Prie Že­mai­tės gim­na­zi­jos įam­žin­ta V. Ma­čer­nio kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džia

Spa­lio 12 die­ną Že­mai­ti­jos sos­ti­nė pa­si­puo­šė dar vie­nu me­no kū­ri­niu. Prie Že­mai­tės gim­na­zi­jos ati­deng­tas pa­mink­las poe­tui Vy­tau­tui Ma­čer­niui.
Kū­ri­nio au­to­rius – Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas pro­f. Ge­di­mi­nas Ka­ra­lius, lie­ji­kas – Žil­vi­nas Pab­rin­kis, ar­chi­tek­tas – pro­f. Al­gir­das Žeb­raus­kas.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Skulp­to­riaus min­tys
Idė­ja – V. Ma­čer­niui su­kur­ti pa­mink­lą – G. Ka­ra­liui ki­lo dar be­si­mo­kant Dai­lės aka­de­mi­jo­je, kai per­skai­tė 1970 m. iš­leis­tą V. Ma­čer­nio poe­zi­jos kny­gą. Šian­dien skulp­to­rius da­li­ja­si to­kio­mis min­ti­mis: „Jau ta­da pa­ju­tau, koks jis man ar­ti­mas, ir vė­liau su­kū­riau jam pa­mink­lą, ku­rį pa­va­din­čiau „Išsp­rog­di­ni­mas“. Poe­tą sprog­di­nan­tis kū­ry­bos mo­men­tas ir gy­ve­ni­mo pa­bai­ga – fi­ziš­kai su­sprog­din­tas poe­tas. Skulp­tū­ra kal­ba per ju­de­sį, tai – nea­pib­rėž­tos įkvė­pi­mo bū­se­nos me­ta­fo­ra.“
Skulp­to­rius džiau­gia­si, kad jo skulp­tū­ra pa­sta­ty­ta ša­lia Že­mai­tės gim­na­zi­jos, ku­rio­je gim­na­zis­tas V. Ma­čer­nis pa­ju­to sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias ir iš­gy­ve­no pir­mą­ją mei­lę.
Poe­ti­nis ru­duo
Nau­ją­ją skulp­tū­rą ati­den­gė Tel­šių vys­ku­pas Kęs­tu­tis Kė­va­las ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Pet­ras Kui­zi­nas.
Lai­min­da­mas me­no kū­ri­nį, K. Kė­va­las kal­bė­jo: „Nuos­ta­bi die­na, poe­ti­nis ru­duo… Ma­čer­niui pa­tik­tų tai, kas čia ap­link mus: tie la­pai, ta sau­lė, tas vais­kus to­lu­mo­je spin­din­tis sau­lės vir­pė­ji­mas. Poe­to pa­šau­ki­mas – do­va­no­ti nau­ją pa­sau­lį, nau­ją vi­zi­ją, ma­ty­ti ki­taip tik­ro­vę, ku­ri mus su­pa. Ir ta­da jis pa­do­va­no­ja per me­ta­fo­ras tai, ką ga­lė­tu­me pa­va­din­ti žen­gi­mu į ki­tą tik­ro­vę. Yra 2D tik­ro­vė, ir stai­ga poe­tas pra­de­da šne­kė­ti 3D, o gal net ir dau­giau…
Žmo­gus, ap­do­va­no­tas ta­len­tu val­dy­ti me­ta­fo­rą, yra mums pa­drą­si­ni­mas kur­ti pa­sau­lį, tap­ti kū­rė­jais kaip ir jis. Jau­nuo­lis čia, Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je, stai­ga pa­do­va­no­ja pa­sau­lį vi­sai Tė­vy­nei Lie­tu­vai, ku­ri šian­dien ža­vi­si juo. Ir kaip sim­bo­liš­ka, kad jo pa­mink­lą ati­den­gia­me mi­nė­da­mi šim­to me­tų Lie­tu­vos lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės ju­bi­lie­jų. To­kie žmo­nės kaip jis kū­rė ši­tą Tė­vy­nę. To­kios vi­zi­jos ir įkvė­pi­mo rei­kė­jo, kad kraš­tas, ne­di­de­lis, bet jau­nas, gy­vuo­tų ir ne­pap­ras­tai gra­žiai pra­dė­jęs sa­vo is­to­ri­ją per­duo­tų atei­ties kar­toms.“
V. Ma­čer­nis su­grį­žo
Žo­dį ta­rė du de­šimt­me­čius ko­vo­jęs ir sva­jo­jęs, kad ši­tas pa­mink­las bū­tų pa­sta­ty­tas, poe­tas Vy­tau­tas Stul­pi­nas: „Nuos­ta­bi, lai­min­ga die­na. Kai 1970 m. išė­jo pir­mo­ji Ma­čer­nio kny­ga „Žmo­gaus ap­nuo­gin­ta šir­dis“, ka­da į Šar­ne­lę pra­dė­jo plūs­ti mi­nios žmo­nių, V. Ma­čer­nio ma­ma Elž­bie­ta juos vi­sus taip pa­si­tik­da­vo: „Va­kalē, Vītauts ī gīvs. Vītauts viel gīvs ī…“ Tai šian­dien mes ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad poe­tas Vy­tau­tas Ma­čer­nis su­grį­žo įkū­ny­tas bron­zo­je prie sa­vo mo­kyk­los. Jis su­grį­žo il­gam, kad čia vi­si praei­nan­tys stab­te­lė­tų, kaip ir jis šit stab­te­lė­jo ir su­si­mąs­tė, žvelg­da­mas ne tik į to­ly­mes, bet ir žvelg­da­mas į aukš­ty­bę.“
V. Stul­pi­nas pri­si­mi­nė, kaip ki­lo min­tis pa­sta­ty­ti ši­tą pa­mink­lą. Ta­da gim­na­zi­jo­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris“, ku­ria­me da­ly­va­vo dvi Ma­čer­nio kla­sės drau­gės: Zo­fi­ja Jan­kaus­kai­tė ir Ele­na Dau­man­tai­tė-Balt­ru­šai­tie­nė. Jos taip pat pa­lai­kė V. Stul­pi­no min­tį – įam­žin­ti Ma­čer­nį skulp­tū­ro­je. Poe­tas sa­kė, kad me­tai bė­go, o jis vie­nas, lyg koks pi­lig­ri­mas, ke­lia­vęs iš ko­ri­do­riaus į ko­ri­do­rių pra­šy­da­mas lė­šų. Ypa­tin­gą pa­dė­ką už idė­jos pa­lai­ky­mą jis iš­reiš­kė mo­ky­to­joms Da­liai Damb­raus­kie­nei, Zo­se­lei Ža­lie­nei ir pro­fe­so­riui Pet­rui Gin­ta­lui.
„Aš la­bai anks­ti pa­ju­tau, kad ši­to pa­mink­lo rei­kia Že­mai­tės gim­na­zi­jos ap­lin­kai… O da­bar, Vy­tau­tai, ke­liauk, ta­vęs tiek il­gai Tel­šiai lau­kė“, – kal­bė­jo V. Stul­pi­nas.
Ren­gi­nį ve­dė Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ki­niai, re­ži­sa­vo Lai­mu­tė Po­ce­vi­čie­nė.
Kon­fe­ren­ci­ja
Iš­kil­mes tę­sė mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių pa­ty­ri­mi­nė kon­fe­ren­ci­ja „Poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio li­ki­mo žvaigž­dės“. Ją su­da­rė dvi da­lys. Pir­mo­jo­je da­ly­je pra­ne­ši­mus, me­ni­nius skai­ty­mus ir kū­ry­bi­nes in­terp­re­ta­ci­jas pri­sta­tė sve­čiai ir Že­mai­tės gim­na­zi­jos at­sto­vai. Ant­ro­jo­je da­ly­je dar­bas vy­ko sek­ci­jo­se, ku­rioms va­do­va­vo Že­mai­tės gim­na­zi­jos mo­ky­to­jos Da­lia Pab­rė­žie­nė, Ri­ma Mi­siū­rie­nė, So­na­ta Alb­ri­kie­nė, Auš­ra Trep­ke­vi­čie­nė. Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­va­vo Tra­kų, Rie­ta­vo, Ma­žei­kių, Ši­la­lės, Klai­pė­dos gim­na­zi­jų, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to bei Že­mai­tės gim­na­zi­jos at­sto­vai.