Rugsėjo 2 dieną Pašatrijos kaime, Vytauto Kondrato kaimo sodyboje, vyko dailininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Biržų plenero darbų parodos atidarymas. Jo metu susipažinta ne tik su darbų autoriais, bet ir su puikiais jų darbais, įkvėptais Žemaitijos oro, saulės, vandens, kalvų, Šatrijos piliakalnio, žalumos ir kitų gėrybių.
„Pašatrijės“ plenero tapytojai Žemaitijos gamtoje atranda šviesos, spalvų ir harmonijos pasaulį. Tie amžini gamtos meno grožio dėsniai yra visiems savi ir bendri, nes spalva ne tik tapytojui, bet ir jo kūrinio suvokėjui yra galinga poveikio jėga, kuria galima išreikšti daugiau, nei pamatyti aplinkoje. Pašatrijos peizažų vaizdavimas yra ypatingas. Kalvos kalvelės, vandenų ploteliai, medžių gojeliai keičia savo spalvas keičiantis dienai nuo ryto iki vakaro. Šviesa apgaubia apylinkės formas, išryškina tamsius šešėlius, paryškina atspindžius mažais ežerėliais virtusioje Šatrijos upelėje.
Algimantas Stanislovas Kliauga, vilnietis spalvotyrininkas, labai savitos koloristinės tapybos laisvas dailininkas, kuria vaiskių, netikėtai kontrastingų, ryškiai „skambančių“ spalvų derinius. Improvizuodamas Pašatrijos kaimo apylinkių gamtos motyvais tapo ekspresyviai tviskančiomis spalvomis Žemaitiją, žmones, jų dvasingumą. Jautrus įspūdžiams dailininkas savo kūriniuose priverčia „skambėti“ kiekvieną gamtos kampelį švelniomis jausmingumo intonacijomis. Algimantas jau anksčiau yra sukūręs projektą, autentišku žvilgsniu siekdamas aprėpti pasaulio spalvų įvairovę ir atrasti jų jungiamąsias gijas, apkeliavęs nuo Norvegijos iki Maroko ir Floridos. Tai atsispindi šiemet išleistame tapybos darbų albume „Tarp Šiaurės ir Pietų“.
Tapytojos Gražinos Vitartaitės peizažų metamorfozės, kaip ji pati sako, yra noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį, kuris yra beribis, neaprėpiamas, neperžvelgiamas, visuomet nenutrūkstamai vykstantis. Vykstantis praeityje, dabar ir amžinai, vykstantis gelmėje ir ore, nuolat atsinaujinantis, virstantis vis kita forma. Tas stiprus metamorfozės jausmas stimuliuojąs visą gyvenimą ir kūrybą. Peizažas esąs toks tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kuris nutapytame kūrinyje praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Lietuvos piliakalnių metų proga Gražina atidarė parodą Vilniaus „Arkos“ galerijoje, aplankiusi Kernavės, Upytės, Pavištyčio, Paveisėjininkų, Balainių, Pilionių piliakalnius, siekdama pagauti jų energetiką, peizažo struktūrą, spalvą, erdvę. „Pašatrijės“ plenere dabar tyrinėja Šatrijos, Biržuvėnų, Sėbų ir kitus Žemaitijos piliakalnius, Žąsūgalos kalną.
Diana Zviedrienė turi dvi meiles – tapybą ir filosofiją. Dailininkės darbuose kartais viršų ima dailė, kartais – filosofija, bet jos niekada „nesipyksta“. Dažniausiai Diana tapo aliejiniais dažais drobėje, motyvą pasirinkdama priklausomai nuo įvairių atitinkamu momentu dalykų. Tai priklauso nuo to, kas ją supa, koks yra metų laikas, kokia diena ir kokios mintys.
Vidmantas Jažauskas tapybos darbus kuria pagal savo susikurtas taisykles. Viskas jam prasideda nuo pamatyto vaizdo įspūdžio, tada sudėliojami šviesotamsos spalviniai dėmenys, vėliau vyksta skaidymas, kad išsidėstytų spalvų niuansai, tonai, pustoniai, ir galiausiai – modeliavimas lyginimo principu, perėjimas per visas detales, kol laipsniškai sukonstruojamas realistinis su interpretacija peizažas ar šiaip koks nors vaizdas. Kurdamas Vidmantas visada galvoja apie žiūrovą, norėdamas pasidalinti savo reginiais, tikėdamasis, kad jis pasiims viską, ką gero yra sudėjęs į savo kūrinį.
Virginija Urbonavičienė ilsėdamasi plenere, gamtoje kaupia teigiamas emocijas ir lieja akvareles. Pasak dailininkės, akvarelė labai sudėtinga, kaprizinga tapymo technika, reikalaujanti didelio susikaupimo, greitumo, tikslumo, skaidrumo, švarumo ir lengvumo. Dar jai artimas darbas yra pedagogika, domisi floristika ir moko kitus fitodizaino meno.
Algirdas Mikutis, dailininkas, juvelyras, džiaugiasi, jog plenere gali darbui puikiai susikoncentruoti be jokių buitinių trukdžių, nes visi žino, kad jo nėra namie, tad nesulauks jokių reikalavimų iš žmonos, vaikų, draugų ir savo meno gerbėjų. Pleneras jam reikalingas, kad galėtų glaudžiai pabūti šalia kitokių kūrėjų, pastudijuoti jų darbų metodiką, žiūrėjimą į šviesą, matymo ir mąstymo būdą. Kadangi šiame plenere juvelyrikos specialistas yra tarp tapytojų ir skulptorių, domisi jų kūrybos procesų specifika. Taip pat reikia paminėti, kad Algirdas Mikutis yra profesionalus teatro režisierius, scenaristas ir scenografas. Telšiuose maždaug prieš trisdešimt metų jis buvo įkūręs „Krokokatino“ teatrą pagal vienos Donaldo Biseko pasakos pavadinimą ir bendradarbiavo su Žemaičių teatru. Šiuo metu plenere jis kuria ant drobės, dėdamas į paveikslą ne dažus, o porcelianą, stiklą, gintarą, vario ir kitokias medžiagas, kai ką pasidabruodamas ar paauksuodamas. Ir sukuria juvelyrinį paveikslą, ne šiaip sau dekoratyvinį, bet su didžiuliu intelektualiniu užtaisu apmąstymams. Viena dailininkė, pamačiusi A. Mikučio darbus, sakė, kad kas stipriai „rauna stogą“ – tai jo juvelyrika.
Skulptorių pora Audronė ir Saulius Šiurkai, atvykę iš Kauno į „Pašatrijės“ plenerą, negali atsidžiaugti nepaprasta kūrybine laisve, nes nuo ryto iki vakaro nėra jokių buitinių rūpesčių. Nei vaikščiojimo į parduotuves pirkinių, nei valgio gaminimo, nei indų plovimo, nei aplinkos tvarkymo, o vien tik kūryba – tas nuostabus kūnui ir sielai procesas. Šis skulptorių duetas dirba tobulai, vienas kitam padėdami, papildydami ir yra daugelio kūrinių bendraautoriai. Šiame plenere kuria tik du atskirus kūrinius. Audronė lipdo skulptūrą iš akmens masės, o Saulius apdoroja medieną, iš atskirų detalių konstruodamas skulptūrą.
Birutė LIŠKAUSKIENĖ
Loading ...
