Spalio 12 dieną Žemaitijos sostinė pasipuošė dar vienu meno kūriniu. Prie Žemaitės gimnazijos atidengtas paminklas poetui Vytautui Mačerniui.
Kūrinio autorius – Nacionalinės premijos laureatas prof. Gediminas Karalius, liejikas – Žilvinas Pabrinkis, architektas – prof. Algirdas Žebrauskas.
Aurelija SERVIENĖ
Skulptoriaus mintys
Idėja – V. Mačerniui sukurti paminklą – G. Karaliui kilo dar besimokant Dailės akademijoje, kai perskaitė 1970 m. išleistą V. Mačernio poezijos knygą. Šiandien skulptorius dalijasi tokiomis mintimis: „Jau tada pajutau, koks jis man artimas, ir vėliau sukūriau jam paminklą, kurį pavadinčiau „Išsprogdinimas“. Poetą sprogdinantis kūrybos momentas ir gyvenimo pabaiga – fiziškai susprogdintas poetas. Skulptūra kalba per judesį, tai – neapibrėžtos įkvėpimo būsenos metafora.“
Skulptorius džiaugiasi, kad jo skulptūra pastatyta šalia Žemaitės gimnazijos, kurioje gimnazistas V. Mačernis pajuto savo kūrybines galias ir išgyveno pirmąją meilę.
Poetinis ruduo
Naująją skulptūrą atidengė Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas ir Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas.
Laimindamas meno kūrinį, K. Kėvalas kalbėjo: „Nuostabi diena, poetinis ruduo… Mačerniui patiktų tai, kas čia aplink mus: tie lapai, ta saulė, tas vaiskus tolumoje spindintis saulės virpėjimas. Poeto pašaukimas – dovanoti naują pasaulį, naują viziją, matyti kitaip tikrovę, kuri mus supa. Ir tada jis padovanoja per metaforas tai, ką galėtume pavadinti žengimu į kitą tikrovę. Yra 2D tikrovė, ir staiga poetas pradeda šnekėti 3D, o gal net ir daugiau…
Žmogus, apdovanotas talentu valdyti metaforą, yra mums padrąsinimas kurti pasaulį, tapti kūrėjais kaip ir jis. Jaunuolis čia, Žemaitės gimnazijoje, staiga padovanoja pasaulį visai Tėvynei Lietuvai, kuri šiandien žavisi juo. Ir kaip simboliška, kad jo paminklą atidengiame minėdami šimto metų Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės jubiliejų. Tokie žmonės kaip jis kūrė šitą Tėvynę. Tokios vizijos ir įkvėpimo reikėjo, kad kraštas, nedidelis, bet jaunas, gyvuotų ir nepaprastai gražiai pradėjęs savo istoriją perduotų ateities kartoms.“
V. Mačernis sugrįžo
Žodį tarė du dešimtmečius kovojęs ir svajojęs, kad šitas paminklas būtų pastatytas, poetas Vytautas Stulpinas: „Nuostabi, laiminga diena. Kai 1970 m. išėjo pirmoji Mačernio knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, kada į Šarnelę pradėjo plūsti minios žmonių, V. Mačernio mama Elžbieta juos visus taip pasitikdavo: „Vakalē, Vītauts ī gīvs. Vītauts viel gīvs ī…“ Tai šiandien mes galime pasakyti, kad poetas Vytautas Mačernis sugrįžo įkūnytas bronzoje prie savo mokyklos. Jis sugrįžo ilgam, kad čia visi praeinantys stabtelėtų, kaip ir jis šit stabtelėjo ir susimąstė, žvelgdamas ne tik į tolymes, bet ir žvelgdamas į aukštybę.“
V. Stulpinas prisiminė, kaip kilo mintis pastatyti šitą paminklą. Tada gimnazijoje buvo organizuojamas „Poezijos pavasaris“, kuriame dalyvavo dvi Mačernio klasės draugės: Zofija Jankauskaitė ir Elena Daumantaitė-Baltrušaitienė. Jos taip pat palaikė V. Stulpino mintį – įamžinti Mačernį skulptūroje. Poetas sakė, kad metai bėgo, o jis vienas, lyg koks piligrimas, keliavęs iš koridoriaus į koridorių prašydamas lėšų. Ypatingą padėką už idėjos palaikymą jis išreiškė mokytojoms Daliai Dambrauskienei, Zoselei Žalienei ir profesoriui Petrui Gintalui.
„Aš labai anksti pajutau, kad šito paminklo reikia Žemaitės gimnazijos aplinkai… O dabar, Vytautai, keliauk, tavęs tiek ilgai Telšiai laukė“, – kalbėjo V. Stulpinas.
Renginį vedė Žemaitės gimnazijos mokiniai, režisavo Laimutė Pocevičienė.
Konferencija
Iškilmes tęsė mokytojų ir mokinių patyriminė konferencija „Poeto Vytauto Mačernio likimo žvaigždės“. Ją sudarė dvi dalys. Pirmojoje dalyje pranešimus, meninius skaitymus ir kūrybines interpretacijas pristatė svečiai ir Žemaitės gimnazijos atstovai. Antrojoje dalyje darbas vyko sekcijose, kurioms vadovavo Žemaitės gimnazijos mokytojos Dalia Pabrėžienė, Rima Misiūrienė, Sonata Albrikienė, Aušra Trepkevičienė. Konferencijoje dalyvavo Trakų, Rietavo, Mažeikių, Šilalės, Klaipėdos gimnazijų, Vytauto Didžiojo universiteto bei Žemaitės gimnazijos atstovai.