Pet­ro Šau­lio kū­ry­ba – do­va­na Že­mai­ti­jai ir jos žmo­nėms

Poe­to, dai­li­nin­ko, in­ter­je­ro spe­cia­lis­to, ta­py­to­jo, dės­ty­to­jo Pet­ro Šau­lio kū­ry­ba su­gu­lė į nau­ją lei­di­nį. Praė­ju­siais me­tais tel­šiš­kis iš­lei­do poe­zi­jos rin­ki­nį „Že­mai­čių že­mė“, iliust­ruo­tą au­to­ri­niais ta­py­bos dar­bais.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
Ma­no ir Jū­sų Že­mai­ti­ja
Pa­sak au­to­riaus, lei­dyk­lo­je „Juo­da rai­dė“ iš­spaus­din­tas nau­ja­sis lei­di­nys ski­ria­mas da­ran­tiems ge­rus dar­bus dėl Ma­no ir Jū­sų Že­mai­ti­jos ir de­di­kuo­ja­mas at­vy­ku­siai iš Ry­tų Lie­tu­vos gy­dy­to­jai gi­ne­ko­lo­gei Ol­gai Šau­lie­nei, di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį gy­džiu­siai Že­mai­ti­jos kraš­to mo­te­ris, pa­gim­džiu­siai du sū­nus – Pet­rą ir Ha­rol­dą, ku­rie bai­gę moks­lus dir­ba gy­dy­to­jais odon­to­lo­gi­jos sri­ty­se Že­mai­ti­jo­je.
„Šią kny­gą įtei­ki­te vi­siems, ku­rie da­ro ma­žus ir di­de­lius dar­bus dėl mū­sų že­mės. Ir atei­čiai – tes­tuo­ju šią tei­sę – vi­siems Že­mai­ti­jos ir Lie­tu­vos mu­zie­jams, nes tik ta­da mū­sų Lie­tu­va bus tur­tin­ga, kol švies vi­sos et­ni­nės švie­sos ir su­neš sa­vo spin­du­lius į gai­vią upę, ku­rios var­das – Lie­tu­va“, – kny­go­je ra­šo P. Šau­lys-Lo­kys.
Kū­ry­bos ke­lias
P. Šau­lys pui­kiai pa­žįs­ta­mas tel­šiš­kiams. Gi­mė ir au­go šia­me mies­te, mo­kė­si 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Stu­di­ja­vo Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me me­ni­nio me­džio ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę. Kiek vė­liau ži­nių sė­mė­si Es­ti­jos vals­ty­bi­nia­me dai­lės ins­ti­tu­te Ta­li­ne, kur bai­gė fo­tog­ra­fi­jos bei in­ter­je­ro ir įran­gos spe­cia­ly­bes.
Ne vie­ne­rius me­tus P. Šau­lys dir­bo Es­ti­jo­je. Vė­liau dės­ty­to­ja­vo Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me, Tel­šių aukš­tes­nio­jo­je tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lo­je, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­te.
Te­ko bū­ti Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos Tel­šių dai­li­nin­kų sek­ci­jos pir­mi­nin­ku ir sek­re­to­riu­mi. 1997 m. tel­šiš­kis ta­po „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ lau­rea­tu.
Yra pa­ren­gęs ir pri­sta­tęs ne vie­ną pa­ro­dą-pro­jek­tą įvai­rio­mis te­mo­mis.
Dirb­da­mas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių ga­le­ri­jo­je pa­ren­gė, eks­po­na­vo, pri­sta­tė, ra­šė ano­ta­ci­jas dau­giau kaip 200 pa­ro­dų.
Suor­ga­ni­za­vo, pa­ren­gė 21 sa­vo kū­ry­bos au­to­ri­nę pa­ro­dą: ta­py­ba, poe­zi­ja, di­zai­nas, in­ter­je­ro de­ta­lės, in­ter­je­ras. Jo dar­bų yra Lie­tu­vos mu­zie­juo­se, pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se mū­sų ša­ly­je, Es­ti­jo­je, JAV.
Yra ug­nis sie­lo­je
Kny­go­je apie P. Šau­lį šil­tai at­si­lie­pia a. a. Tel­šių ra­jo­no li­te­ra­tų klu­bo pre­zi­den­tė Adol­fi­na Var­ne­lie­nė: „Pet­ro Šau­lio, ku­rio pseu­do­ni­mas Lo­kys, iš tė­vų trem­ti­nių pa­vel­dė­ju­sio tė­vy­nės to­lių il­ge­sį, iš­ti­ki­my­bę Lie­tu­vai, Tel­šiams, re­gė­ji­mai ir žo­džiai įsi­pi­na į ga­ly­bę spal­vų. Ir „bars­tos vė­jy­je že­mai­tiš­ka žie­dų dai­na“, pra­by­la išar­ta, ga­ruo­jan­ti že­mės ežia, gla­mo­nė­ja­ma kū­rė­jo ir sau­lės spin­du­lio. Dai­li­nin­ko ir poe­to žvilgs­nis tarp sau­lės ir dan­gaus skliau­to ve­da „žą­sies plunks­ną“ Že­mai­ti­jos pa­lau­kėm ir tar­tum akus­ti­nia­me lo­by­ne pa­si­girs­ta nu­gai­rin­to so­džiaus dai­na. „Ne­nueik nuo gim­to­jo slenks­čio“, – sa­ko ei­lių su­bjek­tas sū­nui, – nes šios že­mės so­das į jį tie­sia sa­vo ša­kas.
Kū­rė­jo min­tys ieš­ko se­no­sios lie­tu­vy­bės ir ran­da. Me­ni­nin­kas ir ja­me įsi­kū­ni­jęs poe­tas lie­čia ne tik že­mai­tės gra­žuo­lės ka­sas, bet ir Že­mai­čių že­mės žmo­nių stip­ry­bę. <…>
Lo­kio pseu­do­ni­mas ei­lių au­to­riui daug ką reiš­kia: pri­me­na že­mai­čių praei­ties ko­vas dėl iš­li­ki­mo, – juk že­mai­čiai krikš­tą priė­mė pa­sku­ti­niai, nors gy­ve­no ar­čiau­siai krikš­ty­to­jų bu­vei­nės. Že­mai­čiai ne vie­nai kai­my­ni­nei tau­tai pa­dė­jo il­gai trun­kan­čiuo­se, Že­mai­ti­jos ge­no­fon­dą nai­ki­nan­čiuo­se ka­ruo­se.
At­ro­do, kad sa­vo kū­ri­niuo­se Pet­ras Šau­lys vis­ką pa­sa­kė apie Že­mai­ti­ją, že­mai­čius, jų bū­dą, le­gen­dų gro­žį ir pra­smę. Jo šir­dies bal­sas ska­ti­na mąs­ty­ti dėl Že­mai­ti­jos et­ni­nės sa­vas­ties in­dė­lio į Lie­tu­vos kul­tū­rą.
Kū­rė­jas op­ti­mis­tas, sa­ky­da­mas:
„Iš­girs­tu aš ta­vo bal­są
Du­rų vy­riuos,
Pra­ve­riu aš jas tik tau,
Kol gy­vas…“
Tai­gi kol gy­va tau­ta, kol ji dai­nuo­ja ir ne­rims­ta me­no bei et­no­kul­tū­ros sū­ku­riuos, tol Lie­tu­va bus gar­si tarp dau­ge­lio ša­lių be­si­plaiks­tan­čių vė­lia­vų. Tai­gi yra ug­nis, de­gan­ti lie­tu­vių sie­lo­se.
Gra­žu, kai Pet­ro Šau­lio dar­buo­se vi­sa tai su­bti­liai de­ri­na­si su poe­ti­niais, ta­py­bi­niais, di­zai­no, kon­cep­tua­laus ir šiuo­lai­ki­nio me­no už­ma­ny­mais. Sėk­mės Jam.“

Že­mai­čių že­mė

Kur gi­ria, ten ir ąžuo­las –
Kur jo kel­mas – lo­kys,
Glos­to, blaš­ko čia at­ža­las –
Gal nuo kal­no nu­ris?

Me­dį, ak­me­nį, kel­mą –
Lie­čia kū­nu meš­ka,
Pri­li­pink sa­vo del­ną –
Po že­mai­čio marš­ka…

Pri­li­pink karš­tą ran­ką –
Kur krū­ti­nė­je vis
Lai­ką dū­žiais ma­tuo­ja –
Ne be­sie­lė šir­dis…

Ne be­sie­lė ri­muo­ja –
De­be­sy­la nak­tis,
Drau­gė jos vie­ver­sė­lius –
Čia su­tup­dė rim­tis…

Sie­los smė­lį šiugž­de­no –
Žvyr­duo­bė­lėj sa­va,
Lyg nak­tu­žės smil­te­lė –
Ši­lu­mos ap­sup­ta…

Va­ro krau­ją kryp­tin­gai –
Tai da­lu­žė sa­va,
Ko, šir­die, neap­tin­gai
Ir blaš­kais lyg meš­ka?

Ir bas­tais čia gim­ti­nėj –
Vis po gi­rią sa­va,
Lyg meš­ka tu krū­ti­nėj –
O šir­die – ne­kal­ta…

Ko vis dai­ną niū­niuo­ji –
Lyg se­su­lė nak­tis,
Sa­vo ska­rą pa­klo­ji –
Ką at­neš ta rim­tis?

Sie­los žvyr­duo­bėj nar­do –
Šel­mės kregž­dės nū­nai
Ir pa­są­mo­nę tar­do –
Vis žals­vi Ne­mu­nai…

Ne­mu­nai – ir Vir­vy­čios –
Čia va­ge­lė srau­ni,
Lyg mo­čiu­tės tri­ny­čios –
Už­dai­nuo­tų jau­ni…

Ore var­tos kregž­du­tės –
Pjaus­to dan­gų arai,
Kur, šir­die tu be­mie­ge, –
Ma­no krau­ją va­rai?

Kur va­rai, ne­la­bo­ji –
Tu be­mie­ge, slap­čia,
Vis prie kel­mo į go­jų –
Krau­ją ma­no – del­čia?

Ke­lią tau vis pa­ro­do –
Kai ke­ly tik lem­tis,
Ro­dyt dar ne­pa­bo­do –
Ne­ra­mi ta šir­dis.

Vis žvai­ruo­ja į kal­ną –
Kur šno­puo­ja lo­kys,
Kur meš­ka sa­vo kel­mą –
Šir­džiai nuo­kal­nėm ris…

Gal nu­ris ko­kią dai­ną –
Gal da­lu­žė lem­tis,
Skamb­čios vė­jy­je die­ną –
Kol ap­gobs ją nak­tis…

Kol ap­gobs ją meš­ka –
Le­te­nė­le sa­va,
Sus­kam­bės lan­ko­se –
Čia že­mai­čio dai­na…

Čia dai­na – kai die­na –
Vie­ver­sė­lius sa­vus,
Pa­mė­tės, pa­ri­dens –
Lyg to lo­kio ke­rus…

O lo­kys vis var­tys –
Kel­mus lig pat auš­ros,
Su­si­ran­gęs žal­tys –
Šir­dy­je tau go­dos…

Tau go­dos, kol auš­ra –
Spin­du­lė­lį pa­mes
Ir šir­dis ne­ma­ri –
Sa­vo tėk­mę at­ras…

Kai at­ras, su­spur­dės –
Vis spar­tes­ne link­me,
Že­mai­ti­jon nu­grims,
Iš­si­lies ji sak­me…

Kur sak­mė, ten sėk­mė –
Tau dai­nuo­ja šir­dis,
Ir krū­ti­nėj tėk­mė –
Ir žaiz­da tuoj už­gis…

Kai už­gis, tuoj ki­ta –
Paė­jės meš­ke­le,
Paė­jės meš­ke­le –
Vėl že­mai­čio že­me…

Paė­jės – kur gi­ria –
Kur gi­ria – ąžuo­lai.
Kur kel­mai – ten lo­kiai –
Ir že­mai­čiai čia ry­mo.
Tel­šiai, 1995 08 14

Poe­zi­ja

Poe­zi­jai rei­kia ne­daug –
Ra­šik­lio ir lo­po dan­gaus,
Poe­zi­ja žen­gia drau­ge –
Kur duo­na gy­ve­ni­mas bus…

Ru­duo – tau pa­būs pin­ti­ne –
Jei pil­ną ją akys ma­tys,
Pie­muo – virs, net avi­mi –
Jei de­be­sis bal­tus ga­nys…

Poe­zi­jai rei­kia ne­daug –
Tik vie­no ty­ro žmo­gaus,
Poe­zi­ja mirš­ta drau­ge –
Už tuos, kas už lai­mę žmo­gaus…

Poe­zi­jai rei­kia ne­daug –
Ra­šik­lio ir lo­po dan­gaus,
Poe­tai nu­mirš­ta se­ni –
Atei­na nau­ji iš dan­gaus.

Atei­na ir švie­čia žvaigž­dėm –
Ir ro­do mums to­li­mą ke­lią,
Atei­na ir žyb­si šir­dim –
Nuš­vie­čia į žvaigž­dę ta­ke­lį…
Tel­šiai, 1996 09 20