Nijolė Narmontaitė: „Kiekvieną spektaklį aš skiriu žmogui, kuris išėjo“

Iki šio spektaklio Lietuvoje nebuvo daug kalbama apie eutanaziją. Garsaus režisieriaus J. Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ išprovokavo skaudžią temą, palietė jautrų nervą, paskatino galvoti ir kalbėti apie tai, apie ką kalbėti yra sunku.
Artėjant Vilniaus mažojo teatro gastrolėms Žemaitijoje, savo mintimis pasidalijo pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ atliekanti aktorė Nijolė Narmontaitė, kuri gimė ir užaugo Telšiuose. O būsimą spektaklį ji skirs visiems žmonėms, kurie gyvena Telšiuose ir kurie niekada neišdavė šito miesto.

Rūta Jakimauskienė
– Gerbiama Nijole, šiam spektakliui daugiau nei dešimt metų ir jis visiškai nepraradęs savo aktualumo, nes jo temos amžinos: jis apie gyvenimą ir mirtį, žmogaus pasirinkimus, moralinius klausimus.
– Būna, kad spektakliai bėgant metams išsibarsto, išsitaško, susvetimėja, tai šiuo atveju nieko panašaus neįvyko. Su kiekvienais metais šis spektaklis vis labiau laisvėja, koncentruojasi (nepriklausomai nuo to, kad keičiasi vienas ar kitas aktorius). Mes labai laisvai kalbam apie labai labai skaudžius dalykus. Nepaisant to, kad spektakliui daugiau nei dešimt metų, jis yra dar jautresnis, dar labiau susikoncentravęs ir dar labiau jaučiasi komanda, kurioje, be manęs, taip pat vaidina: Valda Bičkutė, Mindaugas Capas, Gediminas Girdvainis, Jokūbas Bareikis, Larisa Kalpokaitė, Agnė Kiškytė, Inga Burneikaitė, Rasa Jakučionytė.
– Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Vis dėlto britų dramaturgas nedvejoja: žmogaus laisvė – svarbiausia. Priminkite, apie kokius dalykus kalbama spektaklyje…
– Autorius tą pjesę yra parašęs tobulai, nes nėra kalbama vien tik apie skausmą, niūrius dalykus, mirtį. Ten, kur juodi dalykai, šalia yra šviesa. Ir pasakysiu, kas man yra smagiausia: nors tema ir nelengva, subtili, skausminga, salės visą laiką pilnos. Žmonėms nebūtinai reikia palengvintų temų, komedijų. Jie puikiai priima ir rimtą, skausmingą temą. Beje, spektaklyje yra labai daug ir juokingų vietų.
Aš ne kartą esu girdėjusi žiūrovus sakant, kad pažiūrėjus tą spektaklį norisi gyvent. Mes kartais neįvertinam to, ką turim. Mums amžinai blogai. Blogai, kad saulė į akis pašvietė, blogai, kad akinius pamiršau, lietus palijo, kojas sušlapau. Tai – tokie niekniekiai. Kai pasižiūri spektaklį, supranti, kad mes neįvertinam to, kad galim vaikščiot, kalbėt, išgirsti. Po spektaklio žmonės suvokia, kad gyvenime turi džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti kiekvieną duotą šansą, branginti momentą, gyventi ir džiaugtis Dabar. Pažiūrėjus šį spektaklį, norisi gyvent.
– Po spektaklio premjeros pjesės autorius B. Clarkas prisipažino, jog tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais.
– Tai man brangiausia akimirka. Su autoriumi susitikome po spektaklio, žiūrovai taip pat pasiliko aptarti spektaklio, ir tuomet jis pasakė, kad šitą savo pjesę žiūrėjo šimtus kartų įvairiose pasaulio šalyse, bet Vilniaus mažajame teatre jis pirmą kartą pravirko. Tai man taip brangu. Yra įprasta, kad aktoriai scenoj verkia, bet svarbiausia, ką salėje jaučia žmogus, ypač tas, kuris tą pjesę parašė. Jo pojūčiai ir išsakyti žodžiai buvo didžiausias įvertinimas.
– Spektaklis pasakoja apie skulptorę Kler, kuri po automobilio avarijos lieka prikaustyta prie lovos. Kler nenori globos ir užuojautos kupino gyvenimo, todėl, nutraukusi ryšius su mylimuoju, siekia, kad ją išleistų iš ligoninės. Kad leistų numirti. Kokia ji, toji pagrindinė herojė?
– TAI ESU AŠ. Nepaisant to, kad esu ne architektė, TEN – AŠ. Mano herojė atsiduria ypatingoj, absoliučiai bejėgiškoj padėty, ji tampa priklausoma nuo daugelio žmonių, ji negali daryt to, ką nori, ir jai kyla klausimas: „Ar verta gyvent, kai negali daryt to, ko noriu?“ Aš ją labai labai suprantu. Iš kitos pusės, aš pati taip myliu gyvenimą, kad nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu aš atsidurčiau toj padėty, gal sakyčiau: aš galiu matyt, aš galiu girdėt, galiu susišnekėt. Nežinau, kaip būtų. Bet savo personažą aš labai suprantu ir pateisinu.
– Ir nors sakote, kad šis spektaklis apie panašią moterį į Jus, vis dėlto kas buvo sudėtingiausia kuriant vaidmenį?
– Aš esu nepaprasto judrumo žmogus. Mano personažai išraiškingi, vaidmenį kuriu rankomis, judesiais. Ir staiga – atsiduriu lovoje, suparalyžiuota. Vaidinu moterį, kuri pakliuvo į avariją ir jai nutraukti stuburo smegenys, juda tik galva, ir tik akimis galiu išreikšti, kaip man sunku. Mes kvietėme konsultantus: gydytojus, masažistus, seseles, kurie pasakojo, kaip su tokiais ligoniais elgiamasi, kaip jie jaučiasi. Man sunkiausia buvo pustrečios valandos išbūti visiškai nejudant, viso spektaklio metu negaliu pajudinti nei raumenėlio, jaučiu, kad man pradeda paralyžiuot rankas, kojas, todėl prieš šį spektaklį labai daug judu, sportuoju, darau įvairius pratimus, kad mano kūnas nepajustų to diskomforto.
Dar pasakysiu: prieš šitą spektaklį aš turiu ritualą, kokio neturiu prieš jokį kitą spektaklį. Pradžioj spektaklio aš meldžiuosi. Nebuvo nei vieno spektaklio, kad prieš jį nebūtų kažkas mirę iš mano artimų, pažįstamų, kolegų, draugų. Ir kiekvieną spektaklį aš skiriu tam žmogui, kuris išėjo, ir sakau, kad mes susitiksim, sakau, kad šitoj žemėj viskas laikina. Aš kiekvienam padėkoju, su kiekvienu pasikalbu. Ir man tie žmonės kažkokiu būdu padeda, aš paprašau jų pagalbos. Juk mano personažas yra viena koja tenai. Ir mes visi tenai susitiksim. Tik niekas nežino kada.
Vieną kartą, jau kylant uždangai, aš mintimis susijungiau su vienu jau išėjusiu žmogumi. Ir kai seselė scenoje man uždavė klausimą, aš ilgą laiką tylėjau, nes aš dar tebesikalbėjau…
– Kokiam žmogui skirsite šį spektaklį?
– Norėsiu skirti savo šviesios atminties tėčiui, mamai, broliui, Telšiuose gyvenančiai brolio mergytei – dabar jau žavingai subrendusiai moteriai Andželikai, kuri niekada nematė savo tėčio (mano brolis gavo radiacijos spindulių kariuomenėj ir atsisveikino su gyvenimu, kai jo žmona laukėsi).
Spektaklį norėčiau skirti savo draugėms: ypatingo gerumo žmogui Onutei Urvakienei, poetiškos sielos suolo draugei Birutei, savo mylimai auklėtojai Aldonai Juškienei. Norėčiau skirt visiems žmonėms, kurie gyvena Telšiuose ir niekada neišdavė šito miesto.
– Užsiminėte apie tai, kad šis spektaklis padeda džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo dovanota akimirka. O kaip Jūs gaudote tas laimės akimirkas?
– Man jų nereikia gaudyti. Laimė yra mane apsupusi iš visų kampų, pakampių, iš visur. Esu labai džiaugsmingas žmogus. Aš kiekvienoj akimirkoj laiminu gyvenimą. Kiekvieną rytą atsikėlus džiaugiuosi, kad atsibudau, kad esu. Man niekada nesugadins nuotaikos per didelis lietus, per kaitri saulė ir karštis. Tokie dalykai manęs neveikia. Mane veikia, kai tarpusavyje žmonės nesusišneka. Mane veikia egoizmas, pavydas, neigiamos emocijos. Toks yra ir mano kvietimas – gydytis nuo baisių ligų: pavydo, ekscentriškumo, negatyvo, intrigų. Kviečiu visus apsidairyti ir gyventi pagal tokią gyvenimo taisyklę: yra ši akimirka, džiaukis ir mėgaukis ja.