1942 metų kovo 7 d. Vytautas Mačernis laiške mylimai merginai Bronei Vildžiūnaitei rašė: „Jau mes beveik metai kaip draugaujame, o aš vis dar nebūdavau iki pat slapčiausių širdies kampelių atviras, nes kažko bijodavau, kad Tu nepasijuoktum, kad nepasirodyčiau Tau per kvailas ar panašiai. <…> Šįvakar man užėjo kažkoks noras būti tokiam atviram, nuogai atviram, atviram iki paskutinės raidės. <…> …aš tau pasakysiu, į ką buvau įsižiūrėjęs. <…> trečioj klasėj – Laiminga Beržanskaitė <…>, penktoj klasėj – Lėna Jučinskaitė, šeštoj – Lionė Daumantaitė (įsivaizduok!), septintoj – Lialia Milvydaitė. Tai gimnazijos laikai.<…>“
Taigi, gimnazijoje įsižiūrėtų merginų sąraše – Lionė (Elena) Daumantaitė, gimusi 1919-aisiais, dviem metais vyresnė už Vytautą. Šiandien jai 99-eri. Gyvena Vilniuje. Su ponia Lione, po 50 metų grįžusia į Lietuvą iš Čikagos, bendraujame jau dvidešimt metų. Ji dalyvavo konferencijose, kurias rengėme 55-osioms poeto žūties metinėms, o vėliau ir jo 90-mečiui paminėti.
Jie buvo mokyklos laikų draugai. Kaip prisimena ponia Elena, Vytautas nebuvo iš tų vaikinų, į kuriuos krypdavo mergaičių akys, – gimnazijos koridoriuose vaikščiodavo tylus, vienas, dažnai su knyga rankoje, vilkėdavo išaugtą ir gerokai pazulintą mokyklinį kostiumą – paramos iš namų gaudavo mažai, tad ir jokio prašmatnumo, nebuvo iš šaunių kavalierių tarpo, tad ir apie kažin kokį įsimylėjimą nebuvo kalbos. „Mes, mergaitės, žvalgėmės į šauniau atrodančius“, – prisimena ponia Elena. Vėliau studijų laikų draugė Pranė Aukštikalnytė irgi prisimins: „… jis – gryna dvasia, ypač kai dainuojančiu balsu ir degančiomis akimis skaitydavo savo „Vizijas“. Jis begaliniai įdomus pašnekovas, geras draugas, bet atrodė kažkoks nevyriškas. Jei vakarėly kuri mergina Vytautą ištempia šokti, jis atrodo nepaslankus, kampuotų judesių. „Medinukas“, – sakydavo jo Monika. Amžinai užsisvajojęs, įsižiūrėjęs į save.“ Stasė Niūnevaitė apibūdino panašiai: „Vytautas eina su milinuke, atrodo, grįžęs kareivėlis. Jį puošė tik akys. Įsimylėt jo, rodos, negalėjai. Tai ne Leonas Švedas, taip pat jaunas poetas, gražus dendis… Iš Mačernio sklido šviesa, kaip iš šventojo. Jam esant negalėjai kalbėti banalybių, koketuoti. Atrodė, jis kiaurai tave permato.“
O tada, gimnazistiškais 1935 metais, Elena Daumantaitė ir Vytautas Mačernis kurį laiką Telšiuose gyveno kaimynystėje, sykiu keliaudavo į gimnaziją ir iš jos.
Kartais tų pasivaikščiojimų metu, prisimena ponia Elena, Vytauto žvilgsnis nukrypdavo į tolius ir įsivyraudavo mįslinga tyla. Kažkada abu buvo prie jūros Palangoje, kur jos mama dirbo svečių namų administratore. „Einam palei jūrą, aš kalbu, o jis tyli. Sako man: tu čiauškėk, čiauškėk. Čiaušku, akmenukus po kojom spardau, pasuku galvą į šoną – Vyčio greta nėra. Jis atsilikęs, stovi veidu į jūrą. Nežinia, ką mąsto. Dažnai taip būdavo – kalbam kalbam ir jis nutyla, į kažką, kas jam vienam tematoma, įsižiūri. Sako, matydavo regėjimus“, – pasakoja ponia Elena.
Žemaičių Kalvarijoje esančiam muziejui padovanojo V. Mačernio fotografijų su jai užrašytomis dedikacijomis: „Prisimink kadaise / Kaip gražiai gyvenom / Kai jau būsi kito / Kai nebūsi mano.“
Kitą nuotrauką Lionei Vytautas užrašė taip: „Prisiminimui! Ot, tik šiaip sau kada prisimink kartūzų vienuolyną ir grabe gulintį patenkintą Vytautą. Lionei – apsiblausęs Vytis. 1937 metai, balandžio 20 diena. Telšiai.“ Balandžio 20 diena – tai Elenos Daumantaitės gimtadienis. Matyt, nuotrauka buvo užrašyta ta proga.
Turiu paaiškinti: kartūzų vyrų vienuolyną Prancūzijoje, kalnų slėnyje, XI a. įkūrė vokiečių kunigas šv. Brunonas. Svarbiausi kartūzų įžadai (be trijų pagrindinių) – vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas ir tyla. Vienuolinėje tradicijoje tyla užima tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laiko vertybe savaime, o kalbama tik pamaldų metu ir sekmadieniais.
Jam buvo svarbi tyla. Labiau klausydavo ir stebėdavo, nei kalbėdavo. Klausiu ponios Lionės: kodėl jis taip parašė – „grabe gulintį patenkintą Vytautą“? Ji sako: „Kad aš žinočiau, ką poetai turi galvoje. Tai buvo taip seniai… Bet aš tada jam pasakiau: Vyti, juk tame vienuolyne tu negalėsi kalbėti. O jis atsakė: tu už mane kalbėsi.“ Ir tie žodžiai pildėsi. Ponia Elena, gyvendama Čikagoje, rengė minėjimus, skirtus V. Mačerniui, ne kartą kalbėjo mūsų gimnazijoje rengiamose konferencijose.
Elena, 1937 m. baigusi gimnaziją, išvyko studijuoti. 1939 m. kovo 6 d., baigdamas gimnaziją, Vytautas rašė kitai draugei – Danguolei Jackevičiūtei: „Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba „dvi mėlynos aro akys“ perskros tamsą ir siutimą, ir aš būsiu didis žmogus.“ Aro akys. Visi, prisimenantys Vytautą Mačernį, akcentuoja jo akis ir balsą – niekas nemokėjo taip skaityti jo eilėraščių, kaip jis pats. Turėjo hipnotizuojančią galią. Biografas T. Sakalauskas knygoje „Regėjimų naktis“ rašė: „… jis atrodė balto veido, aukštas ir labai gilių, mąslių akių. Rodėsi, kad jis kiaurai permatė.“
Prieš keletą metų Jungtinėse Amerikos Valstijose nutiko labai keistas dalykas.
Ponios Elenos Baltrušaitienės dukra Karilė Baltrušaitytė gyveno netoli Los Andželo. Į jos kaimynystę atsikėlė meksikiečių šeima. Pagal paprotį kaimynai kviečiasi vieni kitus į namus susipažinti. Kai ji, gavusi kvietimą, atėjo į kaimynų namus – apstulbo: svetainėje ant sienos kabėjo didelis Vytauto Mačernio portretas! Karilė negalėjo patikėti savo akimis, paklausė kaimynų, iš kur jie gavo šį portretą. Šie atsakė, kad pirko iš gatvės dailininko, labai patikusios to jaunuolio akys.
Taigi. Dvi mėlynos aro akys. Įveikiančios laiką ir erdvę. Jų žvilgsnis užbūrė net tuos žmones, kurie nieko nežinojo apie Lietuvą ir jos poetą Vytautą Mačernį.
O paskui buvo meksikiečius nustebinęs pasakojimas. Karilė pasakė kaimynams: tai lietuvių poetas, su juo jos mama mokėsi ir gražiai bendravo toje pačioje gimnazijoje, Telšiuose.
Dvi mėlynos aro akys, žvelgiančios iš mėgėjiškai nutapyto (įdomu – kas buvo tas dailininkas?) paveikslo, įveikė laiką ir erdvę. Poeto akys. Paveikė netgi tuos, kurie nieko apie poetą nežinojo. Jų kiaurai matantis žvilgsnis lydi šiandien ir mus, susirinkusius pagerbti Poeto, mėginančius atpažinti jo gyvenimą lydėjusių žvaigždžių ženklus, skaitančius jo eilėraščius.
Telšių Žemaitės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia PABRĖŽIENĖ
Loading ...
