Kiekvieną vasarą tūkstančiai skautų visoje šalyje kraunasi kuprines, apsivelka uniformas ir leidžiasi į kelionę, kuri žada nuotykius, bendrystę ir asmeninį augimą. Skautų vasaros stovykla – tai daugiau nei savaitė miške, tai perkeičianti patirtis, kuri formuoja jaunus protus, ugdo artimo meilę ir visą gyvenimą trunkantį ryšį su tėvyne. Skautų vasaros stovyklos yra tokia puoselėjama tradicija dėl daugelio aspektų. Pavyzdžiui, komforto zonos palikimas.
Kiekvienas atvykęs stovyklautojas jau yra nugalėtojas, nes paliko savo namus, minkštą lovą, šeimos narius, augintinius, telefoną ir kompiuterį bei draugus ir pasiryžo naujam paslapčių kupinam nuotykiui. Skaitmeninė detoksikacija skatina gilesnius santykius ir leidžia skautams visiškai pasinerti į stovyklos patirtį. Laužai, pokalbiai ir žvaigždžių stebėjimas tampa pagrindu kuriant prisiminimus, kurie išlieka visam gyvenimui.
Skautai, būdami jaunimo organizacija, orientuojasi į moksleivių ir studentų amžiaus grupę, todėl jų veiklos skiriamos sezonais. Skautų vasaros stovykla yra pagrindinė skautavimo sezono „vinis“, siūlanti unikalių lauko užsiėmimų, įgūdžių ugdymo ir bendruomeninio gyvenimo ugdymo derinį, kurioje atsiskleidžia jaunuolių mokslo metais įgyti įgūdžiai: mazgų rišimas, rikiuotės komandos, laužo kūrimo specifikos ir daug kitų.
Šiais metais Telšių tunto skautai stovyklavo liepos 21–27 dienomis Rotinėnų kaime (Plungės r.). Ši stovykla buvo kitokia, nes joje dalyvavo dvi skautiškos organizacijos – Lietuvos skautija (LS) ir Žemaitijos skautų organizacija (ŽSO). Stovykla pavadinimu „Čia ir dabar“ po savo skliautu priglobė per 220 skautų.
Kiekviena stovyklos diena buvo prisotinta įvairių iššūkių ir patirčių, auginančių kiekvieną stovyklautoją kaip asmenį ir stiprų bendruomenės narį. Tuo rūpinosi Telšių tunto tuntininkės pavaduotoja, stovyklos vyr. programerė vyr. s. Gabrielė Šereivienė su programos komanda iš LS Telšių tunto bei ŽSO.
Pirmoji stovyklos diena buvo skirta susipažinti ir įsikurti. Skautai gyvena susiskirstę pagal lytį ir amžių. Vaikai nuo 7 m. iki 11 m. gyveno „Jaunesniųjų skautų / vilkų“ pastovyklėje, kurios štabelyje buvo ir Telšių skautės Kornelija Sprindienė bei Birutė Katkuvienė, mergaitės nuo 10 m. – „Sesių“ pastovyklėje, berniukai nuo 10 m. – „Brolių“ pastovyklėje, kur už brolius atsakingas buvo ir Telšių skautas br. vytis Mykolas Šimkevičius, merginos nuo 18 m., siekiančios būti vyresniosiomis skautėmis, ir vyresniosios skautės – „Vyresniųjų skaučių“ pastovyklėje, kurios štabo narė buvo ir Telšių tunto vyr. skautė Laura Mikašauskienė, vaikinai nuo 18 m., siekiantys būti skautais vyčiais, ir skautai vyčiai – „Skautų vyčių“ pastovyklėje. Ši stovykla taip pat turėjo šeimų pastovyklę, kurioje gyveno suaugę skautai ir vaikai iki 6 m. amžiaus.
Pasistatę palapines ir užtikrinę jos apsaugą lietaus atveju skautai pasinėrė į pastovyklių įrengimo procesą. Vadovams prižiūrint naudodamiesi pjūklais, kirviais, peiliais ir virvėmis jie pastovykles bandė įrengti lyg savo namus, kurdami jaukumą ir statydami būtinus statinius, tokius kaip vartai (pro kuriuos įeiti be tos pastovyklės gyventojų leidimo negalima), indaują (skirtą laikyti stovyklautojų indams), suolus, vandens talpyklos stotelę. Kai kurios pastovyklės plušėjo labiau nei kitos, leisdamos išsipildyti savo svajonėms. Pavyzdžiui, broliai savo pastovyklėje įrengė pakeliamus vartus, sesių pastovyklės štabelis (vyr. s. Audronė Šlepavičiūtė, s. Mažvydė Šimkevičiūtė, vyr. s. Jacinta Zakarauskaitė, vyr. s. Vilija Ročytė, vyr. s. Jolita Fischer su pastovyklės komendante vyr. s. Emilija Gulbinaite priešakyje), nenorėdamas atsilikti, sumanė sesėms įrengti amfiteatro tipo suolus, skirtus vakaro laužų pasirodymams stebėti.
Stovyklos atidarymo rikiuotėje sulaukėme svečio – Telšių rajono savivaldybės mero Tomo Katkaus, kuris palinkėjo nepasiduoti, kad ir kas nutiktų! Kadangi skautai patarimų klauso, tai mes ir nepasidavėm! Po stovyklautojai sugužėjo į stovyklos ramųjį maldos kampelį švęsti šv. Mišių, prašyti Dievo palaiminimo stovyklai, melsti išminties, drąsos ir jėgų besąlygiškai mylėti kitą žmogų. Šv. Mišias aukojo sk. vytis kun. Vilius Viktoravičius.
Skautų stovykla – visuomenės mikrokosmas, kuriame skautai mokosi gyventi ir dirbti kartu. Kasdienė veikla ir iššūkiai reikalauja komandinio darbo, bendravimo ir problemų sprendimo. Nesvarbu, tai būtų palapinių statymas, valgio gaminimas ar užduočių vykdymas, skautai turi bendradarbiauti ir palaikyti vieni kitus. Ši bendradarbiavimo aplinka padeda jauniems žmonėms ugdyti lyderystės įgūdžius ir suprasti darbo komandoje vertę.
Antroji stovyklos diena buvo skirta pastovyklių statymo pabaigai ir skautiškam budrumui bei įgūdžiams tobulinti pasitelkiant skautišką žaidimą „Chaosas“, kurio įgyvendinimu rūpinosi tuo metu dar suaugusi skautybėje s. Kotryna Jogminaitė ir dar keletas kitų skautų. Žaidimo metu stovyklautojai ieškojo skaičiaus. Jį suradę sužinojo raktažodį, kuris atskleidė užduotį, susijusią su skautiškais įgūdžiais bei su dviejų skautiškų organizacijų – Lietuvos skautijos ir Žemaitijos skautų organizacijos – ypatumais, siekiant susipažinti, glaudžiau bendradarbiauti ir palaikyti vieniems kitus.
Trečiąją stovyklos dieną visi stovyklautojai, išskyrus jaunesniuosius skautus ir šeimų pastovyklę, susikrovė kuprines, nepabijojo lietaus ir išsiruošė į paros trukmės žygį. Žygeiviai pagal savo norus ir pajėgumus iš keturių maršrutų (10 km, 17 km, 20 km ir iššūkių kupinas ekstremalusis 35 km) išsirinko sau labiausiai patinkantį. Jaunesnieji skautai keliavo į šalia esantį Rotinėnų kaimą, ten atliko gerąjį darbelį ir pasinėrė į ūkininkų pasiūlytas pramogas. Solidarizuodamasi su visa stovykla, šeimų pastovyklė taip pat nepabūgo lietaus ir išsiruošė į 1 km žygį pasigrožėti apylinkėmis. Žygis pareikalavo nemažai tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų, tačiau, be kita ko, padėjo ugdyti charakterį ir sustiprinti pasitikėjimą. Susidūrimas su baimėmis moko ištvermės ir tikėjimo savimi, stiprina idėją, kad jie, ryžtingai stengdamiesi, gali įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis.
Ketvirtoji diena buvo ypatinga: skautės turi tradiciją trečiadieniais užsivilkti sijoną arba suknelę. Atgaivinantis dušas, saldainiai, gėlės ir gražūs rūbai ne vienai skautei pakėlė ūpą. Skautai akademikai (Akademinio skautų sąjūdžio nariai, priklausantys studentų korporacijai) trečiadienius taip pat labai mėgsta, nes per juos jie pasinaudoja proga lankyti vieni kitus tarp stovyklų, demonstruoti išskirtinę uniformą (skautės akademikės vilki baltus marškinėlius, tamsiai mėlyną sijoną, ryši trispalvį – smėlio, mėlynos ir raudonos spalvų – kaklaraištį, mūvi baltas iki kelių kojines, ryši juostą ir turi ženklelį, skautai akademikai vilki geltonus marškinėlius, chaki spalvos kelnes, ryši tokį pat kaklaraištį ir juostą) bei sudominti būsimuosius studentus savo veikla.
Šią dieną, už kurią atsakinga buvo programos komandos narė, stovykloje dar ir skautus brolius prižiūrėjusi s. Donata Kazlauskienė, skautai ilsino kojas užsiimdami įvairiais amatais (juos vedė tautodailininkai ir amatininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai, Sigita Dacienė, edukatorius Vitalijus Praspaliauskas, Žemaičių muziejaus „Alka“ edukatorė Diana Bomblauskienė, edukatorė Virginija Dirvonskienė) ir dalyvaudami gyvojoje bibliotekoje. Gyvosios bibliotekos „knygos“ – tikri žmonės su tikromis istorijomis – dešinės rankos displaziją turinti komunikacijos specialistė, trijų vaikų mama Eva Jagminaitė-Kazlauskienė, skautus įkvėpusi savo gyvenimo istorija, ir partizanų istorijos puoselėtojas ir rekonstruktorius Aurimas Rapalis. Diena užbaigta netikėtai – skautų laukė naktišokiai su folkloro ansambliu „Spigėns“.
Kadangi stovykla yra gyva – ji pulsuoja. Pulsas vingiuoja aukštyn bei žemyn, taip pat ir stovykla – pažygiavę pailsėjome, o pailsėję – vėl į trasą! Tik šįkart – į sportinę (ir su šiek tiek purvo), kurioje negailėjome jėgų ir išlaisvinome savo vidinį karingumą.
Penktąją dieną stovyklautojai dalyvavo įvairiose sporto rungtyse ir turėjo užsiėmimą su etnopramogomis!
Šeštąją dieną vyko organizacijų ir specialiųjų tarnybų mugė. Joje dalyvavo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamentas, Telšių visuomenės sveikatos centras, Lietuvos greitosios medicinos pagalbos tarnybos Šiaulių filialas, Lietuvos policija, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos pasienio rinktinė, Lietuvos Raudonasis Kryžius, Probacijos tarnybos Plungės skyrius, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 6-osios rinktinės pėstininkų 603-ioji kuopa. Mugės tikslas buvo supažindinti stovyklautojus su kuo įvairesnėmis tarnybomis, su jų atliekamomis užduotimis bei kaip jos gali padėti mums ir kaip mes galime padėti joms.
Septintąją stovyklos dieną mes, braukdami ašaras, atsisveikinome padėkodami vienas kitam už drauge įveiktus iššūkius bei pažadėdami greitai susitikti.
Šeimų ir suaugusiųjų pastovyklė, kurioje veikliai darbavosi skautės mamos, į stovyklą atsivežusios vaikučius, br. vytis Donatas Barsys ir pastovyklės komendantė Julija Barsienė, kasdien vykdė ugdomąsias veiklas stovyklos vadovams, savanoriams, vyresniesiems skautams bei mažiesiems giliukams (nuo 1,5 m. iki 6 m. stovyklautojams), kurių iki stovyklos buvo septyni, o per stovyklą skaičius rekordiškai paaugo iki trisdešimt dviejų.
Suaugusiems skautams vyko įvairūs susitikimai su aplinka ir savimi pačiu. Pvz.: paskaitoje su archeologu rekonstruktoriumi dr. Gvidu Slah susipažino su titnago panaudojimo specifika akmens amžiuje. Ieškant laimės šaknų buvo vykdomos laimės praktikos ir būdai su geštalto terapeutu sk. vyčiu Gediminu Krūmu. Sk. vytis Donatas Barsys, iki, per ir po stovyklos rūpinęsis, kad visi turėtų kur gyventi, žygio vedlys, idėjų ir veiklų generatorius visais klausimais, vedė valstybės kūrimo moduliaciją „Valstybė – tai aš!“. Jauniesiems stovyklautojams užmigus vieną stovyklos vakarą buvo surengtas filmo „Dievo Krėslas“ pristatymas ir peržiūra. Filmo idėjos autorė ir įgyvendinimo koordinatorė – s. Donata Kazlauskienė, kuri ir pristatė filmą.
Telšių skautai dėkoja Žemaitijos skautų organizacijai už patirtimi, tradicijomis bei naujomis įžvalgomis apie skautavimą praturtinusį bendradarbiavimą. Dėkojame stovyklos viršininkei sktn. vyr. sk. Agnei Račkauskaitei, visam stovyklos štabui bei visiems, prisidėjusiems prie stovyklos įgyvendinimo: s. Kotrynai Ž., s. Aurelijai L., s. Ugnei A., s. Vaidai U., psktn. s. Kristinai D., psktn. s. Emilijai B., vyr. s. Indrei A., gilv. s. Editai A., br. Martynui Ž., br. Bernardui D. ir visiems kitiems bei skautų tėveliams ir draugams!
Skautų vasaros stovykla buvo gili patirtis, formuojanti jaunus protus ir širdis. Per nuotykius, mokymąsi ir bendruomenę skautai įgijo neįkainojamų gyvenimo įgūdžių ir sukūrė prisiminimus, kurie išlieka visam gyvenimui. Tai buvo vieta, kur jie galėjo augti, tyrinėti ir priklausyti didžiulei, visą pasaulį juosiančiai organizacijai.
HIP VALIO skautams, įveikusiems savo baimes ir per stovyklą nemenkai ūgtelėjusiems!
Tegu skautų stovykloje užsimezgę ryšiai būna gilūs ir ilgalaikiai. Gyvenimas, darbas ir žaidimai kartu sukuria draugiškumo ir abipusės pagarbos jausmą. Skautai, besidalydami juoku, iššūkiais, triumfuoja užmegzdami draugystę, kuri tęsiasi dar ilgai po stovyklos pabaigos. Prisiminimai – dainuojant dainas prie laužo, baigiant sudėtingą žygį ar tiesiog mėgaujantis saulėlydžio grožiu – tampa brangiomis istorijomis, kurias skautai nešiojasi visą gyvenimą.
Stovykla dalinai finansuota pagal projektą „Vaikų socializacija. Prevencinių programų vykdymas“ Telšių rajono biudžeto lėšomis.
Telšių tunto skautė vyr. s. Jacinta ZAKARAUSKAITĖ