Vi­tas Va­lat­ka – neat­sie­ja­ma Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ as­me­ny­bė

„Mu­zie­jus – tai lyg da­lis ma­nęs pa­ties. Ir tik­rai, kai ma­nęs ne­be­bus, po dau­ge­lio me­tų tos ver­ty­bės, ku­rias aš su­kau­piau, pri­mins jas stu­di­juo­jan­čiam ma­ne, kuk­lų mu­zie­ji­nin­ką, ne­gar­sų, ty­lų, neieš­kan­tį gar­bės ir ne­ko­pu­sį kar­je­ros laip­tais žmo­ge­lį. Tai bū­siu aš. Bū­siu ne vi­sas nu­mi­ręs, ma­no da­le­lė bus iš­li­ku­si gy­va to­les­nia­me žmo­ni­jos gy­ve­ni­me“, – iš il­ga­me­čio Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ dar­buo­to­jo, ty­ri­nė­to­jo, ar­cheo­lo­go Vi­to Va­lat­kos die­no­raš­čio 1962 m. rug­sė­jo 17 d. Sau­sio 26-ąją jam bū­tų su­ka­kę 95 me­tai.
Pa­ger­bė at­mi­ni­mą
Siek­da­mi įpras­min­ti ir pa­gerb­ti šios reikš­min­gos tris de­šimt­me­čius dar­bui mu­zie­ju­je pa­sky­ru­sios as­me­ny­bės at­mi­ni­mą, mu­zie­ji­nin­kai ap­lan­kė V. Va­lat­kos ka­pą Se­no­sio­se Tel­šių mies­to ka­pi­nė­se.
Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ ir V. Va­lat­ka – neats­ki­ria­mi. Jis – tar­si mu­zie­jaus da­lis. Daž­nas Že­mai­ti­jo­je ar Lie­tu­vo­je, mi­nė­da­mas mu­zie­jaus „Al­ka“ var­dą, ži­no ir čia dir­bu­sį Že­mai­ti­jos ty­ri­nė­to­ją V. Va­lat­ką. In­te­li­gen­tiš­kas, darbš­tus, smal­sus, skvar­bių akių ir įdė­maus žvilgs­nio žmo­gus – taip apie jį at­si­lie­pia bu­vę ko­le­gos.
Įsi­dar­bi­no mu­zie­ju­je
V. Va­lat­ka gi­mė 1927 me­tų sau­sio 26 die­ną Plun­gės ra­jo­ne, Ke­tu­ra­kių kai­me, ma­ža­že­mių vals­tie­čių šei­mo­je. Gu­vus ber­niu­kas nuo ma­žens bu­vo smal­sus, jį do­mi­no kny­ge­lės, o ypač tos, ku­rio­se bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie už­bur­tus lo­bius, mil­žin­ka­pius, pi­lia­kal­nių pa­slap­tis. Nuo 1941 iki 1945-ųjų mo­kė­si Plun­gės, vė­liau – Tel­šių gim­na­zi­jo­je. Tė­vai, iš­leis­da­mi sū­nų į mokslus, pra­na­ša­vo jam ku­ni­go atei­tį. Ku­rį lai­ką mo­kė­si Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, ta­čiau ku­ni­gys­tė jo ne­trau­kė. Pa­li­kęs se­mi­na­ri­ją, V. Va­lat­ka dir­bo kai­mo mo­ky­to­ju, pa­skui – Tel­šių bib­lio­te­ko­je. Iš čia, tuo­me­ti­nio Tel­šių mu­zie­jaus di­rek­to­riaus Bro­niaus Švėgž­da­vi­čiaus pa­kvies­tas, 1947 me­tų spa­lio 15 die­ną per­žen­gė Že­mai­čių „Al­kos“ mu­zie­jaus slenks­tį. Pra­si­dė­jo nau­jas, įkve­pian­tis, pa­slap­ti­mis ap­gaub­tas mu­zie­ji­nin­ko dar­bas. Iš pra­džių Vi­tas bu­vo pa­skir­tas mu­zie­jaus fon­dų sau­go­to­ju, vė­liau – vy­res­niuo­ju moks­li­niu bend­ra­dar­biu. Nuo 1957 me­tų jis stu­di­ja­vo is­to­ri­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­te nea­ki­vaiz­džiai, ta­čiau dėl pa­blo­gė­ju­sios svei­ka­tos ir per di­de­lio dar­bo krū­vio stu­di­jas te­ko nu­trauk­ti ket­vir­ta­me kur­se.
Ren­gė ar­cheo­lo­gi­nes eks­pe­di­ci­jas
Da­lios Ka­ra­lie­nės pa­reng­tuo­se teks­tuo­se apie V. Va­lat­ką ra­šo­ma, kad jis, dirb­da­mas mu­zie­ju­je, pra­dė­jo kaup­ti eks­po­na­tus ke­liau­da­mas po kai­mus, prie ar­cheo­lo­gi­nių pa­mink­lų. Pa­si­tel­kęs moks­lei­vius kraš­to­ty­ri­nin­kus, vie­nos to­kių iš­vy­kų me­tu V. Va­lat­ka at­krei­pė dė­me­sį į iki tol ma­žai ži­no­mą ka­pi­ny­ną Si­rai­čių kai­me (Tel­šių r.). Tai bu­vo 1956 me­tų pa­va­sa­rį. Ne­to­li Džiu­go pi­lia­kal­nio išar­tos dir­vos pa­vir­šiu­je bu­vo ran­da­ma žal­va­ri­nių dir­bi­nių ir su­de­gu­sių kau­lų lie­ka­nų. Šie at­ra­di­mai da­vė pra­džią ar­cheo­lo­gi­niams ty­ri­nė­ji­mams. Įsi­bė­gė­jus ty­ri­mams, atė­jo ei­lė ir Pli­ni­jos pi­lia­kal­niui, pa­mėg­tam V. Va­lat­kos dar vai­kys­tė­je. 1959–1962 me­tų lai­ko­tar­piu ar­cheo­lo­gas čia ty­ri­nė­jo pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je bu­vu­sią didelę gy­ven­vie­tę. Bu­vo su­ras­ta ne­ma­žai re­tų ra­di­nių: mo­lio verps­tu­kų, Dja­ko­vo ti­po svo­re­lių, me­ta­lams ly­dy­ti kros­ne­lių lie­ka­nų ir kt. Tai bu­vo reikš­min­gi at­ra­di­mai ir pir­mo­sios V. Va­lat­kos per­ga­lės moks­li­nia­me dar­be.
Per dvi­de­šimt me­tų (1956–1976 m.) V. Va­lat­ka su­ren­gė 17 ar­cheo­lo­gi­nių eks­pe­di­ci­jų įvai­rio­se Že­mai­ti­jos vie­to­se. Ver­tin­gi jo at­ra­di­mai Si­rai­čių kai­me prie Džiu­go pi­lia­kal­nio, Gargž­do lau­ko ka­pi­ny­ne Juod­so­dės kai­me, Pli­ni­jos pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jo­je Tel­šių ra­jo­ne. Ty­ri­nė­jo Vien­ra­gių kai­mo pil­ka­pius (Plun­gės r.), plokš­ti­nį Mau­džio­rų ka­pi­ny­ną (Kel­mės r.), Ak­mens­ki­nės kai­mo ka­pi­ny­ną (Plun­gės r.), Skė­rių sen­ka­pį ir Re­na­vo pi­lia­kal­nį (Ma­žei­kių r.), Pa­ra­gau­džio ka­pi­ny­ną (Ši­la­lės r.), Ku­kių ka­pi­ny­ną ir Zas­tau­čių pil­ka­py­ną (Ma­žei­kių r.), Ža­du­vė­nų pil­ka­pius (Tel­šių r.). Eks­pe­di­ci­jų me­tu su­ras­ta ir mu­zie­jui per­duo­ta daug uni­ka­lių eks­po­na­tų, pa­pil­džiu­sių mu­zie­jaus rin­ki­nius.
Ak­ty­vus mu­zie­ji­nin­kas ren­gė žval­go­mo­jo po­bū­džio iš­vy­kas, ku­rių me­tu at­ra­do ne­ma­žai nau­jų ar­cheo­lo­gi­nių pa­mink­lų, pa­ren­gė ne vie­ną eks­po­zi­ci­ją Tel­šių mu­zie­ju­je, taip pat ir jo pa­da­li­niuo­se: Pa­ra­giuo­se – skir­tą Laz­dy­nų Pe­lė­dai, Bu­kan­tė­je – Že­mai­tei. Nuo 1962 m. va­do­va­vo Lie­tu­vos kraš­to­ty­ros drau­gi­jos Tel­šių ra­jo­no sky­riui. Su­rin­kus ne­ma­žai ver­tin­gos me­džia­gos 1968 m. bu­vo už­baig­ta ir įreng­ta mu­zie­ju­je eks­po­zi­ci­ja, skir­ta pir­mykš­tės bend­ruo­me­nės ir anks­ty­vo­jo feo­da­liz­mo lai­ko­tar­piui pa­vaiz­duo­ti. Eks­po­zi­ci­jos, su­lau­ku­sios ge­rų at­si­lie­pi­mų, au­to­rius bu­vo V. Va­lat­ka. Sa­vo su­kaup­tą pa­ty­ri­mą ir ži­nias jis iš­dės­tė straips­ny­je „Mu­zie­ji­nin­kas ir eks­po­zi­ci­ja“, ku­ris bu­vo pa­skelb­tas tik po jo mir­ties žur­na­le „Mu­zie­jai ir pa­mink­lai“ (Nr. 1 (1979).
Tur­tin­gas pa­li­ki­mas
V. Va­lat­ka ku­rį lai­ką va­do­va­vo Že­mai­čių mu­zie­jui „Al­ka“, ta­čiau ad­mi­nist­ra­to­riaus dar­bas jam ne­bu­vo prie šir­dies ir jis sa­vo no­ru grį­žo į moks­li­nio bend­ra­dar­bio pa­rei­gas bei to­liau tę­sė mėgs­ta­mą moks­li­nį dar­bą. Ty­ri­nė­to­jas iš­spaus­di­no 165 dar­bus, pa­ra­šė kny­gą „Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jus“. Per tris­de­šimt dar­bo me­tų su­kau­pė mu­zie­jaus moks­li­nį ar­chy­vą, ku­rio fon­de – dau­giau nei 1 000 dar­bų įvai­rio­mis te­mo­mis. Apie su­rink­tus eks­po­na­tus bu­vo rei­ka­lin­ga su­kaup­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos. V. Va­lat­ka – pra­di­nin­kas nau­jos eks­po­na­to ap­ra­šy­mo for­mos – moks­li­nio eks­po­na­to pa­so, ku­ria­me nu­ro­do­mi vi­sa­pu­siš­ki su­rink­ti duo­me­nys apie daik­to kil­mę, pa­skir­tį, au­to­rių ir t. t. Re­ko­men­duo­ta vi­siems Lie­tu­vos mu­zie­jams tvar­ky­ti sa­vo eks­po­na­tus Tel­šių mu­zie­jaus pa­vyz­džiu.
V. Va­lat­ka bu­vo ne­pap­ras­tai rū­pes­tin­gas sa­vo kraš­to puo­se­lė­to­jas. Jis ne­praei­da­vo pro ša­lį griū­nan­čio kop­lyts­tul­pio su me­di­ne šven­to­jo skulp­tū­rė­le, ne­bu­vo abe­jin­gas se­noms kny­goms, rank­raš­čiams ar me­di­nėms akė­čioms, ap­tik­tiems ku­rio­je nors kai­mo so­dy­bo­je. „Dau­gu­ma eks­po­na­tų bu­vo par­neš­ta po­rtfe­ly­je ar­ba par­vilk­ta ran­ko­se pės­čio­mis iš Al­sė­džių, Kin­čiu­lių, Kęs­tai­čių ar ki­tų vie­tų. Dau­gu­ma jų bu­vo ma­no ran­ko­mis iš­čiu­pi­nė­ti, ap­ma­tuo­ti, ap­ra­šy­ti“, – ra­šė V. Va­lat­ka sa­vo mu­zie­ji­nin­ko die­no­raš­ty­je 1962 m. rug­sė­jo 17 d.
Mu­zie­ji­nin­kas su­ge­bė­jo de­rin­ti net po ke­le­tą ama­tų: esant rei­ka­lui tap­da­vo sta­liu­mi, dai­li­nin­ku ar fo­tog­ra­fu. Meist­riš­kai val­dy­da­mas pieš­tu­ką pa­ts pie­šė ra­di­nius, da­rė brė­ži­nius, pla­nus, fo­tog­ra­fuo­da­vo eks­pe­di­ci­jų me­tu.
Daž­nas, tu­rė­jęs ga­li­my­bę pa­žin­ti V. Va­lat­ką, ne­re­tai va­din­da­vo jį sa­vo Mo­ky­to­ju, ku­ris bu­vo reik­lus ne vien sau, bet ir ki­tiems. Ge­ras pa­ta­rė­jas bu­vęs ir kar­tu su juo dir­bu­siems ko­le­goms. Mie­lai, leng­vai bend­rau­da­vęs su moks­lei­viais, ne­pa­tin­gė­da­vo jiems pa­ro­dy­ti ra­di­nius, pa­pa­sa­ko­ti ar paaiš­kin­ti. Gal­būt dėl to taip no­riai mo­ki­niai tal­ki­nin­kau­da­vo V. Va­lat­kos ar­cheo­lo­gi­nė­se eks­pe­di­ci­jo­se.
Di­de­lė mu­zie­ji­nin­ko sva­jo­nė bu­vo su­kur­ti Že­mai­čių kraš­to bui­ties mu­zie­jų. Sa­vo vi­zi­jo­se ma­tė se­ną­jį Že­mai­ti­jos kai­mą, ku­ria­me „…ir gė­lės žy­dės, ir me­džiai ža­liuos, ir ja­vo plo­te­liai vil­nys. Sto­vės ir kry­žius pa­kry­pęs, ir bi­čių avi­lys bus po obe­li­mi pa­sta­ty­tas. Kie­me augs ve­ja, ant jos ga­lės žmo­gus pri­sės­ti, pail­sė­ti“, – ra­šė 1971 m. ge­gu­žės 31 d. sa­vo die­no­raš­ty­je. Bui­ties mu­zie­jaus kū­ri­mo pra­džią V. Va­lat­ka ma­tė ir da­ly­va­vo pa­ts, o vė­liau pra­dė­tus dar­bus tę­sė jau ki­ti.
Iš­si­pil­dė ir dar vie­na mu­zie­ji­nin­ko sva­jo­nė. V. Va­lat­ka puo­se­lė­jo vil­tį Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ Dai­lės sa­lė­je reng­ti ka­me­ri­nės mu­zi­kos kon­cer­tus, ir 1975 m. su­skam­bo pir­mo­sios kla­si­ki­nės mu­zi­kos kū­ri­nių na­tos. Kon­cer­tai ta­po tra­di­ci­ja ir po mu­zie­jaus re­konst­ruk­ci­jos vėl kvies žiū­ro­vus.
D. Ka­ra­lie­nė sa­vo teks­tuo­se ra­šo, jog pui­kiai pa­ži­nęs Že­mai­ti­jos is­to­ri­jos pa­mink­lus V. Va­lat­ka bu­vo tur­būt vie­nas ge­riau­sių eks­kur­si­jų va­do­vų mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams. Vy­res­nės kar­tos Tel­šių mo­ky­to­jai ir da­bar pa­me­na jo įdo­mias eks­kur­si­jas po Že­mai­ti­ją ar Tel­šius. Ir tą lem­tin­gą­ją 1977 m. rugp­jū­čio 23 d. eks­kur­san­tai ne­be­su­lau­kė sa­vo va­do­vo – V. Va­lat­kos. Daž­nai ir sun­kiai sirg­da­mas, lau­žo­mas li­gų, muziejininkas kant­riai ir ty­liai dir­bo, kar­tais net ne­pra­si­tar­da­mas apie tai ap­lin­ki­niams, no­rė­da­mas at­lik­ti už­si­brėž­tą dar­bą.
Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ inf.