­nės teat­ro die­nos pro­ga ram­pos švie­są iš­vy­do spek­tak­lis, su­kur­tas spe­cia­liai Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nei – „Vil­ties etiu­dai iš Sep­ty­nių Kal­vų Mies­to“. Jis taip pat skir­tas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių sky­riaus 90 me­tų ir žy­dų mer­gai­čių gim­na­zi­jos JAV­NE 95 me­tų su­kak­tims bei Že­mai­tės gim­na­zi­jos ar­tė­jan­čiam 100 me­tų ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti.

Ho­lo­kaus­to mo­ty­vai kar­to­ja­si ir vie­na­me nau­jau­sių 2021 m. spek­tak­lių pa­gal Vy­tau­to Ma­čer­nio poe­zi­ją, laiš­kus, am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­mus „Ka­rū­na poe­tui“, skir­ta­me šio jau­no­jo kla­si­ko 100-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms. Čia taip pat at­si­ve­ria spal­vin­gas, gu­vus, pra­smin­gas, įdo­mus ir la­bai tra­pus prieš­ka­rio gy­ve­ni­mas Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je, ku­rio­je til­po ka­ta­li­kai ir ju­dė­jai.

Pa­sak L. Po­ce­vi­čie­nės, jau be­veik 20 me­tų bend­ra­dar­biau­jant su Tel­šių ar­chy­vu ten­ka da­ly­vau­ti jo ku­ria­muo­se pro­jek­tuo­se. „Bu­vo la­bai įdo­mu at­ver­ti ir per­skai­ty­ti žy­dų ka­pi­nių už­ra­šus (ma­ce­vas). Tai neuž­mirš­ta­mas ren­gi­nys „Tel­šių žy­dų se­no­sios ka­pi­nės – at­min­tis prieš už­marš­tį“, kur su­skam­bė­jo Že­mai­tės dra­mos teat­ro vai­kų ir jau­ni­mo stu­di­jos „Sa­vi“ poe­ti­niai-do­ku­men­ti­niai pa­sa­ko­ji­mai „Lai­ko dul­kes nuo ma­ce­vų nu­pū­tus“, Ele­nos Bo­ri­se­vi­čiū­tės-Šid­laus­kie­nės ir Zel­dos (Mish­kovs­ky) poe­ti­niai teks­tai, do­ku­men­ti­niai teks­tai iš Lie­tu­vos ar­chy­vų. Mu­zi­kos kū­ri­nius at­li­ko Tel­šių mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jos Da­lia Pleš­kie­nė, Liu­bo­vė Surb­lie­nė ir Ri­ma Bomb­laus­kie­nė. Ren­gi­nys vy­ko žy­dų ka­pi­nių priei­go­se po se­no­mis obe­li­mis, o pie­ve­lė­je kar­tu su gim­na­zis­tais ir ki­tais tel­šiš­kiais sė­dė­jo Iz­rae­lio vals­ty­bės ne­pap­ras­ta­sis ir įga­lio­ta­sis am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ami­ras Mai­mo­nas ir ki­ti gar­būs sve­čiai“, – pa­sa­ko­jo L. Po­ce­vi­čie­nė.

2022 m. „At­min­ties ke­lio“ bai­gia­ma­ja­me ren­gi­ny­je Tel­šių je­ši­vo­je, skir­ta­me žy­dų ge­to su­nai­ki­ni­mo 80-me­čiui, jau­nie­ji ak­to­riai pri­sta­tė teat­ri­nę mi­nia­tiū­rą „O Kap­lans­kio mu­zie­ji­nėj nuo­trau­koj…“, o šiuo me­tu re­ži­sie­rė ruo­šia­si gruo­džio 6-ąją, mies­to gim­ta­die­nio die­ną, vyk­sian­čiai Tel­šių gar­bės pi­lie­čio ce­re­mo­ni­jai. Įs­ta­bus tel­šiš­kis Mi­ša Ja­ko­bas bus ap­do­va­no­ja­mas už žy­dų ir že­mai­čių kul­tū­rų sau­go­ji­mą, puo­se­lė­ji­mą ir sklai­dą, to­le­ran­ci­jos tarp tau­tų ska­ti­ni­mą.

„Per il­gus kū­ry­bos me­tus da­ly­va­vo­me dau­ge­ly­je is­to­ri­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mo ini­cia­ty­vas įgy­ven­di­nan­čių pro­jek­tų, pa­mink­lų, me­no ženk­lų ati­den­gi­muo­se, ati­da­rė­me moks­li­nes kon­fe­ren­ci­jas, se­mi­na­rus. Vis­kas, ką ku­ria­me su stu­di­ja, da­ro­me at­sa­kin­gai, su mei­le. Vai­kų ir jau­ni­mo stu­di­ja „Sa­vi“ – ne tik ga­būs ir ta­len­tin­gi, bet ir be­si­do­min­tys sa­vo mies­to, pa­sau­lio is­to­ri­ja vai­kai ir jau­nuo­liai, jie ren­gia­si gy­ve­ni­mui pa­žin­da­mi pa­sau­lį ir per jį pa­žįs­ta sa­ve. Jau­nie­siems ak­to­riams sten­giuo­si ug­dy­ti pa­gar­bą ir do­mė­ji­mą­si Že­mai­ti­jos ir Tel­šių is­to­ri­ja, sten­gia­mės kar­tu au­gin­ti min­tis ir žo­džius, tap­sian­čius dar­bais, pa­tys juos lais­to­me ir pa­tys nui­ma­me der­lių. Tam pro­ce­sui tu­ri­me skir­ti vi­są mei­lę, dė­me­sį, švel­nu­mą ir ži­no­ji­mą, kas yra svar­biau­sia, kont­ro­liuo­ti vyks­mą ir ži­no­ti tiks­lą“, – min­ti­mis da­li­jo­si re­ži­sie­rė.