Melaginga informacija apie nepriklausomus šilumos gamintojus Telšiuose: plaunamas interesų grupių munduras?

Telšių gyventojams gerai žinomas faktas, kad 2000-aisiais rajono savivaldybė šilumos ūkį penkiolikai metų išnuomojo UAB „Litesko“. Tai buvo padaryta argumentuojant, kad savivaldybės įmonėje UAB „Telšių šilumos tinklai“ susidariusi kritinė situacija, ją slegia skolos, o ūkis – apleistas. Nei savivaldybė, nei „Telšių šilumos tinklai“ neturėjo pinigų investicijoms, todėl buvo nueita lengviausiu keliu ir šilumos ūkis išnuomotas privačiai bendrovei.
Anuomet pasirašyta sutartis tarp Telšių rajono savivaldybės ir UAB „Litesko“ baigė galioti 2015 m. birželį, o rajono valdžia iki šiol nepriėmė jokio sprendimo dėl tolimesnio šilumos ūkio likimo.
Baigiantis minėtajai sutarčiai, imta ieškoti atsakymų, ką daryti toliau. Dar nuo 2013-ųjų Savivaldybėje burtos komisijos, darbo grupės, organizuoti kolegijos posėdžiai. Tokio ketverių metų plušėjimo ir problemų neišsprendimo fone praėjusią savaitę viename vietiniame laikraštyje pasirodė visuomenę klaidinantis straipsnis „Pagaliau miesto šilumos ūkyje prasidėjo reali konkurencija“.
Jame tendencingai skaitytojams peršama mintis dėl Telšių miesto šilumos ūkio likimo ir nepagrįstai juodinama nepriklausomų šilumos gamintojų veikla. Tai daroma neatsižvelgiant į realius faktus bei praleidžiant straipsniui nepalankią informaciją apie pavyzdžius aplinkiniuose miestuose. Štai, pavyzdžiui, Plungėje bei Klaipėdoje nepriklausomi šilumos gamintojai dirba jau daugiau kaip 15 metų ir jų veikla leido ženkliai sumažinti šilumos kainas vartotojams.
Plungėje jau nuo 2001 metų sėkmingai veikia nepriklausomas šilumos gamintojas ir pagamina didžiąją dalį miestui reikalingos šilumos energijos. Štai lapkričio mėnesį savivaldybės įmonė „Plungės šilumos tinklai“ iš nepriklausomo šilumos gamintojo šilumą perka už 2,50 ct už kWh be PVM ir gyventojams parduoda už 5,79 ct už kWh su PVM. Tokia šilumos kaina yra daugiau nei 17 proc. mažesnė nei Telšiuose. Kažkodėl kaimyninio rajono valdžia sėkmingai sugeba tvarkytis savo miesto šilumos ūkyje ir niekam nekyla klausimų dėl nepriklausomo šilumos gamintojo konkurencinės aplinkos, nes energetikos bendrovių veiklą aiškiai reglamentuoja Lietuvoje galiojantys įstatymai.
UAB „Žemaitijos energija“ veiklą Telšių mieste pradėjo 2015 metais. Įmonė, naudodama šiuolaikines technologijas, šilumą gamina iš biokuro ir ji yra daug pigesnė nei dujiniuose katiluose pagaminta šilumos energija. Tačiau nepaisant to, šilumos kainos Telšių miesto vartotojams iš esmės nesumažėjo.
Kodėl tokia situacija susidarė ir kodėl mažesnės šildymo sąskaitos nepasiekia Telšių gyventojų, galėtų pakomentuoti dabartinis šilumos energijos tiekėjas Telšių mieste UAB „Litesko“ arba vietinės valdžios atstovai. Tačiau skaitant minėtąjį tendencingą straipsnį, susidaro įspūdis, kad nepatogius klausimus yra geriau paversti gynyba ir viešai juodinti nepriklausomus šilumos gamintojus, abejojant jų veiklų teisiniu reglamentavimu bei teikiama nauda miestų gyventojams. Straipsnyje gausu neteisingos informacijos, kurią būtina patikslinti.
Tekste dominuoja keistos mintys, jog „2000 metais vietos politikai jau buvo įrodę nesugebantys valdyti miesto šilumos ūkio ir kontroliuoti „Telšių šilumos tinklų“ veiklos“. Ką galėtų reikšti tokia išsakyta nuomonė, kai norimas sudaryti įspūdis, jog valdžia nei anksčiau (prieš beveik du dešimtmečius), nei dabar nėra pajėgi rūpintis miesto šilumos ūkiu bei miestelėnų gerove? Kodėl žurnalistas nenagrinėja valdžios neveiklumo, strategijos šilumos ūkyje nebuvimo bei atsakomybės klausimo, o iš karto nusprendžia, jog miesto savivalda negali tvarkytis savo ūkyje? Peršama mintis, kad turbūt vienintelis kelias – vėl atiduoti šilumos ūkį į privačias rankas.
Todėl iš karto iškyla paprastas klausimas: kuo pranašesnės yra Plungės, Mažeikių, Šilalės, Tauragės ir kitų aplinkinių savivaldybių valdžios, kurios sugeba pačios sėkmingai tvarkytis miestų šilumos ūkiuose ir užtikrinti ženkliai mažesnes nei Telšiuose šilumos kainas vartotojams?
Štai Mažeikiuose lapkritį šilumos energijos kaina (su 9 proc. PVM) yra 5,01 ct už kWh, Plungėje – 5,79 ct už kWh, Šilalėje – 5,14 ct už kWh, Tauragėje – 4,95 ct už kWh, o Telšiuose – 7,61 ct už kWh. Gal pagaliau reikėtų iš savo valdžios pareikalauti politinės atsakomybės, nes už jos neveiklumą ir neryžtingumą sumoka miesto gyventojai. Kodėl vėl akivaizdžiai tendencingai situaciją bandoma nupiešti taip, kad atrodytų, jog lieka tik vienas kelias – pratęsti nuomos sutartį? Kodėl taip užtikrintai apie šilumos kainos sudedamųjų dalių reglamentavimą kalbantis žurnalistas skaitytojų neinformuoja, kad už nuomininko investicijas į šilumos ūkį galų gale vis vien sumoka šilumos vartotojai, ir visos sąnaudos yra įskaičiuojamos į šilumos kainą?
Straipsnyje keistai atrodo ir kitų faktų traktavimas. Teigiama, kad šilumos ūkio perėmimo atveju netinkami yra Palangos ir Vilniaus miestų valdžių pavyzdžiai, kada šilumos ūkiai buvo susigrąžinti į savivaldybių rankas: „Štai Vilniuje, susigrąžinus miesto šilumos ūkį, kaina iš karto šoktelėjo aukštyn.“
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos puslapyje pateikta informacija visiškai priešinga. 2016-ųjų lapkritį buvusi Vilniaus miesto šilumos tinklų nuomininkė su UAB „Litesko“ susieta UAB „Vilniaus energija“ vartotojams taikė 5,56 ct už kWh šilumos kainą. Jau po metų, šilumos ūkį valdant savivaldybės įmonei UAB „Vilniaus šilumos tinklai“, vartotojams buvo nustatyta 5,16 ct už kWh šilumos kaina. Keista, kad tai, pasak žurnalisto, reiškia, kad „kaina iš karto šoktelėjo aukštyn“.
Verta priminti ir tai, kad 2016-ųjų gegužę–lapkritį šilumos kainas Vilniaus miestui vienašališkai nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o 2016 m. gruodžio–2017 m. kovo mėn. iš šilumos kainos buvo priverstinai išskaičiuotos valstybinio audito nustatytos nepagrįstos 2015–2017 „Vilniaus energijos“ sąnaudos. Komisija nustatė, jog 2012–2014 metais prancūzų koncerno valdoma bendrovė „Vilniaus energija“ nepagrįstai gavo 23,4 mln. eurų viršpelnio.
Taip pat, priešingai nei nurodyta straipsnyje, Palangos miesto valdžios sprendimas šilumos ūkį perimti į savo rankas gali būti pavyzdys kitiems rajonams, kaip ryžtingai imtis iniciatyvos, o ne bėgti nuo atsakomybės miesto gyventojams. 2015 metų lapkritį šilumos kaina (su PVM) ūkį valdant UAB „Litesko“ padaliniui „Palangos šiluma“ buvo 8,64 ct už kWh, o vos po metų, kada šilumos ūkį Savivaldybė jau buvo susigrąžinusi į savo rankas, šilumos energijos kaina vartotojams sumažėjo net iki 6,46 ct už kWh, o šių metų lapkritį – iki 6,06 ct už kWh.Taigi, ar korektiška taip neatsakingai, o galbūt ir specialiai, dėstant faktus apie Vilniaus ir Palangos šilumos ūkius, iš konteksto išimti keletą atsitiktinių skaičių ir skaitytojui nepateikti visos informacijos – paliekame spręsti Jums.
2017 m. kovą paskelbtoje Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje „ŠILUMOS ŪKIO NUOMA SAVIVALDYBĖSE“ vienoje iš išvadų teigiama: „Kainų reguliavimo sistema neužtikrina, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai būtų pateikiami teisingi ir patikimi duomenys, kuriais remiantis būtų nustatoma pagrįsta šilumos kaina.“ Štai buvęs energetikos ministras Rokas Masiulis tvirtino, kad šilumos ūkio nuomos sutartys Lietuvoje yra nepasiteisinusios: „Nenorėčiau duoti rekomendacijų Telšių savivaldybei, jie patys turi spręsti, kas jiems naudingiausia. Tik verta pastebėti: tiek nuoma, tiek koncesijos projektai Lietuvoje nepasiteisino. Jie nepasiteisino dėl tų koncesininkų godumo. Visi tikėjosi, kad atėjęs privatininkas ūkį sutvarkys, padarys efektyvų, o daugeliu atvejų išėjo taip, kad privatininkas sugebėdavo įrodyti tik didesnius kaštus Kainų komisijai, o viduje sutvarkydavo taip, kad kaštai būtų kuo mažesni. Išeinantį skirtumą pasilikdavo sau.“
Naujos Vyriausybės programoje sakoma: „Kainų analizė rodo, kad daugeliu atvejų privatus sektorius nepateisino vilčių – nesumažino šilumos kainų, o kai kuriais atvejais tiesiog piktnaudžiavo užimama padėtimi. Deja, šiandien nepagrįstai didelę Lietuvos gyventojų pajamų dalį „suryja“ mokesčiai už komunalines paslaugas. (…) Valstybės valdomų energetikos įmonių pelno siekis turėtų būti tiesiogiai siejamas su paslaugų kainų mažinimu vartotojams. O šilumos kainų mažinimui turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys.“
Taigi, ar nesusidaro įtartinas vaizdas, kada vietinis žurnalistas plėšosi marškinius ir mūru stoja tiek prieš Valstybės kontrolės, tiek prieš buvusio energetikos ministro, tiek prieš Vyriausybės programoje atsispindinčią nuomonę ir dėl aukštų Telšių šilumos kainų kaltina nepriklausomus šilumos gamintojus?
Straipsnyje taip pat klausiama, kokios būtų „Telšių šilumos tinklų“ konkurencinės galimybės su nepriklausomais šilumos gamintojais Savivaldybei persiėmus ūkį. Nepriklausomi šilumos gamintojai į energetikos sritį investuoja savo nuosavas lėšas ir pagamintą šilumos energiją šilumos tiekėjams parduoda už mažesnę kainą nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos kainos. Taigi, šilumos tiekėjai visada bus užtikrinti už savo investicijas, nes jų į šilumos ūkį investuotos lėšos yra įtraukiamos į šilumos kainą ir už visa tai sumoka šilumos vartotojai, o nepriklausomi šilumos gamintojai priversti nelygioje konkurencijoje rizikuoti savomis investicijomis.
Skaitytojams svarbu smulkiau išaiškinti šilumos energijos supirkimo aukciono procedūras. Kiekvieną einamąjį mėnesį šilumos tiekėjas paskelbia būsimo mėnesio palyginamąsias šilumos gamybos kainas, į kurias yra įtraukiamos tik šilumos tiekėjo šilumos kainos kintamosios dalies sąnaudos, t. y. kuro, vandens ir el. energijos pirkimo sąnaudos. Jokios kitos sąnaudos į šią palyginamąją šilumos gamybos kainą nėra įtraukiamos, nors nepriklausomas šilumos gamintojas, skirtingai nei šilumos tiekėjas, aukcione priverstas dalyvauti įvertinęs ne tik kuro, vandens, el. energijos sąnaudas, tačiau ir visas kitas įmonės veiklos išlaidas (pvz., darbuotojų atlyginimai, įrangos nusidėvėjimas, finansinės sąnaudos ir t. t.).
Taigi, pavyzdžiui, spalį įvykusio šilumos supirkimo lapkričiui rezultatai skelbia, kad šilumos tiekėjo palyginamoji šilumos gamybos kaina – 2,60 cento už vieną kilovatvalandę. UAB „Žemaitijos energija“ pasiūlė šilumos energiją gaminti už 2,59 ct už kWh (tai kaina, į kurią įeina visos įmonės išlaidos), o UAB „Litesko“ pateikė pasiūlymą dalį energijos naudojant biokuro katilą pagaminti už 1,79 ct už kWh.
Čia verta dar kartą pabrėžti, kad į šilumos tiekėjo aukcionui pateikto pasiūlymo kainą įeina tik kuro, vandens ir el. energijos įsigijimo sąnaudos. Visų kitų su šilumos gamyba ir tiekimu susijusių išlaidų šilumos tiekėjui padengimą garantuoja šilumos kaina vartotojams, kuri lapkritį Telšių miesto vartotojams yra 7,61 ct už kWh su PVM, nors šilumos tiekėjas iš nepriklausomo šilumos gamintojo „Žemaitijos energija“ likusią pagamintą šilumą nupirks už 2,59 ct už kWh be PVM.
Taip paaiškėja, kaip įžūliai meluojama straipsnyje, kai teigiama, kad „Vien lapkričio mėnesį, aukcione superkant šilumos energiją 0,80 cento už kilovatvalandę pigiau, nei siūlė „Žemaitijos energija“, telšiškiams reikės sumokėti mažiau 17 tūkst. eurų, o tai sudaro 8,5 procento galutinės kainos“. Tai – netiesa, juk šilumos vartotojai sumokės ne 1,79 ct už kWh, o 7,61 ct už kWh su PVM šilumos kainą ir šilumos tiekėjui padengs visas kitas pastoviąsias sąnaudas, tokias kaip darbuotojų atlyginimai, amortizacinės sąnaudos, administracijos, šilumos tiekimo išlaidos ir t. t.
Dar viena klaidinga žinia, pateikiama tekste, yra apie „Žemaitijos energijos“ katilinės veikimą „eksperimentiniu režimu“. „Žemaitijos energija“ savo veikloje griežtai vadovaujasi galiojančiais įstatymais, niekada neveikė ir dabar neveikia jokiu „eksperimentiniu“ režimu, nes tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose. UAB „Žemaitijos energija“ katilinės statybos darbus užbaigė 2014 metų pabaigoje ir bandomuoju būdu šilumos energiją pradėjo gaminti 2015 metų sausį. Visu pajėgumu katilinė pradėjo veikti 2015-ųjų gegužę, kada su UAB „Litesko“ buvo pasirašyta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis.
Norisi paklausti straipsnį rašiusio žurnalisto: kokioms interesų grupėms atstovaujate, taip agresyviai meluodamas ir neobjektyviai pateikdamas informaciją skaitytojams? Verta paminėti, kad UAB „Žemaitijos energija“ buvo pirmoji bendrovė Lietuvoje, pradėjusi veiklą kaip nepriklausomas šilumos gamintojas UAB „Litesko“ valdomame viename iš šilumos ūkių, visiškai neturinti jokių ryšių ir sąsajų su jau minėta UAB „Litesko“. Gal todėl mūsų bendrovės investicijos Telšių mieste, sukurtos darbo vietos, skaidri veikla yra „nepatogi“ kai kurioms privačioms struktūroms, kurios visais įmanomais būdais bando išlaikyti išsinuomotus šilumos ūkius Lietuvos miestuose?
UAB „Žemaitijos energija”