Lė­lių kū­ri­mas – bū­das at­si­pa­lai­duo­ti

Šel­miš­kos ir rim­tos, sva­jin­gos ir su­si­rū­pi­nu­sios, at­sklei­džian­čios sa­vi­tą kū­rė­jos bruo­žą, bet kar­tu kiek­vie­na kal­ban­ti apie sa­vo is­to­ri­ją – to­kios yra Gi­ta­nos Vai­čie­kaus­kie­nės ku­ria­mos lė­lės.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Ga­dū­na­vo se­niū­ni­jo­je, Ged­ri­muo­se, gy­ve­nan­ti Gi­ta­na Vai­čie­kaus­kie­nė jau de­vy­ne­rius me­tus sa­vo lais­va­lai­kį ski­ria ran­kų dar­bo lė­lėms ga­min­ti. Me­niš­ka mo­te­ris pa­sa­ko­jo vi­sa­da mė­gu­si rank­dar­bius: megz­ti, da­ry­ti plau­kų pa­puo­ša­lus iš at­la­si­nių juos­tų (seg­tu­kus, lan­ke­lius, kak­lo pa­puo­ša­lus). O kai prieš ku­rį lai­ką vy­ras in­ter­ne­te at­si­tik­ti­nai ra­do ir pa­ro­dė vaiz­do įra­šą, ku­ria­me mo­ko­ma siū­ti lė­lę-pa­ka­bu­ką, už­gi­mė no­ras tai iš­ban­dy­ti pa­čiai. Da­bar mo­te­ris juo­kau­ja, jog be­veik nė­ra die­nos, kad ne­pri­sės­tų prie lė­lių ga­my­bos.

„Pir­ma­sis dar­bas pa­vy­ko, tik bu­vo la­bai juo­kin­gas. Ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti pa­mo­kė­lių, kaip iš­gau­ti mi­mi­kas, kaip pa­da­ry­ti kū­no da­lis“, – pri­si­me­na kū­rė­ja.

Me­tai po me­tų įgū­džiai vis ge­rė­jo, ku­ria­mų lė­lių skai­čius vis di­dė­jo, o nuo 2017 me­tų G. Vai­čie­kaus­kie­nė su lė­lė­mis da­ly­vau­ja tau­to­dai­lės pa­ro­do­se, yra kan­di­da­tė į tau­to­dai­li­nin­kus.

Idė­jų lė­lėms ga­min­ti mo­te­ris tei­gia ieš­kan­ti in­ter­ne­te, o kar­tais ir ap­lin­ki­niai pa­siū­lo pa­ban­dy­ti pa­ga­min­ti vie­ną ar ki­tą per­so­na­žą.

„Pir­miau­sia gal­vo­ju, ko­kią lė­lę da­ry­siu, tik pa­skui pra­de­du siū­ti. Lė­lės nie­ka­da ne­bū­na vi­siš­kai vie­no­dos, nes to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma. Su­gaiš­tas lai­kas tur­būt ir­gi pri­klau­so nuo lė­lės su­dė­tin­gu­mo. Pa­vyz­džiui, ma­žą, sti­li­zuo­tą an­ge­lė­lį pa­siū­ti už­trun­ku ke­lias va­lan­das, o su­dė­tin­ges­nei lė­lei pa­ga­min­ti rei­kia ir ke­lių die­nų“, – kal­ba G. Vai­čie­kaus­kie­nė.

Be lė­lių ir an­ge­lė­lių, mo­te­ris dar siu­va ra­ga­nas, juo­kin­gus gy­vū­nus, taip pat žais­liu­kus. Kar­tais kū­rė­ja su­lau­kia pra­šy­mų pa­ga­min­ti spe­ci­fi­nių kū­ri­nių, pa­vyz­džiui, lė­lių ar ra­ga­nai­čių su slėp­tu­ve, me­tus sim­bo­li­zuo­jan­čių gy­vū­nų. Gi­ta­na tvir­ti­na mie­lai iš­ban­dan­ti kaž­ką nau­jo, taip at­ran­dan­ti sa­vo kū­ri­niams ki­tų spal­vų.

Siu­vant žais­lus ir gy­vū­nė­lius nau­do­ja­mas dirb­ti­nis kai­lis, lė­lių ga­my­bai nau­do­ja­mas sin­te­po­nas, kap­ro­nas. Jei lė­lė kar­ka­si­nė, rei­ka­lin­ga vie­la. Rū­bus me­ni­nin­kė daž­niau­siai siu­va iš li­no bei vil­nos.

„Man tie­siog pa­tin­ka tai, ką da­rau. Gal ne vis­kas vi­sa­da pa­vyks­ta, bet no­ras ne­praei­na“, – apie sa­vo po­mė­gį sa­ko G. Vai­čie­kaus­kie­nė.