Nenusimink,
Kad spalis nukapojo
Ilgus ir karštus
Spindulius saulutei.
Juk aišku,
Kad ruduo jau atplasnojo
Pamirkęs šaltas kojas
Kiekvienoj balutėj.
Po kojom pabėrė
Auksinių lapų šūsnį,
Klevo viršūnėje
Įrišo kaspiną raudoną,
O paryčiais atginęs šalčio gūsį
Lyg kaltę jausdamas
Nuskuodė per dirvoną.
Ruduo niekur nekrimto
Meno mokslų,
Nesinešiojo su savim
Dažų paletės.
Jis lyg karalius Midas
Daug stebuklų
Sukūrė vos tik prisilietęs.
O kai šiaurys pašiaušė
Aukštą keterą,
Ruduo sušoko
Lapų šokį paskutinį.
Tik paklausyk – kokia melodija!
Ji skamba rudenį,
Ji švelniai metalinė.
Genutė ZAKARAUSKIENĖ
Loading ...
