Septyniasdešimtasis Ričardo Kranausko gyvenimo ruduo

Kitą savaitę – lapkričio 28 d. – garbingą 70-ies metų jubiliejų minės žinomas Lietuvos ir Telšių politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis atkurtos nepri-
klausomos Lietuvos Telšių miesto tarybos pirmininkas, beveik 40 gyvenimo metų rajono melioracijai atidavęs Ričardas Kranauskas.
Apie nueitą kelią nuo gimtojo Užupės kaimo Kėdainių rajone iki namais tapusių Telšių ir šiame kelyje sutiktus žmones R. Kranauskas mielai sutiko papasakoti „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams.
Antanas NEKRAŠIUS
Mokslai ir tarnyba armijoje
Ričardas Kranauskas gimė 1946 m. lapkričio 28 d. Užupėje, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje. 1953 m. pradėjo lankyti Užupės pradinę mokyklą. 1962 m. Kalnaberžės mokykloje-internate baigė 8 klases. 1966 m. baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir įgijo techniko hidrotechniko specialybę. „Technikume mokiausi 4,5 metų, – „Telšių ŽINIOMS“ pasakojo R. Kranauskas. – Sekėsi labai gerai. Baigiau su pagyrimu. 1966 m. gruodžio mėnesį gyniausi diplomą ir jau buvau gavęs paskyrimą dirbti Alytaus sausinimo sistemų valdyboje vyr. inžinieriumi. Tačiau Panevėžio karinis komisariatas nusprendė kitaip: kada buvo teikiamas diplomas – jame radau įkištą šaukimą į kariuomenę.“
1967 m. sausio 10 d. R. Kranauskas išvyko tarnauti į Severomorską Archangelsko srityje. „Nei toli, nei arti – pačiame poliariniame rate“, – juokavo pašnekovas. Po pusės metų tarnybos jį pastebėjo fizinio pasirengimo treneris. Kadangi jubiliatas garsėjo sporto pasiekimais (1965 m. Lietuvos žemės ūkio mokyklų 100 m bėgimo čempionas), jį pakvietė dalyvauti armijos pirmenybėse Archangelske. Jose lietuvis pasirodė puikiai: užėmė pirmąją vietą 100 m bėgimo rungtyje, antrąją – 200 m bėgimo ir trečiąją – šuolių į tolį.
Juokaujant galima sakyti, jog R. Kranauskas, tiesiogine žodžio prasme, pabėgo nuo tarnybos Severomorske. Mat po tokių pasiekimų armijos pirmenybėse atgal jo niekas nepaleido – jis liko tarnauti Archangelsko sovietinės armijos sporto klube. Jame tarnavo iki 1968 m., įvykdė 100 m bėgimo kandidato į sporto meistrus normatyvą.
„Vieną dieną prie manęs priėjo vadas ir sako: ar nenori važiuoti į Panevėžį pasitreniruoti pusantro mėnesio, – prisiminė R. Kranauskas. – Aš – tai aišku! Grįžau į Panevėžį ir ta 1,5 mėnesio treniruotė tapo 8 mėnesių. Per tą laiką susituokiau. Taip mano tarnyba sovietinėje armijoje ir baigėsi.“
Pirmasis darbas – Alytuje
„Grįžęs iš armijos, nuvykau tiesiai į Vilnių pas tuometinį melioracijos ir vandens ūkio ministrą Joną Veličką, – prisiminimais dalijosi R. Kranauskas. – Buvau vedęs, sūnui – vos keli mėnesiai, tačiau Panevėžyje neturėjome kur gyventi. Tad ir sakau ministrui: duokit paskyrimą dirbti į bet kurį Lietuvos kraštą, kur tik bus suteiktas butas. Pasiūlė Skuodą, Šalčininkus ir Alytų.“ Pašnekovas teigė, kad apsispręsti nebuvo sunku. Į Alytų paskyrimą jis jau buvo gavęs dar prieš tarnybą kariuomenėje. Todėl pasiūlymas keltis su šeima į Dzūkijos sostinę pasirodė tarsi likimo siųstas.
Tačiau Dievas buvo suplanavęs kitaip. Metus išdirbus Alytaus melioracijos statybos valdyboje inžinieriumi geodezininku, vėliau meistru, R. Kranauskui netrukus buvo pasiūlyta keltis į Telšius. „Alytuje dirbau nuo 1969 iki 1970 m., – pasakojo jubiliatas. – Visą 1969 m. vasarą vadovavau 110 ha sklypo Miroslavo kolūkyje sausinimo darbams. Priėmimo komisija atliktus darbus įvertino labai gerai. O jos pirmininkas buvo ne kas kitas kaip buvęs Telšių vyskupas augziliaras Jonas Kauneckas. Prisimenu, jog po darbų vertinimo aš jam atsidėkojau padovanodamas litrą medaus.“ O į Telšius, kaip teigė R. Kranauskas, jį prisiviliojo tuometinis Telšių melioracijos statybos valdybos (Telšių MSV) viršininkas Romanas Jukna. Jis ieškojo vyr. inžinieriaus ir specialistų. Prikalbinęs vieno Alytaus baro vadovą Juozą Krutulį tapti vyr. inžinieriumi, R. Jukna pasiūlė darbą ir R. Kranauskui su žmona, pažadėdamas naujai statomame Birutės g. 21 name butą. Tad netrukus – 1970 m. – jauna šeima iš Dzūkijos sostinės persikėlė į Žemaitijos sostinę.
Rajono melioracijai atiduota beveik 40 metų
Pradžioje Telšiuose buvo sunku. Kol statė namą su pažadėtuoju butu – Kranauskams teko gyventi vagonėlyje. Žiemą, kada ant rankų mažas vaikas, tai buvo išties nepatogu. „Darbą Telšiuose pradėjau Vytauto Urnikio vadovaujamame Tryškių gamybiniame bare, – pasakojo R. Kranauskas, – buvau paskirtas meistru, po kelių mėnesių vadovavau melioracijos darbams Pabalvės kolūkyje. Atlikau visas pavestas užduotis labai gerai. Todėl netrukus paskyrė melioracijos darbų vykdytoju Kaunatavos sodininkystės tarybiniame ūkyje, kuriame pastačiau pirmąjį savo karjeroje tiltą per Upynos upę. Jis iki šiol tebestovi.“
Vieną dieną Telšių MSV viršininkas pasikviečia R. Kranauską ir sako, jog reorganizuojamos rajono melioracijos aikštelės: iš 3 barų daromos 5-kios ir jis skiriamas vienos iš jų viršininku. Taip nuo 1973 m. mūsų pašnekovas pradeda dirbti Luokės gamybiniame bare. „Dirbti sekėsi labai gerai – mūsų aikštelė kiekvieną ketvirtį laimėdavo pereinamąsias vėliavas, – kalbėjo R. Kranauskas. – Niekas tada netikėjo, kad atvažiavęs aukštaitis duos žemaičiams užsidirbti. O pas mane buvo paprasta tvarka: jei dirbi, negeri darbo vietoje – gausi premijas, kurios tuo metu melioracininkams buvo išties didelės. O tie, kurie gerdavo, ne tik premijų negaudavo, bet su jais ir atsisveikindavome.“
Luokės gamybiniam barui R. Kranauskas vadovavo iki 1982 m. pabaigos. „Prieš pat Kalėdas pasikviečia mane partijos sekretorius ir sako: užteks tau, Kranauskai, pirmauti – esi perkeliamas į Žarėnų atsiliekančią aikštelę“, – prisimena pašnekovas. – Ir neleido perkelti nei vieno inžinieriaus ar darbininko. Prisipažinsiu: tąsyk verkiau… Bet nuo 1983 m. sausio mėnesio buvau paskirtas vadovauti Žarėnų melioracijos barui, kuris nevykdė užduočių.“ Susipažinimo su darbuotojais metu R. Kranauskas pasako kalbą: „Dirbsite, nepijokausite – premijos bus, o jeigu antrajame metų ketvirtyje užimsime 2 vietą, o trečiajame – gausime vėliavą – pažadu 3 dienų kelionę į Taliną.“ Ir ką gi, antrajame ketvirtyje atsiliekanti Žarėnų aikštelė pelnė antrąją vietą, o trečiajame – gavo vėliavą. Tad liko tik tesėti pažadą – dviem autobusais Žarėnų gamybinio baro darbuotojai išvyko į Taliną.
Melioratoriaus darbas nutrūko 1984 m. Tais metais R. Kranauskas susirgo kojų sąnarių uždegimu. Vilniuje gydę daktarai jam uždraudė važinėti motociklu, avėti guminius batus. O juk jie – melioratoriaus duona ir druska…
Politinė veikla
1984 m. Žemės ūkio darbų profsąjungos sekretorius Alfredas Zaveckas pakviečia R. Kranauską dirbti etatiniu Telšių MSV darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku. Šias pareigas vyras ėjo 10 metų.
Atkūrus nepriklausomybę, melioracijos darbų sumažėjo. Tuometinis Telšių rajono valdytojas Petras Martinkus 1992 m. pasiūlė R. Kranauskui darbą žemėtvarkos tarnyboje. Lygiagrečiai mūsų pašnekovas buvo išrinktas į Telšių miesto tarybą ir paskirtas pirmuoju jos pirmininku. „Darbas miesto taryboje atkūrus nepriklausomybę buvo sunkus, – pasakojo jubiliatas. – Tuo metu kaip tik buvo prasidėjusi privatizacija. Tad visi su ja susiję dokumentai buvo svarstomi mūsų Taryboje. Eidamas Tarybos pirmininko pareigas, priimdavau gyventojus, mums priklausė ir miesto vandentiekio tarnyba, ir atliekų tvarkymas bei išvežimas. Darbo buvo nemažai.“
Tada R. Kranauskas po truputį ėmė dalyvauti rajono politiniame gyvenime. Kartu su Antanu Gudausku, Alfredu Zavecku, Alvydu Jasevičiumi bei kitais iniciatyvinės grupės nariais įkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją Telšiuose. Tačiau jos nariu netapo, kadangi vis dar buvo MSV profsąjungos pirmininkas.
1995 m. susikūrus apskritims, R. Kranauskui pirmasis Telšių apskrities valdytojas Rasas Gofmanas kartu su Žemės ūkio departamento direktoriumi Algirdu Tarvainiu pasiūlė apskrities melioracijos viršininko pareigas. Jas R. Kranauskas ėjo nuo 1995 m. liepos mėnesio iki apskričių panaikinimo – 2010 m.
„Tikru politiku tapau 2005 m., – teigė R. Kranauskas. – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos Telšių skyriui reikėjo kandidato į Seimą. Juo man tapti pasiūlė jau minėtas A. Tarvainis. Tais metais ir įstojau į Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungą, kuri šiandien žinoma kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kovoje dėl Seimo nario mandato, kaip ir šiemet, teko grumtis su devyniais kandidatais. Tarp jų – Gediminas Vagnorius, Valentinas Bukauskas, Faustas Meiženis, Alma Vitkienė ir t. t. Likau penktas ir į Seimą nepatekau.“ Tačiau 2007 m. R. Kranauskas pateko į Telšių rajono savivaldybės tarybą. Būdamas joje dvejus metus vadovavo ir Telšių valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Aktyviu jos nariu yra iki šiol.
Skaičiuodamas 70-uosius gyvenimo metus, R. Kranauskas džiaugiasi nueitu keliu ir su pasididžiavimu kalba, kad jo šeimoje yra net trys melioratorių kartos: jis su žmona Leonora, sūnus ir melioratoriaus mokslus neseniai baigęs anūkas, kuris šiuo metu dirba Elektrėnų savivaldybės vyriausiuoju melioratoriumi.