
Spalio 5-ąją minima Tarptautinė mokytojų diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į itin svarbų mokytojo darbą.
Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbanti pedagogė Lina Mickevičienė – dviejų sūnų mama, 27 auklėtinių draugė, anglų kalbos mokytoja ir 4 darželių anglų kalbos būrelio vadovė. Mokytojauja jau dvidešimti metai ir yra dėkinga Dievui už jai siųstą Mokytojo kelią.
Mokytojų dienos proga apie pasirinktą gyvenimo kelią „Telšių ŽINIOS“ kalbėjosi su L. Mickevičiene.
Aurelija SERVIENĖ
– Kodėl pasukote būtent mokytojo keliu, kas paskatino? Ar tai buvo Jūsų svajonių profesija?
– Viskas nutiko labai netikėtai, ir už galimybę tapti mokytoja esu dėkinga skelbimui laikraštyje ir tuometinės trečiosios vidurinės direktoriui p. B. Žaliui. Būdama abiturientė svajojau tapti žurnaliste, bet susiklosčius tam tikroms asmeninėms aplinkybėms planus teko keisti. Baigiau Telšių suaugusiųjų vidurinę mokyklą su pagyrimu ir sėkmingai įstojau į Klaipėdos universitetą, vaikystės pedagogikos specialybę.
Sūnui sulaukus dvejų metų pradėjau ieškoti darbo, buvau tik antro kurso studentė, tačiau turėjau didžiulį norą dirbti. Anglų kalba man mokykloje labai patiko ir sekėsi, todėl pamačiusi skelbimą laikraštyje nusprendžiau pabandyti dalyvauti konkurse. Tuometinis direktorius, matyt, įžvelgė manyje didžiulę motyvaciją bei troškimą save realizuoti ir priėmė mane į pavaduojančios mokytojos pareigas.
Nuo tada ir prasidėjo mano kaip mokytojos kelias. Keitėsi mokyklos, mokiniai, vadovai, atsirado galimybė studijuoti anglų kalbą universitete. Taip viskas ir įsisuko. Ilgiausiai išdirbau mokykloje, kurią ir baigiau – Telšių suaugusiųjų mokykloje. Ten praleisti 15 metų buvo patys įdomiausi mano profesiniame kelyje, tapau andragoge praktike, Trečiojo amžiaus universiteto dėstytoja, kuri su didžiule meile dirbo su pačiais nuostabiausiais studentais senjorais, vedžiau anglų kalbos kursus švietimo skyriuje Telšių miesto bendruomenės nariams, dalyvavau tarptautiniuose projektuose ir sėmiausi patirties įvairiose užsienio šalyse.
– Esate anglų kalbos mokytoja. Kaip jaunimui sekasi mokytis šios kalbos?
– Anglų kalbos šiais laikais yra gana lengva mokyti. Dauguma vaikų ja laisvai kalba nuo vaikystės, tad džiaugiuosi, kad mūsų miesto lopšelių-darželių direktorės supranta šiandienos situaciją ir suteikia savo institucijos vaikams galimybę įgyti anglų kalbos žinių jau darželyje. Turime plačiai pažengusias technologijas, kurios padeda dėstyti anglų kalbą interaktyviai, šiuolaikiškai ir įdomiai. Nežinau kodėl, bet man kol kas labai sekasi, nes mokau pačius geriausius mokinius ne tik darželiuose.
Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje mokosi labai motyvuoti mokiniai, kurie domisi naujovėmis, yra linkę išbandyti naujas programėles, dalyvauti konkursuose ar ilgalaikiuose projektuose. Tad mano užduotis – tik padėti jiems tobulėti, siūlyti išbandyti įvairias technologijas, rodyti pavyzdį, kad galima tikrai pasiekti savo svajonę, nes viskas įmanoma, kai turime noro ir jėgų jos siekti. Telšių rajono savivaldybei paskelbus konkursą ir mūsų gimnazijos administracijai paskatinus jame dalyvauti mano klasėje atsirado išmanusis televizorius-lenta, šeši kompiuteriai, išmanieji robotai OZOBOT. Turėdami galimybę prisiliesti prie šiuolaikinių technologijų mokiniai tampa ypač motyvuoti, džiaugiasi visomis naujovėmis ir su didžiule intriga laukia: o ką gi mokytoja pasiūlys dar?
– Ką manote apie pokyčius švietimo sistemoje, ar teisinga linkme judama?
– Visi pokyčiai yra teigiami, tik juos reikia priimti pozityviai. Pozityvumas yra vienas svarbiausių aspektų visose srityse. Žmogus, norintis judėti pirmyn, turi susitaikyti su faktu, kad viskas keičiasi. Galbūt esama daug biurokratijos ir ministerijų atotrūkio nuo realaus gyvenimo mokyklose, tačiau aš priimu viską kaip galimybę tobulėti ir siekiu pokyčius pirma „perfiltruoti“ savyje. Tada visus iššūkius „išgyvename“ kartu su mokiniais ir vis dėl to esame, einame į priekį, džiaugiamės pasiekimais ir, svarbiausia, neprarandame žmogiškumo, nes kokybiškas, lankstus, abipusis mokytojo bendravimas su mokiniais visada išlieka pirmoje vietoje ir suteikia patį svarbiausią atlygį – teigiamą ir nuoširdų grįžtamąjį ryšį, ne tik iš mokinių, bet ir iš jų tėvų.
– Jūs esate labiau tradicinių pažiūrų mokytoja ar žmogus, nesibijantis naujovių ir jų nuolat ieškantis?
– Esu visiškai netradicinė mokytoja. Mano pačios asmenybė nerimsta savyje, siekia naujovių, kelia sau tikslus, trokšta pasikeitimų, ieško galimybių tobulėti ir sudaryti mokiniams sąlygas būti šiuolaikiškiems, gebėti laisvai reikšti savo nuomonę, naudotis naujausiomis technologijomis, vertinti kiekvieną iššūkį kaip galimybę tobulėti ir būti pasaulietiškiems. Šiais laikais tokių galimybių yra begalė, tik reikia būti drąsiu mokytoju, neužsisėdėti vietoje, būti pavyzdžiu savo studentams.
– Kaip vertinate nuotolinį mokymą, ar buvo sudėtinga dirbti minėtu laikotarpiu?
– Nuotolinis mokymas buvo didelis iššūkis pradžioje, tačiau jo galimybės yra labai plačios. Mūsų gimnazija pasirinko puikią platformą, kurioje galėjome dirbti produktyviai ir inovatyviai be didelių pastangų. Manau, dabar drąsiai galime teigti, kad įveikėme šitą etapą gana sėkmingai ir toliau nuotolinis mokymas nebekelia tokių bauginamų minčių kaip karantino pradžioje.
– Ar dažnai tenka išgirsti, kad mokiniai nepadarė namų darbų? Kokie būna jų pasiteisinimai?
– Būta daug linksmų ir išradingų pasiteisinimų. Kaltinami ir augintiniai, ir ūkio darbai, tačiau viena istorija įstrigusi atmintyje jau 18 metų. Pamenu, dirbau jaukioje kaimo mokyklėlėje, kurioje mokėsi dvyniai brolis ir sesuo. Vaikai buvo iš sunkiai besiverčiančios šeimos, ir kartą, kai mergaitė vėl nepadarė namų darbų, aš pasakiau: „Teks man tave vežtis pas save į namus ir pamokyti, kad namų darbus reikia atlikti visada ir laiku.“ Pakėlusi akis išvydau visai ne tai, ko tikėjausi. Pamačiau plačią šypseną, o iš paskutinio suolo išgirdau mokinės dvynio brolio repliką: „Mokytoja Lina, aš taip pat nedarysiu niekada namų darbų, nes labai noriu pas jus į namus.“ Tokia nevykusi buvo mano pamoka, kaip reikia daryti namų darbus sistemingai, tačiau tai buvo taip jautru, kad nusėdo mano atmintyje ilgam.
– Koks Jūsų laisvalaikis? Ką mėgstate veikti, kai nemokytojaujate?
– Esu visiškas gamtos žmogus. Tie, kurie mane pažįsta, žino mano aistrą mėlyniauti ir grybauti. Už šį pomėgį esu dėkinga savo tėčiui, su kuriuo nuo vaikystės klajoju po miškus.
Be to, labai mėgstu knygas. Mylėti jas išmokau iš senučio ir mūsų gimnazijos bibliotekininkės Ramunės.
Na, o likus laisvai minutėlei mokausi prancūzų kalbos. Laiko sau nelieka daug, bet stengiuosi jį išnaudoti produktyviai. Bet savo darbą taip pat vadinu malonumu, nes nėra didesnio gėrio nei sulaukti savo mokinių šilto žodžio ir šypsenos ar netikėto apsilankymo pabaigus gimnaziją ir frazės „Mokytoja, kaip norėčiau čia sugrįžti!“