Ra­mū­nas Šer­pa­taus­kas: „Uk­rai­nie­čiai šian­dien ka­riau­ja mū­sų ka­rą, jie gi­na mus“

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės Tel­šių 604-oji pės­ti­nin­kų kuo­pa or­ga­ni­zuo­ja mo­ty­va­ci­jos ir pi­lie­tiš­ku­mo stip­ri­ni­mo pa­skai­tų cik­lą.

Ta pro­ga Tel­šiuo­se lan­kė­si ir pa­skai­tą skai­tė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Dr. Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Ka­rių rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro spe­cia­lis­tas ir Drus­ki­nin­kų šau­lių kuo­pos va­das Ra­mū­nas Šer­pa­taus­kas.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­ra­ma Uk­rai­nai

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je R. Šer­pa­taus­kas su­si­rin­ku­siems sa­va­no­riams pa­sa­ko­jo apie sa­va­no­rys­tę, pa­ra­mą Uk­rai­nai, kal­bė­jo, ko­kias pa­sek­mes ka­ras pa­lie­ka žmo­gaus svei­ka­tai ir kaip tai le­mia jo to­les­nį gy­ve­ni­mą.

Ka­riai sa­va­no­riai tu­rė­jo uni­ka­lią ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti vie­nus pa­sku­ti­nių kad­rų iš „Azovs­tal“ ga­myk­los, ku­riuos fil­ma­vo, de­ja, ten kar­tu su sa­vo sū­nu­mi žu­vęs R. Šer­pa­taus­ko drau­gas.

Ka­riai sa­va­no­riai per­da­vė pa­ra­mą Uk­rai­nos ka­riams.

Ieš­ko bū­dų pa­dė­ti

R. Šer­pa­taus­kas „Tel­šių ŽI­NIOMS“ pa­sa­ko­jo, jog su uk­rai­nie­čiais ry­šį už­mez­gė dar 2014 m. Ir jau ke­le­tą me­tų sa­va­no­riš­kai vyk­do to­kią veik­lą, kaip ka­rių lais­va­lai­kio or­ga­ni­za­vi­mas, psi­cho­lo­gi­nė pa­ra­ma, hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba ir pan.

Anot pa­šne­ko­vo, ka­ras pa­lie­ka di­de­les pa­sek­mes žmo­gaus svei­ka­tai ir to­les­niam jo gy­ve­ni­mui. Žmo­nės pa­ti­ria įvai­riau­sių pro­ble­mų, yra ne­ma­žai ka­rių, ku­rie tu­ri psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų, iš ku­rių vė­liau iš­plau­kia ir so­cia­li­nės pro­ble­mos. Jo ma­ny­mu, bus ir to­kių at­ve­jų, kai ka­riai ne­be­su­ge­bės pri­tap­ti ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me, to­dėl vė­liau iš­plauks dar ki­tos pro­ble­mos: smur­tas, nar­ko­ma­ni­ja, sa­vi­žu­dy­bės ir kt.

Dau­gu­ma pa­ra­mą Uk­rai­nai pra­dė­jo rink­ti nuo va­sa­rio 24 die­nos, o R. Šer­pa­taus­kas teigė tą da­ran­tis jau aš­tuo­ne­ri me­tai ir sa­vo pa­tir­ti­mi nuo­lat da­li­ja­si. Uk­rai­no­je gy­ve­na šim­tai jo drau­gų, su ku­riais jis nuo­lat pa­lai­ko ry­šį, iden­ti­fi­kuo­ja pro­ble­mas, da­li­ja­si jo­mis su ki­tais ir ieš­ko bū­dų, kaip pa­dė­ti.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, žmo­nės tu­ri su­pras­ti, jog ka­re vis­kas yra svar­bu: „Net­gi toks da­ly­kas kaip šil­tos ko­ji­nės… Dau­gu­ma mū­sų ma­no­me, jog tai smulk­me­na, bet pa­gal­vo­ki­me, kad jei fron­to li­ni­jo­je yra toks pa­da­li­nys kaip kuo­pa, jos ka­riai per dvi tris die­nas su­nau­do­ja apie 100 po­rų ko­ji­nių. Ka­dan­gi iš­si­skalb­ti ka­ro są­ly­go­mis nė­ra ga­li­my­bės, va­di­na­si, ten­ka iš­mes­ti. Įsi­vaiz­duo­ki­te, ko­kie yra re­sur­sai vien to­kio da­ly­ko kaip šil­tos ko­ji­nės. Aš jau ne­kal­bu apie ci­vi­lius, ku­riems trūks­ta dra­bu­žių, net van­dens nė­ra kai ku­rio­se vie­to­vė­se – nei ge­ria­mo­jo, nei jo­kio…“

Ne­li­ki­me abe­jin­gi

R. Šer­pa­taus­kas ne tik pa­ts ieš­ko bū­dų, kaip pa­dė­ti Uk­rai­nos ka­riams, bet ir ki­tus ra­gi­na tai da­ry­ti: „Jei paau­ko­jai vie­ną ar du kar­tus ir ma­nai, kad daug pa­da­rei, klys­ti. Ka­ras nie­ko ne­su­ku­ria, ka­ras vis­ką tik nai­ki­na. Jei ką paau­ko­jai ko­vą ar­ba ba­lan­dį, tai tų daik­tų, me­di­ka­men­tų ar dar kaž­ko se­niai ne­bė­ra. Ne­rei­kia gal­vo­ti, kad vie­ną kar­tą pa­rė­mei, nu­siun­tei ži­nu­tę ir jau pa­da­rei di­de­lį dar­bą.“

Pa­sak Ra­mū­no, reik­tų su­pras­ti, jog lais­vė yra toks da­ly­kas, ku­ris kai­nuo­ja la­bai bran­giai ir už ją rei­kia mo­kė­ti. Tad mes šian­dien tu­ri­me mo­kė­ti už tai, kad gy­ve­na­me švie­so­je, ši­lu­mo­je, tu­ri­me ko val­gy­ti ir pas mus nie­kas ne­žū­va.

„Uk­rai­nie­čiai šian­dien ka­riau­ja mū­sų ka­rą, jie gi­na mus, o mes tu­ri­me tai su­vok­ti. Ir ne­tu­ri­me mo­ra­li­nės tei­sės pa­varg­ti. Prie­šin­gai, tu­ri­me su­rem­ti pe­čius, per­žvelg­ti sa­vo prio­ri­te­tus gy­ve­ni­me, kaž­ko at­si­sa­ky­ti ir ke­le­rius me­tus pa­gy­ven­ti tru­pu­tė­lį skur­džiau, gal­vo­da­mi apie tuos, ku­riems šian­dien la­biau­siai rei­kia mū­sų pa­ra­mos“, – sa­kė pa­šne­ko­vas, ra­gin­da­mas su­si­mąs­ty­ti ir pa­svars­ty­ti, kas bū­tų, jei­gu mums taip at­si­tik­tų. – Mes tik­riau­siai ir­gi žvelg­tu­me į ki­tus ir lauk­tu­me pa­gal­bos ir pa­ra­mos. Tad ne­li­ki­me abe­jin­gi!“