Menininkė Sonata Lepaitė įsitikinusi: kuriant svarbiausia neužsnūsti

Iš Telšių kilusi, bemaž aštuoniolika metų Olandijoje gyvenanti menininkė Sonata Lepaitė – neeilinė asmenybė. Apie tai turbūt geriausiai pasako jos originalūs kūriniai. Ir nors moteris meną kuria įvairiomis kultūromis ir pasaulėžiūromis persipynusioje šalyje, jos darbuose jaučiamos stiprios sąsajos su Žemaitijos agrarine aplinka.
Su menininkės kūryba iš arčiau galite susipažinti apsilankę šiuo metu Palangoje eksponuojamoje jos darbų parodoje.
Monika GIRDVAINĖ
Meną kuria užsienyje
42-ejų metų S. Lepaitė gimė ir užaugo Telšiuose. Šiaulių universitete ji studijavo pradinių klasių ir darbų pedagogiką, o Olandijoje baigė Utrechto menų akademiją, kur studijavo vaizduojamąjį meną. Olandijoje moteris gyvena nuo 2001-ųjų pabaigos.
„Kai 2007-aisiais Utrechte baigiau vaizduojamojo meno studijas, jau buvau sutikusi savo gyvenimo pakeleivį, buvau išmokusi olandų kalbą. Prieš tai Lietuvoje įgytos profesinės kvalifikacijos buvo pripažintos Olandijoje ir ten turėjau darbo, po to pasisekė prisijungti prie grupės menininkų, įsikūrusių viename XIX amžiaus buvusios mokyklos pastate, iš dalies subsidijuojamame miesto savivaldybės, ir ten išsinuomojau savo dabartinę ateljė. Tad tiek asmeninės, tiek profesinės aplinkybės buvo palankios pratęsti kūrybinį kelią ten“, – apie pasirinkimą meną kurti užsienio šalyje kalbėjo moteris.
Įkvėpimo šaltiniai – apvalkalai
Menininkė profesionalia kūryba užsiima dvylika metų. Ji domisi senovės Europos kultūromis ir randa ryšį tarp paleolito bei neolito laikotarpių ir žemaitiškos agrarinės aplinkos. O jungiamąja grandimi jos kūryboje tampa pirmykštės visuomenės motinos kulto pasaulėvokos artefaktai – meniškos moters skulptūrėlės, jų formos, reikšmės ir simbolių interpretacijos.
„Į vaizduojamąjį meną išmokau žiūrėti ne kaip į dekoraciją, gražų daiktą – tai taikomojo meno sritis, bet vertinu jo skleidžiamą energiją, idėją, sukeliamą emociją, savitumą“, – kaip bėgant metams pasikeitė meno suvokimas, pasakojo pašnekovė.
S. Lepaitės įkvėpimo šaltinis – įvairūs apvalkalai: riešutų lukštai, kiautai, ankštiniai augalai, kokonai, kriauklės… Šios organiškos formos, anot menininkės, asocijuojasi su įsčiomis ir „yoni“ (sanskrito žodis moters lyties organui įvardyti, išvertus „visų daiktų pradžia ir šaltinis“ ar „šventa erdvė“).
„Mano skulptūros kaip ir minėtieji apvalkalai – tai metafora giliai žmonėse įsišaknijusiam troškimui būti apsaugotiems, branginamiems, priglaustiems, apkabintiems“, – teigia moteris.
Skulptūros net iš arbatos pakelių
Norimai skulptūrinei formai išgauti menininkė pirmiausia lipdo formas iš upės molio. Kita svarbi jos skulptūrų sudėtinė medžiaga yra panaudotas ir transformuotas, tarsi molinga žemė drėgmės prisotintas popierius.
„Su šia modeliavimui pasiduodančia medžiaga kūrybinių ieškojimų metu manyje pabudo stiprios sąsajos su Žemaitijos agrarine aplinka, kurios apsupta užaugau“, – apie asociacijas su gimtuoju kraštu kalbėjo moteris.
Kurdama S. Lepaitė naudoja ne paprastą popierių: senus laikraščius, arbatos maišelių popierių ir plonutį japonišką popierių. Pritaikant spalvų pigmentus, aliejų bei kitas rišamąsias medžiagas darbai iš popieriaus stabilizuojami.
„Kūryba man suteikia pusiausvyrą, leidžia sugrįžti į save, atsigauti ir atsipalaiduoti nuo mane varginančio triukšmo ir bendravimo su aplinka. Mano ateljė man yra tarsi šventovė. Čia patiriu, kaip yra pasakiusi nuostabi menininkė Louise Bourgeois: „I am not what I am, I am what I do with my hand“ („Aš nesu tai, kas esu, aš esu tai, ką aš darau savo rankomis“)“, – apie kūrybą sako Sonata.
Dirba ir pedagoginį darbą
Be kūrybinio darbo dirbtuvėse, S. Lepaitė kuria meno edukacijos projektus vaikams, dirba pedagoginį kūrybinį darbą vaikų užimtumo centre. Pedagoginis darbas moteriai – stabilus pragyvenimo šaltinis, taip pat – būdas realizuoti save.
„Gyvenu ir dirbu itin mišrioje šalyje, kur daug įvairių tautybių, kultūrų, religijų, spalvų, įsitikinimų bei pakraipų žmonių. Dalydamasi savo energija, dėmesiu, gebėjimais, darbais, kūryba realizuoju save ir taip bandau išreikšti dėkingumą bei pagarbą aplinkai, kurioje esu. Čia patiriu, kad be jokio skirtumo galiu apkabinti visus vaikus, nes nesilaikau sąvokų „savi“ ir „svetimi“, kad ir kas benutiktų“, – teigia buvusi telšiškė.
Ji dirba su 2–10 metų amžiaus vaikais. Moters teigimu, malonu stebėti, kaip vaikai savo rankomis kurdami unikalius kūrinius patiria pažinimo, atradimo, kūrybinį džiaugsmą, kai visas dėmesys skiriamas ne rezultatui, bet procesui, o sąvokos „gerai“ ir „blogai“ tiesiog neegzistuoja.
Svarbiausia – neužsnūsti
Provincijoje užaugusi, užsienyje pripažinimą pelniusi menininkė, paklausta apie pripažinimo kainą ir kelią į sėkmę, tvirtina, kad, norint būti matomam ir žinomam, būtina nesustoti ir judėti į priekį kartu su besikeičiančiu pasauliu.
Moteris kaip pavyzdį pateikė asmeninę patirtį. Ji per praėjusį dešimtmetį penkis kartus bandė patekti į tarptautinę kas dvejus metus vykstančią parodą, kurioje eksponuojami menininkų kūriniai iš popieriaus. Sėkmingas buvo tik penktasis bandymas, kai jos darbai sulaukė dėmesio ir buvo atrinkti 2018-ųjų parodai Olandijos Hagos priemiesčio muziejuje.
„Manau, kad svarbu neužsnūsti, vis iš naujo gerai įsiklausyti į save, į tai, kas tau yra svarbu, kas teikia džiaugsmo, energijos, ir tai sekti, bandyti, saugoti ir puoselėti tarsi gyvybės šaltinį“, – apie svarbiausius dalykus kuriant meną kalbėjo Sonata.
Pirma paroda – Palangoje
Birželio pabaigoje Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, atidaryta S. Lepaitės kūrybos paroda „Popieriaus skulptūros ir pastelės“. Ekspozicijoje – 29-ios menininkės popieriaus skulptūros ir septynios ant ypatingo rankų darbo popieriaus iš Himalajų sukurtos pastelės.
Paroda veiks iki liepos 29 dienos.
„Palanga, kurioje, be praleistų vaikystėje vasarų, vienerius metus teko gyventi dirbant laikraščio redakcijoje, buvo mano paskutinė stotelė prieš emigruojant į Nyderlandus. Tad labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji paroda Lietuvoje pristatoma būtent čia, Palangoje, po buvusio išeivio, žemaičio ir ypatingo skulptoriaus Antano Mončio sparnu“, – kviesdama apsilankyti parodoje sakė pašnekovė.
Ji neatmeta galimybės, kad kada nors savo darbų atveš ir į gimtąjį miestą – Telšius.