Žemaitės dramos teatro misija – lavinti žiūrovą ar jam pataikauti

„Telšių ŽINIŲ“ redakciją pasiekė vienos telšiškės laiškas. Jame moteris išdėstė savo mintis apie Žemaitės dramos teatro repertuarą, šiuolaikinius spektaklius, atvykstančius aktorius ir apie brangius bilietus į renginius.
Aurelija SERVIENĖ
Priekaištai rajono kultūros darbuotojams
Pensininkė savo laiške apgailestavo, jog kultūriniams renginiams negalinti skirti daug lėšų, tačiau nors kartą per mėnesį ji būtinai eina į kokį spektaklį.
„Žemaitės dramos teatras kažkodėl į repertuarą vis dažniau įtraukia „Domino“ teatrą, kuris atveža komedijas, kurios, mano manymu, yra žemo lygio, o bilieto kaina gana didelė – 15 Eur. Štai paskutinį kartą buvau spektaklyje „Bus sunku“.
Negana to, kad turinys lėkštas, dar ir aktorė pakviesta mėgėja. Komedija – manau, turėtum juoktis, o žiūri į maivimąsi scenoje su liūdesiu. Negana to, po spektaklio – aplodismentai už pastangas ir pagerbimas atsistojant. Viešpatie, ar čia užkampio sindromas? Ar nesame nė karto nieko regėję, ką būtų verta pagerbti atsistojant?“ – piktinosi telšiškė.
Moteris priekaištus žeria rajono kultūros darbuotojams, kurie, jos manymu, turėtų stengtis ugdyti mūsų skonį įvairesniam žanrui. „Su ilgesiu prisimenu aktorės V. Kochanskytės ir dainininko L. Mikalausko vakarą, pasigendu instrumentalistų pasirodymų ir t. t. Pagaliau turime savo rajono žymių atlikėjų, režisierės Laimutės Pocevičienės paruoštų kūrinių. Norisi kokybiškos įvairovės“, – laišką užbaigė S. Jankauskienė.
Reikia ugdyti jaunąją kartą
Apie atvežamus spektaklius, jų tendencijas „Telšių ŽINIOMS“ pasakojo jau bene keturis dešimtmečius teatre tiesiogiai su teatro lankytoju dirbanti Žemaitės dramos teatro vyr. specialistė (kasininkė) Zita Kasputienė.
Moteris sako, kad pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, jog mes visi turėtume ugdyti jaunąją kartą kaip žiūrovą. Ši tema Telšiuose ypač sunki. Per ilgus darbo metus telšiškė pastebėjo, jog į Žemaitės dramos teatrą atvyksta daugiau jaunimo iš kitų aplinkinių rajonų, to negali pasakyti apie Telšių moksleivius.
„Jau kelinti metai mūsų teatre lankosi Mažeikių, Skuodo jaunimas. Penktadienį pas mus viešėjo Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Kasoje buvo parduota per 100 bilietų, kurių kaina 6–8 Eur, tai ne 15 Eur. Iš šimto bilietų 50 nupirko mažeikiškiai mokiniai“, – kalbėjo kasininkė. Ji pamena, kai prieš trejus metus bandė Telšių jaunimą prikviesti į teatrą, siūlė įvairiausią repertuarą, bendravo su gimnazijomis, tačiau viskas buvo laikina.
„Jei nuo pat mažumės mes savo vaikų nevesime paėmę už rankos į teatrą, didesnio jaunuolio nepastūmėsime ten eiti, tuomet vyresniajam ir reikės „Domino“ teatro spektaklių. Gal ir per daug žiauriai pasakiau, bet tokia tiesa“, – sakė Z. Kasputienė.
Nors kai kurie žmonės ir piktinasi „Domino“ spektakliais, tačiau į juos žmonių susiburia daugiausiai. O spektakliuose, į kuriuos, kasininkės nuomone, tikrai būtų verta nueiti, lieka laisvų vietų.
Didelė pasiūla ir žanrinė įvairovė
Žemaitės dramos teatro direktoriaus Artūro Butkaus teigimu, teatrą telšiškiai tikrai lanko aktyviai. „Kiti miestai negali pasigirti tokia žiūrovų gausa. Ir čia yra faktas. Kitur miestuose tikrai nėra tokios pasiūlos ir žanrinės įvairovės, kokia yra pas mus“, – tikino direktorius.
„Domino“ teatras per šį ketvirtį į Telšius buvo atvykęs du kartus ir bus dar gruodžio mėnesį.
„Nemanau, jog vienas kartas per mėnesį yra labai daug. „Domino“ teatrą žmonėms reikėtų suprasti kaip žanrą. Nors žiūrovui susidaro toks įspūdis, lyg viskas ten labai lėkšta, tačiau čia yra respublikinė tendencija“, – teigė pašnekovas.
Visai neseniai šia tema A. Butkus diskutavo su aktore Dalia Michelevičiūte, kuri tvirtina tą patį. Viešnia Telšiuose dalyvavo Mokytojų dienos paminėjime ir liko sužavėta renginio. Jos teigimu, tokiose oazėse yra tikrai daugiau meno ir aukštesnis lygis negu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kur moterys laksto pusnuogės ar taškosi kraujas.
„Mes kartais pasidarome savo aplinkai per daug jautrūs ir norime pakeisti respublikines tendencijas“, – pažymėjo teatro direktorius.
Žemaitės dramos teatro darbuotojai tvirtino labai norintys, kad kuo daugiau žmonių ateitų į visokio žanro spektaklius. Artimiausiu metu žiūrovai laukiami A. Kaniavos spektaklyje „Tūla ir kiti“, norima dažniau kartoti režisierės Laimutės Pocevičienės spektaklius. Bet šiandien tiesa yra tokia: žmonės eina į teatrą pažiūrėti televizijos žvaigždžių, kai kurie žiūrovai, įsigydami bilietą, net nežino spektaklio pavadinimo – perka bilietą, kad pamatytų Ingą Valinskienę.
Telšiškiams patinka žvaigždės
Vis dėlto greičiausiai ir aktyviausiai bilietai Telšiuose išparduodami į „Domino“ teatro spektaklius. Kaip pavyzdį pašnekovai pateikė šių metų spalio 31 dieną vyksiantį „Domino“ spektaklį „Dviejų smegenų istorija“, kurio bilietai kainuoja 17 Eur. Jų liko jau vos keletas, spektaklis bus kartojamas net du kartus.
„Na, ką padarysi, patinka mūsų telšiškiams televizijos žvaigždės“, – kalbėjo kasininkė. Jai antrino ir teatro direktorius, tikindamas, jog taip elgiasi ne tik telšiškiai, bet ir visi Lietuvos žiūrovai.
Teatro darbuotojai pastebi, jog „Domino“ ir kito žanro spektaklius lanko skirtinga publika – tai pakankamai ryškiai matoma.
Norisi išgirsti žmonių nuomonę
Pasak Z. Kasputienės, žmonės tikrai gali drąsiai ateiti į teatrą ir čia sužinoti visą tolimesnį repertuarą. Pokalbiai galbūt padėtų išsiaiškinti, ko žiūrovui reikia, ką jis norėtų pamatyti, ir jis tikrai bus išklausytas.
„Į redakciją laišką parašiusi moteris tiesiog galėtų ateiti pas mus pasikalbėti. Norėtųsi išgirsti, ko žmogus tikisi…“ – kviečia kasininkė.
Apie „Domino“ teatrą
Prakalbus apie „Domino“ teatro spektakliuose vaidinančius aktorius, direktorius tikino, jog jų vertinti jis negalintis, mat čia ne Žemaitės dramos teatro reikalas. Tai turėtų daryti pats „Domino“ teatras.
„Jei spektakliuose yra pristatomos kėdės, nes netelpa žmonės, lūžta salė nuo žiūrovų, tai šis žiūrovas ir yra tas vertintojas. Man visada keista, kai žmogus eina į spektaklį ir nežino, kur eina. Informacijos apstu visur, pilnas internetas, o pagaliau ir draugų gali paklausti, apie ką tas spektaklis“, – stebėjosi teatro direktorius.
Kasininkė prisipažino, jog ji pati pažiūrėti „Domino“ spektaklių užsuka labai retai. „Esu mačiusi du „Domino“ spektaklius ir man jų tema labai aiški“, – sakė moteris. Žmonės, kurie „Domino“ teatrą lankė nuo pirmųjų spektaklių, jau atkrito, jiems nusibodo.
Apie repertuarą
Pašnekovų teigimu, ko tikrai galėjo pasigesti Telšių miesto publika Žemaitės dramos teatro repertuare – tai kamerinės muzikos, bet tai esą ne nuo teatro darbuotojų priklauso. Jie patys turi savo planus ir nepasisiūlo.
Teatras, kaip tvirtino A. Butkus, – tai tarsi banguojantis vandenynas: „Čia pas mus atoslūgiai, čia pas mus potvyniai. Kaip ir gyvenime, taip ir teatre. Ką pavyksta prisikviesti, tą mielai ir priimame.“
Poezijos vakarų ir kamerinių renginių pasigendančiai publikai teatro direktorius primena, kad Telšiuose yra ir kitų įstaigų, kurios organizuoja tokius renginius, ir tai yra puiki alternatyva. „Nereikėtų vien teatrui suversti tokios atsakomybės ir reikalavimų. Labai šauniai šioje srityje dirba Žemaičių muziejus „Alka“. Čia rengiami kameriniai renginiai ir jų erdvė tam labai tinkama. Nuostabias poezijos popietes ir vakarus organizuoja Telšių r. savivaldybės K. Praniauskaitės viešoji biblioteka, gražių švenčių rengia ir Telšių r. savivaldybės kultūros centras“, – vardijo pašnekovas.
Teatro taisyklės
„Taisyklės teatre šiandien yra primirštos ir su jomis nelabai kas nori taikstytis. Dažniausiai būna taip: aš sumokėjau pinigus už bilietą, todėl taisyklės – mano“, – pasakojo A. Butkus.
Direktorius teigė, jog anksčiau apie vėlavimą į renginį ar spektaklį nebūdavo nė kalbos. 10 min. prieš spektaklį žmonės jau būdavo nebeįleidžiami į salę.
A. Butkus stebisi, kodėl žmogui niekada nekyla klausimas, ar galima pavėluoti į traukinį, o į teatrą vėluoti vis atrandama priežasčių. O ką jau bekalbėti apie mobiliuosius telefonus – jie vis tiek skamba, nors ir prieš spektaklį net keletą kartų garsiai perspėjama juos išjungti. Kiti ir pakalbėti išeina.
Apie atsistojimą ir plojimus spektakliui pasibaigus teatro direktorius turi savo nuomonę: „Visi mes pasidarėme labai socialūs – tampame banda. Vienas atsistojo, stojuosi ir aš. Mes nebeturime kriterijų, nežinome, ką ir kaip reikia daryti. Kažkur girdėjome, kažką matėme…“