Į redakciją atskriejo laiškas iš Aukštaitijos. Jį parašė rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius. Jis rengia knygą „Pro nebesamus kaimų langus“. Rašytojas, rinkdamas medžiagą apie Užpalius, rado informacijos apie iš tų kraštų į Telšių rajoną, Upyną, atvykusią mokytoją Anelę Dulkytę ir nori ja pasidalyti su žemaičiais. Taip pat V. Indrašius tikisi grįžtamojo ryšio – sužinoti daugiau faktų apie mokytojos A. Dulkytės giminę. Teksto pabaigoje paskelbsime V. Indrašiaus telefono numerį – jeigu kas turite kraštotyrininką dominančios informacijos, pasidalykite. Taip prisidėsime prie leidžiamos knygos įdomesnio turinio.
Anelės Dulkytės šeima
Degesių kaime, Užpalių valsčiuje, Utenos apskrityje, nuo seno ūkininkavo Gasparo ir Teresės Dulkių sūnus Rapolas Dulkė (1849–1917 03 01) su žmona Anastasija (mirė 1918 06 18). Jiedu turėjo valaką žemės ir gausią dešimties vaikų šeimyną, iš kurios man žinomi Aleksandras, Jonas, Juozas (žuvęs Pirmajame pasauliniame kare), Jurgis (nuo 1912 m. gyvenęs Šiaurės Amerikoje), Ona ir Kostancija (netekėjusios), Grasilda Gudžiūnienė (1894–1959 02 02, gyvenusi su šeima Tauragėje ir mirusi Irkutsko tremtyje), Emilė Jokubaitienė ir Anelė Dulkytė (buvo mokytojos). 1940 m. duomenimis, Emilė mokytojavo Trakų apskrityje, Rūdiškėse, Anelė – Ignalinos miesto pradinėje mokykloje Nr. 1 ir buvo aktyvi katalikiškų organizacijų veikėja.
Tapo mokytoja
Anelė Dulkytė (1896 05 01–1987) nuo septynerių metų ganė gyvulius ir žąsis. Vėliau dirbo visus vyriškus darbus, augino mažesnius brolius ir seseris. Kai paaugo brolis, ūkio reikalus perdavė jam, o pati sėdo prie knygų. Pasimokiusi privačiai, 1921 m. gruodžio mėnesį baigė metinius mokytojų kursus Rokiškyje ir nuo 1922 m. sausio 15 d. mokytojavo Vyžuonų valsčiaus Varkujų pradžios mokykloje. 1924 m. rugsėjo 27 d. įstojo į dvimečius mokytojų kursus Skapiškyje, o juos baigusi, 1926 m. priimta į Panevėžio mokytojų seminarijos trečiąjį kursą.
Tapusi diplomuota mokytoja, A. Dulkytė 1928–1938 m. dirbo Kamajų valsčiaus Roblių pradžios mokyklos vedėja. Buvo aktyvi katalikiškų organizacijų veikėja, kartu su mokytoju J. Vajega organizavo paminklo poetui Strazdeliui statybą Kamajuose. Kamajų mokykloje 1929 m. skaitė paskaitą „Moters apaštalavimas ir eucharistija“. 1930 m. birželį dalyvavo Lietuvių katalikių moterų draugijos metinėje konferencijoje Kaune. Priklausydama Šv. Vincento a Paulo draugijai buvo seneliams ir vargšams šelpti sekretorė Kamajuose. Nuo 1934 m. – Lietuvos šaulių sąjungos Panemunėlio šaulių būrio švietimo vadovė (LCVA, FR-762, ap. 2, byla 673, lap. 70–71).
Daug rašė mokytojų katalikų žurnale „Lietuvos mokykla“ pradinio mokymo metodikos ir pedagogikos temomis, recenzavo pradžios mokyklų vadovėlius, autorių straipsnius, programas. Bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Trimitas“ ir kt.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, A. Dulkytė nuo gruodžio 1 d. paskirta Ignalinos pradžios mokyklos Nr. 1 vedėja.
Atvyko atostogauti į Upyną ir liko
1943 m. Anelė atvyko atostogauti į Telšių apskrities Upynos miestelį, kur gyveno tėviškę Degesiuose pardavęs ir nusipirkęs ūkį brolis Jonas Dulkė (1898–1980). Brolis tuo metu slėpėsi nuo vokiečių, nes buvo persekiojamas už žydų slėpimą. Jono namuose gyveno dvi seserys: Ona ūkininkavo, Kostancija buvo neįgali. Tad Anelė vėl kaip jaunystėje ėmė šeimininkauti ir į Ignaliną nebegrįžo. Ten liko jos butas ir gausi biblioteka. Praūžus frontui, grįžti buvo pavojinga, nes lenkuojantys ignaliniečiai greitai „nusidažė“ raudonai ir ėmė skųsti aktyvius lietuvius kaip „buržuazinius nacionalistus“, organizavusius švietimą atgautame Vilniaus krašte. O tokių laukė kelionė į Sibirą. A. Dulkytė ėmė dirbti Upynos pradžios mokykloje, vėliau peraugusioje į septynmetę ir aštuonmetę. Dirbo nepriekaištingai. Tačiau, kai jau buvo išėjusi į pensiją, „politiškai sąmoningas“ mokytojų kolektyvas už viešą bažnyčios lankymą ją buvo pasmerkęs. 1987 m. A. Dulkytei mirus, sesuo Emilija Jokubaitienė susitarė, kad mokykla palydėtų ją į kapus. Pamaldos už velionę buvo aukotos viena diena anksčiau, tačiau mokytojai nei patys dalyvavo, nei vaikus leido. Tik mokyklos direktorė prie kapo pasakė atsisveikinimo žodžius.
Valstiečio dukra nuo Užpalių, atkakliai siekusi mokslo, nuolat gilinusi savo žinias, tarpukaryje aktyviai dalyvavusi katalikiškoje veikloje ir pedagoginėmis temomis daug rašiusi spaudoje, išleidusi į gyvenimą nemažai kaimų ir miestelių vaikų, paliko ryškų pėdsaką Rokiškio, Ignalinos ir Žemaitijos krašte. Gaila, kad dėl aplinkinių pataikavimo okupantų skelbiamoms dogmoms net mirusi mokytoja nesulaukė tinkamos paskutinės pagarbos.
Kas prisimena mokytoją Upynoje
Ar prisimena kas nors mokytoją Anelę Dulkytę Upynoje? Tai sužinojau iš mielai man padėti sutikusio Upynos seniūno. Tą pačią dieną paskambinęs pranešė, kad mokytojos kapą prižiūri Virginija Baranauskaitė – ilgametė Upynos vaikų lopšelio-darželio direktorė.
Ši nuoširdi ir dvasinga moteris papasakojo, kad tikrai prižiūri kapą, kuriame palaidotos trys netekėjusios seserys: Kostancija (1889–1956), Ona (1898–1972) ir Anelė (1896–1987) Dulkytės. Visos gyveno dideliame nuosavame name, kuris stovi iki šiolei (dabar Kuršėnų gatvė). Jų sodyba buvo išpuoselėta, tvarkinga, aplinkui visur gėlynai. Visos Dulkytės buvo inteligentiškos, mandagios, nuoširdžios ir paslaugios, kalbėjo gražia aukštaičių tarme, žemaičiams buvę miela klausytis jų dainingos šnektos. Mokėjo daug dainų ir mėgo dainuoti. Kostancija mirė anksti, ir Virginija nėra jos mačiusi. Po to mirė Ona. Mokytoją A. Dulkytę nukaršino kartu gyvenusi jų sesuo E. Jokubaitienė. Palaidojusi seserį, Emilija išvyko pas dukterį Lidiją Borčak į Vilnių. Lidija dažnai atvažiuodavo į Upyną, sakė, kad dirbanti Maisto kokybės ir saugos institute. Lidijos dukrai Irenai dabar būtų maždaug 63-eji, gyvena Naujojoje Vilnioje, yra ištekėjusi už lenko, turi du sūnus – Kristijoną ir Simoną. Deja, Virginija neprisiminė jų pavardžių, todėl negalėjau jų rasti. Pati E. Dulkytė-Jokubaitienė, pasak Virginijos pasakojimo, mirė sulaukusi 100 metų.
Brolis Jonas Dulkė
Anelės Dulkytės brolis Jonas Dulkė buvo raštingas ir prasilavinęs ūkininkas. Nuo 1919 m. iki išvykimo iš Degesių kaimo 1932 m. į Upyną buvo Užpalių valsčiaus valdybos narys, turėjo įvairių pavedimų: 1920 m. buvo valsčiaus Švietimo komisijos narys, 1922 m. – rinkimų į Seimą organizatorius ir pirmininkas, valsčiaus Žemės komisijos narys. 1924 m. lapkričio 8 d. pasiūlytas valsčiaus viršaičio pavaduotoju. 1930 m. balandžio 11 d. valsčiaus valdyba jam pavedė rūpintis Užpalių elgetyno statyba.
J. Dulkės likimas nėra visai žinomas, todėl būtų labai įdomu sužinoti daugiau. Po karo jis gyveno Klaipėdoje, trumpai buvo suimtas. Vėliau gyveno ir mirė Vilniuje, palaidotas Užpaliuose. Ant gražaus granitinio paminklo iškaltos J. Dulkės (1898 06 14–1980 11 01) ir jo žmonos Emilijos (1902 11 20–1970 04 17) pavardės. Tarp jų – mažamečių vaikučių vardai: Aldutė (1932–1934), Zinutė (1942–1944), Vytukas (1945–1958).
Rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas INDRAŠIUS
(tel. 8 615 63397)
Loading ...
