L. Sungailienė: „Jei su meile skleisime tradicinės kultūros vertybes, jomis tikės ir mūsų vaikai“

Telšiai gali didžiuotis išugdę ypatingas ir iškilias asmenybes, garsių ir žinomų žmonių tarp žemaičių netrūksta. Tačiau dar smagiau, kai Telšius pamilsta ir savo kraštu pradeda laikyti svečiai. Kam teko bendrauti su etnomuzikologe, daktare LORETA SUNGAILIENE, iš pirmųjų jos žodžių spėjo pajusti, kad tai ypač šiltas, mielas, malonus, puikiai savo darbą išmanantis ir žemaitišką tarmę mylintis žmogus. L. Sungailienei šiemet patikėta svarbi misija – ji Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 – etnokulūros ambasadorė. Skaitytojų dėmesiui – išskirtinė pažintis su ja.
– Esate skuodiškė. Papasakokite, kas Jus sieja su Telšiais?
– Abu mano tėveliai kilę iš Skuodo krašto. Mamos giminė – tolimi Simono Daukanto giminaičiai, tad nenuostabu, kad ir mano mamai bei man žemaičių kultūros reikalai yra tokie svarbūs ir artimi. Mūsų gyvenimo kelionė į Vilnių – taip pat tam tikra istorija. Kai man buvo trylika, persikraustėme gyventi į Palangą. Mama kurorte dirbo Palangos savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje, įsijungė į Žemaičių kultūros draugijos veiklą, pradėjo rūpintis žemaičių spauda, žemaitiškų leidinių rengimu ir leidyba. Aš buvau paauglė ir visą jos veiklą stebėjau, žavėjausi ir pamažu vis padėdavau. Mačiau, kaip 1991 m. pavasarį buvo rengiamas pirmasis žemaitiško laikraščio „A mon sakā?“ numeris, o birželį kartu su mama dalyvavau Rainių Kančios koplyčios šventinimo renginiuose ir laikraštį abi dalijome, platinome besidomintiems žemaičiams procesijos iš Telšių į Rainius metu. Nuo to laiko pažįstu daug kultūros žmonių, dirbančių Telšiuose, daug Žemaičių kultūros draugijos aktyvistų, Žemaitijos regiono folkloro ansamblių.
Vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o mama sostinėje toliau sėkmingai vystė žemaičių leidinių rengimo veiklą. Bendraudama su Vilniaus žemaičiais, jų kultūriniuose renginiuose susipažinau ir su būsimuoju kolega telšiškiu Stanislovu Kavaliausku. Kai po kelerių metu buvome pakviesti dalyvauti TV laidos vedėjų konkurse, žinojome, kad smagiausia mums būtų vesti laidą kartu, mums, kaip žemaičiai sako, gerai „kalba krenta“.
– Gavote pasiūlymą tapti Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 – ambasadore. Ar greitai apsisprendėte priimti teigiamą atsakymą?
– Apsisprendžiau iškart, nes tokios pareigos man jau buvo išbandytos – yra tekę būti iniciatyvos „Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadore. Žinojau, kad manęs laukia intensyvūs metai, jog įsipareigojimas Telšiams pareikalaus dėmesio skirti papildomai kultūrinei edukacinei veiklai, bet priėmiau tokį iššūkį su malonumu ir kaip garbę prisidėti prie mano gimtojo regiono Žemaitijos sostinės kultūros puoselėjimo ir sklaidos. Į pagalbą pasikviečiau ir kolegą Stanislovą, tikrą telšiškį, kaip jis sako, „ėš Respublikas gatvės“. Dabar Telšiuose jaučiuosi kaip sava, o dar ir laukiama. Ar begali būti geresnis jausmas?
– Ar galima teigti, kad etnokultūra Jums ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas?
– Tikrai taip, etninė kultūra yra mano gyvenimo palydovė. Pirmiausia tai – senovinės žemaičių liaudies dainos, kurias pirmą kartą išgirdau ir pati pradėjau dainuoti Palangos folkloro ansamblyje „Mėguva“, kurias tyrinėjau visų studijų muzikos akademijoje metu. Jos tapo ir mano disertacijos objektu. Tai – ir dainavimo, ir muzikavimo, ir šokimo tradicijos. Jas kartu su bičiuliais jau dvidešimt metų puoselėjame šeimų folkloro ansamblyje „Virvytė“. Domina ir kalendorinių bei šeimos švenčių tradicijos. Jas daugiau ar mažiau prisimename ir puoselėjame savo šeimose, savo folkloro kolektyve. Pagaliau etninė kultūra – tai sritis, su kuria glaudžiai siejasi visos mano darbinės veiklos: folkloro specialistės darbas Lietuvos liaudies kultūros centre, LRT televizijos laidos „Duokim garo!“ laidos vedėjos darbas, įvairių tradicinės kultūros renginių vedimas. Labai svarbi ir prasminga visuomeninė veikla – vadovavimas folkloro ansambliui „Virvytė“. Su kolektyvu nuo pat jo gyvavimo pradžios esame daug nuveikę žemaičių folkloro puoselėjimo labui.
– Atstovaujant Telšiams, Jums teko vienas pagrindinių vaidmenų – per aprangą, per dainas kurti šių metų Lietuvos kultūros sostinės įvaizdį. Kaip priėmėte šį iššūkį?
– Esu dar paauglystėje ragavusi aktorės duonos – teko vaidinti pirmajame Palangos grubiojo teatro spektaklyje „Durys pyška“ ir visokiuose teatriniuose mokyklos renginiuose. Būdavau nuolatinė skaitovų konkurso dalyvė. Vilnius man taip pat pateikė nemažai išbandymų ir galimybių pasireikšti kaip scenos žmogui. Dalyvavau muzikologės Zitos Kelmickaitės rengiamose televizijos laidose, filmavausi su retro rūbais ir šukuosenomis.
Nors ir neužsiimu solinio atlikimo karjera (tiesiog neturiu tam laiko), tačiau nuolat tenka dainuoti liaudies dainas ir kaip solistei, ir kaip vedėjai.
Nesunku sukurti reikiamą personažą, kai režisieriai pateikia įdomią ir motyvuotą koncepciją, o jo vizualiniu įvaizdžiu rūpinasi profesionalai. Šie mano komplimentai skirti Telšių kultūros ir meno žmonėms, kurie prikalbino ir padėjo man tapti „Lietuvos kultūros sostine“. Pasitikėjau kostiumo dailininke, floriste ir viską drąsiai rengiausi, viskuo puošiausi ir puikiai jaučiausi. Stengiausi atsakingai ir su meile įgyvendinti režisierės Laimos Pocevičienės sumanymus.
– Sužavėjo Jūsų gebėjimas bendrauti su publika. Jums, vedant renginį, atrodo, net ir atsiradę keblumai tampa nepastebima smulkmena. Atskleiskite paslaptį, kaip tai Jums pavyksta? Galbūt intensyviai teko mokytis renginių vedimo meno, galbūt tai jau Jūsų prigimtis? Kokio renginio niekuomet nenorėtumėte vesti?
– Mano paslaptis paprasta – viską darau su meile, atsakingai ir tikiuosi, kad talentingai. Stengiuosi (kartais atrodo, kad ir stengtis nereikia, o taip tiesiog pavyksta) scenoje būti nuoširdi, paprasta ir įtaigi. Stengiuosi ne atlikti vedėjos vaidmenį, o vesti renginį, padėti publikai tapti svarbia renginio dalimi, tampu galbūt net renginio nuotaikos, atmosferos kūrėja. Mano vedami renginiai būna susiję su sritimi, kurią išmanau. Nenorėčiau vesti ir nevesčiau komercinių renginių, kuriuose būtų menkinama, ignoruojama tradicinė kultūra. Jei renginys iškelia sau tikslą parodyti etninės kultūros vertybes, aš prie to prisidedu visa širdimi, visa savo patirtimi ir gebėjimais.
Po Telšių festivalio „Aš pasiejau vėina popā“ sulaukiau malonaus siurprizo – tarsi įrodymo ir padėkos už tai, kad buvau nuoširdi ir atsakinga Austėja. Iškart po baigiamojo koncerto gavau žinią iš Vilniaus, kad mūsų kieme Žvėryno mikrorajone tujoje „įsikūrė“ bičių spiečius. Mano šeimyna liko Žemaitijoje, o aš po poros dienų grįžau trumpam į Vilnių. Spiečių dar radau savo kieme, pasidžiaugiau juo ir sau nedrąsiai pamaniau, jog jis atskrido pas Austėją. Apie tai papasakojusi savo ansambliečiams, iš draugės tautosakininkės sulaukiau paaiškinimo, kad bitės spiečia tik ten, kur jaučia, kad tuose namuose šeimininkai ilgai gyvens ir joms nereikės keltis. Jei spiečių pagauni ir apgyvendini savo avilyje, tai įkurdini ir laimę, kuria įsipareigoji dalintis. Tąkart spiečiaus nepasigavome – nebuvome tam tinkamai pasirengę, bet tikiu, kad bitelės mus dar lankys ir atneš mums laimingų akimirkų.
– Tikiu, kad laisvo laiko daug neturite, tačiau papasakokite, kaip leidžiate laisvalaikį? Ką veikiate? Galbūt turite su šeima ypatingą tradiciją?
– Stengiuosi laisvu laiku būti su šeima. Geru oru visi lekiame į sodybą, kur smagu tiesiog pabūti gamtoje. Gana dažnai tenka poilsį derinti su folklorine veikla. Mano visi vaikai dalyvauja folkloro ansamblyje „Virvytė“, tad neretai visa šeima važiuojame į folkloro renginius. Juos derinu su šeimos planais, vyro ir savo mamos užimtumo grafikais. Turiu būti tikra, kad man nesant namie vaikus prižiūrės patikimi ir juos mylintys žmonės. Su trimis atžalomis puikiai tvarkosi tėtis Dalius ir močiutė Danutė. Aš jiems labai dėkinga.
– Esate jauna mama, todėl tikrai pastebite, kaip vaikai vertina liaudies muziką, etnokultūrą? Ar jaunoji karta linkusi domėtis šalies tautinėmis vertybėmis?
– Etninės kultūros elementų išties nemažai yra mūsų kasdieniame gyvenime. Kai juos pastebi, pajauti, įvertini, kai jie tau tampa savi ir reikalingi, tuomet kaip vertybę perduodi ir savo vaikams. O vaikai ir jaunimas šiek tiek domisi, o kartais net labai domisi, jei etninės kultūros vertybes jiems pateiki įdomiai ir jaunimui suprantama kalba. Vaikai stebi suaugusiuosius ir iš jų mokosi gyvenimo džiaugsmo, tad jei su meile ir džiaugsmu mes, suaugę, skleisime tradicinės kultūros vertybes, jomis tikės ir mūsų vaikai, nes norės būti tokiais pat laimingais žmonėmis, kaip ir mes. Šių mano pastebėjimų įrodymas – mano suburtoji „Virvytės“ bendruomenė.
Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 – viešųjų ryšių specialistė Donata Kazlauskienė