
Bronius MORKEVIČIUS
Einu salėm muziejaus,
Lyg eičiau
Per metus, per vulkanų
versmes.
Kalavijai ir plūgai žemaičių
Geležy saugo laisvės žymes.
Ir vaidenas man vyrai išdidūs,
Nebijoję meškų nei taurų,
Atlapotom krūtinėm
kaip skydais
Gynę Lietuvą nuo Vakarų.
Nors valdovai ne kartą
juos mainė
Į karūnas, į sostus savus,
Vyrai grūmės ir mirė
už dainą,
Už lietuviškus kovės dievus.
Su pilių, su šventaragių dūmais
Išsisklaidė svajonė graži.
Bet išliko širdy
atkaklumas,
Laisvės švarplės kardų geležy.
Atkaklumas tas
Daukantą basą
Vedė Vilniun.
O metais gūdžiais
Virš dvarų atkaklumas tas rašė
Laisvės vardą
Raudonais gaidžiais.
Žmonės mirė ir dengė svajonę
Krūtine nuo ateivių kardų,
Kol sušvito pašvaistėm raudonom
Aštuonioliktų metų ruduo.
Švilpiant skausmo
išlydytoms kulkoms,
Grįžo laisvė tėvų prarasta.
Ir raudonas žemaitiškas pulkas
Atsistojo Kęstučio poste.
Einu salėm muziejaus, lyg eičiau
Per metus, per vulkanų versmes…
Jums, tik jums reik dėkoti,
žemaičiai,
kad lietuviais išlikome mes.