Kosminio elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės „Atbėga elnias devyniaragis“. Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai, nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką.
Senųjų tradicijų šešėlis šiandienos švenčių sūkuryje…
Lietuvių Kalėdų papročiai ir burtai yra atėję iš pagonybės laikų. Priėmus krikščionybę, dauguma senovinių pagoniškų papročių, burtų, prietarų buvo pritaikyti katalikų gyvenime, tai padėjo jiems išlikti iki mūsų laikų.
Anot lietuvių papročių tyrinėtojų, senovės lietuviai tikėjo, kad adventas kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės, kad visur slankioja ano pasaulio dvasios, kurios gali pakenkti žmonėms ir jų darbams, gyvuliams, todėl per adventą žmonės nesilinksmino, laikėsi įvairių draudimų. Tie, kurie nepaisydavo draudimo ir kirsdavo mišką, jiems pasirodydavo miško dvasia ir pradėdavo raudoti. Taip pat per adventą nekirpdavo avių, nes tikėjo, kad vilna būsianti kieta ir šiurkšti. Šiuo laikotarpiu žmonės žaisdavo žaidimus, turinčius magišką galią pagerinti derlių.
Prieš Kūčias visi stengdavosi nudirbti nebaigtus darbus, kad į naujus metus galėtų įžengti su naujais planais, darbais. Jau nuo pat ankstaus Kūčių ryto buvo kepami pyragai, ruošiami patiekalai Kalėdoms. Kūčių dieną praleisdavo nevalgę, o prie stalo sėsdavo tik Vakarinei žvaigždei pasirodžius. Visi šeimos nariai stengdavosi, net ir buvusieji kur išvykę, sugrįžti, drauge sėsti prie stalo ritualinės vakarienės. Na, o vakarienei – pagaminti patiekalai iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių, pasaldinti bičių medumi, vadinamoji kūčia (iš graikų k. „kukkia“). Manoma, kad iš to ir kilo Kūčių šventės pavadinimas. Daugiausia buvo valgoma saldžių patiekalų, kad gyvenimas būtų saldus. Kūčioms gamindavo 12 arba 13 patiekalų. Po vakarienės visi valgiai buvo paliekami ant stalo, kad vėlės galėtų juos susirinkti.
Kūčioms už stalo statydavo eglės šaką. Ar ją kas puošė, rašytiniai šaltiniai nemini, nes trūksta žinių. Eglės šaka vaizdavo gyvybės medį ir turėjo magiškų galių.
Kūčių vakarą geriau rūpindavosi gyvuliais, tad šeimininkai stengdavosi juos palepinti skanesniu kąsneliu. Be to, liaudis tikėjo, kad šį stebuklingą vakarą vanduo virsta vynu, prabyla gyvuliai, o burtai ir spėjimai pildosi…
Dažniausiai Kūčių vakarą burdavo asmeninį gyvenimą, nevedę ir netekėjusios stengdavosi sužinoti apie jų laukiančias vedybas. Pavyzdžiui, merginos, norėdamos sužinoti, kas bus jos mylimasis, išsirengdavo nuogai ir šluodavo trobą. Ką pamatydavo bešluodamos – už to ir ištekės. Arba norėdamos sužinoti, už ko ištekės, Kūčių vakare sunešdavo valgius į kamarą ir barškindavo į duris sakydamos: prašom, prašom ant Kūčių. Tikėta, kas pirmas įeis į kamarą, tas būsimas vyras bus. Dar merginos vakare eidavo į tvartą, tamsoje išpešdavo avies vilnų. Kokia vilnos spalva, tokie ir būsimo vyro plaukai. O vaikinai, atsistoję rytinėje trobos pusėje, sušvilpdavo ir klausydavo, iš kur atsilieps jiems skirtoji.
Taip pat mūsų senoliai per Kūčias vėlėms sušildyti kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų pėdus, prižiūrėdavo namų židinį, kad neužgestų, nes šventinio židinio pelenai buvo laikomi stebuklingais, nepaprastais, jie saugojo namus nuo visokio blogio.
Dar ir spėjimų būta visokių: jei Kūčių naktis žvaigždėta ir giedra – kitąmet gerai augs gyvuliai. Jei Kūčių diena saulėta – kitais metais reikia tikėtis gero pupų ir žirniaus derliaus, jei lyja – miežiai gerai derės. Arba sėdėdami prie stalo dairydavosi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodydavo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos – ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis – tada bus sunkūs metai. Kai suaugusieji burdavosi ir spėliodavo, vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį ant devyniašakių ragų saulę ir Kalėdas.
Devyniaragio elnio belaukiant…
Pasak mūsų senolių, kai elnias išeina iš miško, tada ir būna Kalėdos…
Kalėdos – tai saulėgrįžos ciklo šventė. Jos pradėtos švęsti II amžiuje, tad ši šventė – prosenovinė, kai lietuviai dar buvo pagonys. Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25-ąją, ta diena buvo laikoma Saulės bei Laiko dievo užgimimu.
Rašytiniai šaltiniai rodo, kad lietuviai per žiemos šventes garbindavo elnią devyniaragį, jį laikė šventu gyvūnu. Elnias per Kalėdas buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su saule atgimstančio pavasario simbolis. Lietuvių dainose jis vaizduojamas kaip devyniaragis gyvūnas, ant kurio pirmo rago dega ugnelė, o ant devinto kalveliai kala. Baltų tautosakoje devyniaragis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Anot pasakojimų, elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą. Tuomet per Kalėdas žmonės keldavosi anksti, valgydavo nuo Kūčių likusį maistą, taip pat ir sūrį, medų, obuolius, riešutus, bulvių patiekalus, mėsą ir namuose keptą pyragą.
Senų žmonių sakoma, jog Kalėdų naktis – šventa, tą naktį nieko negalima veikti, nes gali atsitikti kokia nelaimė, o tų nelaimių būta visokių šiurpių. Senoliai tikėjo, kad visur pilna antgamtiškų esybių, kad visur slankioja įvairios dvasios, laumės vestuves kelia, todėl šventą Kalėdų naktį visi stengdavosi praleisti savo gimtame kampelyje ir niekur neiti. Na, o antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo vaikštynės, žmonės vaikščiodavo į svečius, linksmindavosi, vaišindavosi, dainuodavo ir linkėdavo viso ko geriausio.
Kalėdų linkėjimai ir sveikinimai turėjo magišką galią, tad jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, kurie turėdavo būtinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos, o šiuos linkėjimus dažnai sakydavo įvairūs persirengėliai. Pasak mūsų senolių, žmonės persirengdavo įvairiais gyvuliais, užsidėdavo kaukes, vaizduodavo įvairias derliaus dievybes, giedodavo giesmes, kurios turėjo magišką galią pagerinti derlių arba į namus įnešti visokio gėrio. Kartu su persirengėliais vaikščiodavo Kalėda, kuris būdavo apsirengęs avikailio kailiniais, prisilipinęs linų barzdą. Jis pabelsdavo į duris su lazda ir sakydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, atnešiau laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Manoma, kad Kalėdų Senis vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikindamas ir giedodamas Kalėdų giesmes užkalbinėjo būsimą derlių, berdavo į namus įvairius grūdus kaip palaiminimą ir vaizdavo būsimą magišką sėją. Šis paprotys buvo vadinamas kalėdojimu, kuris prasidėdavo per Kalėdas, o baigdavosi sausio 6 dieną. Šį paprotį vėliau perėmė Bažnyčia.
Sakoma, kad nuo praeities niekur nepabėgsi, nes ji giliai įsišaknijusi mumyse, tad stovėdami prie šios šventės slenksčio mes susimąstome apie šventimo tradicijas. Spėjimais, tikėjimais ir apeigomis apipintos mūsų lietuviškos Kalėdos ir norisi tikėti, kad dar yra žmonių, kurie laikosi senolių prietarų, spėjimų. Ir nesvarbu, kuo mes tikime dabar, bet viena aišku, kad senasis tikėjimas susilieja su dabartiniu, tai lyg Motina Gamta susitinka su Dievu Tėvu ir dovanoja šią nuostabią šventę mums visiems.
Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė-bibliotekininkė Simona DRIMBIENĖ
Loading ...
