Kultūros oazė: Dar­gio ma­lū­nas tam­pa „Vil­la Shin­to“

Kai­my­ni­nia­me Ma­žei­kių ra­jo­ne, ant Aš­vos upės kran­to, XIX am­žiu­je pa­sta­ty­tas Rei­vy­čių, ar­ba ki­taip – Dar­gio, ma­lū­nas su ap­link jį esan­čia kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba tu­ri nau­ją sa­vi­nin­ką.
Praė­ju­sių me­tų rug­sė­jį so­dy­bos šei­mi­nin­ku ta­po Ai­ri­das Kar­pa­vi­čius – dai­ni­nin­kas, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius bei ve­dė­jas, įvai­rių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų au­to­rius, prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį vy­ku­sio rea­ly­bės šou „Žvaigž­džių var­tai“ nu­ga­lė­to­jas.
Jis pa­si­da­li­jo puo­se­lė­ja­mais di­de­liais pla­nais apie tai, ko­kias pa­slau­gas ke­ti­na teik­ti ku­ria­ma­me pa­slau­gų ir pra­mo­gų komp­lek­se.
Bus ga­mi­na­mas vis­kis
„Vil­la Shin­to“ – taip nuo šiol va­di­na­si bu­vęs Dar­gio ma­lū­nas su ša­lia jo esan­čia kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba.
A. Kar­pa­vi­čius ket­ve­rius me­tus Ško­ti­jo­je iš vis­kį 500 me­tų ga­mi­nan­čios šei­mos vie­no na­rio Kei­to mo­kė­si šio gė­ri­mo ga­my­bos me­no pa­slap­čių.
„Bend­rau­ja­me su Kei­tu jau daug me­tų. Krei­piau­si į jį, nes tu­rė­jau su­ma­ny­mą ati­da­ry­ti alaus da­ryk­lą. Bet jis man pa­ta­rė ga­min­ti vis­kį. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo kal­bų, nuo paaiš­ki­ni­mų. Ir su­do­mi­no“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.
Ta­da Ai­ri­dui ki­lo min­tis ras­ti ir įsi­gy­ti Lie­tu­vo­je so­dy­bą, ati­tin­kan­čią ško­tiš­ko sti­liaus ap­lin­ką. To­kią so­dy­bą jis ra­do Ma­žei­kių ra­jo­ne, Rei­vy­čių kai­me, ant Aš­vos upės kran­to.
„Vis­kis, ku­rį ruo­šiuo­si ga­min­ti, bus iš na­tū­ra­lių su­de­da­mų­jų da­lių.
Vi­los pa­va­di­ni­me esan­tis žo­dis „shin­to“ sim­bo­li­zuo­ja ry­šį su gam­ta. Šin­toiz­mas yra se­niau­sia pa­sau­lio re­li­gi­ja, tai yra ja­po­nų re­li­gi­ja, ku­rio­je eg­zis­tuo­ja tik tai, kas ge­ra. Be to, šin­toiz­mas reiš­kia vi­siš­ką na­tū­ra­liz­mą“, – pa­va­di­ni­mo reikš­mę ir ir veik­los pra­smę paaiš­ki­no pa­šne­ko­vas.
Daug ga­li­my­bių rea­li­zuo­ti su­ma­ny­mus
Vi­los te­ri­to­ri­jo­je esan­čios ir bū­si­mos erd­vės tu­rės pa­va­di­ni­mus. Šei­mi­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, tik ta­da, kai daik­tui, vie­tai, reiš­ki­niui su­tei­kia­mas var­das, tas daik­tas ar vie­ta įgy­ja sie­lą.
O to­kių erd­vių, ku­rio­se bus lau­kia­mi ne tik ma­žei­kiš­kiai, bet ir sve­čiai iš ap­lin­ki­nių Tel­šių, Ak­me­nės, Plun­gės, Skuo­do ra­jo­nų, „Vil­lo­je Shin­to“ nu­ma­ty­ta daug ir įvai­rių.
Di­de­lė so­dy­bos te­ri­to­ri­ja, jo­je su­kur­ta ir iš­plė­to­ta inf­rast­ruk­tū­ra – 5 na­mu­kai, ga­ri­nė, tur­kiš­ka, inf­ra­rau­do­nų­jų spin­du­lių pir­tys, tri­jų aukš­tų ma­lū­no pa­sta­tas su rū­siu, res­to­ra­nu, ban­ke­tų sa­le – su­tei­kia la­bai daug ga­li­my­bių rea­li­zuo­ti įvai­rius su­ma­ny­mus.
Tvar­ko­mi li­cen­ci­jos rei­ka­lai
Pa­vyz­džiui, so­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je esan­čia­me kol kas ne­baig­ta­me sta­ty­ti pa­sta­te A. Kar­pa­vi­čius ke­ti­na įkur­din­ti vis­kio va­ryk­lą, ku­ri va­din­sis „Pi­lia­kal­nio va­ryk­la“.
Šiuo me­tu tvar­ko­mi li­cen­ci­jos, ku­ri leis­tų to­kią veik­lą, rei­ka­lai.
„Pa­ti li­cen­ci­ja nė­ra la­bai bran­gi. Ta­čiau bran­giai kai­nuo­ja įran­ga, la­bo­ra­to­ri­ja. Kiek­vie­na va­ryk­la, ku­ri pla­nuo­ja už­siim­ti al­ko­ho­lio ga­my­ba, li­cen­ci­ją gau­na tik ta­da, kai tu­ri sa­vo la­bo­ra­to­ri­ją ir la­bo­ran­tą. Bū­tent įgy­ven­din­ti šį rei­ka­la­vi­mą yra su­dė­tin­giau­sia. Bet įma­no­ma“, – paaiš­ki­no pa­šne­ko­vas.
Ta­čiau tuos su­dė­tin­gus, il­gai trun­kan­čius pa­si­ruo­ši­mo, li­cen­ci­jos įgi­ji­mo pro­ce­sus jis pa­tei­si­na. Nes da­ly­va­vęs ap­mo­ky­muo­se, pa­ma­tęs vi­sus al­ko­ho­lio ga­my­bos pro­ce­sus su­pran­ti, kad ko­ky­biš­kus al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus pa­ga­min­ti ne­ga­li bet kas ir bet kaip. Tam rei­kia ati­tin­ka­mų ži­nių, įran­gos.
Pir­ma­sis ren­gi­nys – Va­len­ti­no die­nai pa­mi­nė­ti
Pas­lau­gų ir pra­mo­gų komp­lek­se „Vil­la Shin­to“ veiks res­to­ra­nas, ku­rio lan­ky­to­jams ke­ti­na­ma pa­siū­ly­ti iš­skir­ti­nio sko­nio pa­tie­ka­lų.
„Ofi­cia­lų res­to­ra­no ati­da­ry­mą dar pla­nuo­ju. Kol kas dirb­si­me ties res­to­ra­no pa­tie­ka­lų me­niu, ties jo api­pa­vi­da­li­ni­mu. Šiuo me­tu lau­kia­ma, kol iš už­sie­nio bus at­vež­ti už­sa­ky­ti bal­dai, in­dai“, – paaiš­ki­no so­dy­bos sa­vi­nin­kas.
Ta­čiau jau ir iki res­to­ra­no ati­da­ry­mo čia vyks ke­le­tas ren­gi­nių. Va­sa­rio 12-ąją vi­lo­je pla­nuo­ja­mas ren­gi­nys, skir­tas Va­len­ti­no die­nai pa­mi­nė­ti. Ja­me kon­cer­tuos gru­pė „Vai­ras“.
Ko­vo 12 die­ną vi­lo­je Mo­ters die­nos ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos pro­go­mis kon­cer­tuos gru­pė „16 Hz“. Ta­ria­ma­si, kad ge­gu­žės pa­bai­go­je kon­cer­tuo­ti at­vyk­tų gru­pė „Ron­do“.
Šiuo me­tu vyks­ta de­ry­bos ir dėl to, kad vi­dur­va­sa­rį į vi­lą kon­cer­tuo­ti at­vyk­tų Džor­da­na But­ku­tė.
Bus lau­kia­mi ir sve­čių au­gin­ti­niai
A. Kar­pa­vi­čius sa­ko, kad jo gal­vo­je su­ka­si ga­ly­bė min­čių apie tai, ką įdo­maus ga­li­ma suor­ga­ni­zuo­ti ir pa­siū­ly­ti bū­si­mie­siems pra­mo­gų ir pa­slau­gų komp­lek­so klien­tams. No­rint jas įgy­ven­din­ti, rei­kia šiek tiek lai­ko ir kant­ry­bės.
„Įreng­si­me pa­vė­si­nes, sta­liu­kus. Žmo­nės ga­lės, ne­svar­bu, žie­mą ar va­sa­rą, pas mus at­vyk­ti į pa­vė­si­nes iš­si­kep­ti mais­to ant gri­lio. Ne­bū­ti­na bus ei­ti į res­to­ra­ną.
Du kar­tus per me­tus or­ga­ni­zuo­siu ne­mo­ka­mas šven­tes gy­ven­to­jams. Vi­los te­ri­to­ri­jo­je bus zo­na, skir­ta vai­kams. Mąs­tau ir apie vai­kams skir­to fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­vi­mą“, – atei­ties pla­nais pa­si­da­li­jo pa­šne­ko­vas.
Ai­ri­das kar­tu su sa­vo gy­ve­ni­mo drau­ge, ku­ri yra pro­fe­sio­na­li šu­nų kir­pė­ja, Vil­niu­je tu­ri ke­tur­ko­jų gro­žio na­mus „Ža­lias par­šiu­kas“ ir džiau­gia­si per lai­ką įgy­tais klien­tais. To­kie gro­žio na­mai gy­vū­nams veiks ir vie­na­me iš „Vil­los Shin­to“ pa­sta­tų.
Ma­to ir rea­ly­bę, ir atei­tį
Iš Su­val­ki­jos, o tiks­liau – iš is­to­ri­nio jos kraš­to – Sū­du­vos, ki­lęs Ai­ri­das sa­ko nie­ka­da ne­si­va­do­va­vęs kaž­kie­no su­gal­vo­tais ir pri­mes­tais stan­dar­tais. Jis įsi­ti­ki­nęs: kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir bū­ti toks, koks no­ri bū­ti. Pir­miau­sia – pa­ts sa­vi­mi.
„Gal­būt šian­dien į so­dy­bą at­va­žia­vęs žmo­gus pir­miau­sia at­krei­pia dė­me­sį į tai, kiek čia yra įvai­rių trū­ku­mų. Bet kai žmo­gus tu­ri la­kią vaiz­duo­tę, yra me­niš­kos sie­los – toks kaip aš, jis vis­ką ma­to ki­taip. Jis ma­to šian­die­nos rea­ly­bę ir atei­tį“, – šyp­te­lė­jo Ma­žei­kių ra­jo­ne įsi­kū­ręs su­val­kie­tis.
Kai­no­mis klien­tų ne­gąs­dins
Įsi­gi­jęs so­dy­bą ir ma­lū­ną Ai­ri­das sa­ko įšo­kęs į „če­ba­tus“ – da­ro įvai­rius dar­bus, ku­rių iki šiol ne­bu­vo da­ręs.
Ta­čiau ši vie­ta yra to ver­ta. Šei­mi­nin­kas ją api­bū­di­na kaip ro­jaus kam­pe­lį že­mė­je, ku­riuo no­ri­si pa­si­da­ly­ti su ki­tais žmo­nė­mis.
„Kai kon­cer­tuo­da­vau įvai­rių Lie­tu­vos mies­te­lių kul­tū­ros na­muo­se, bu­vo po­ra at­ve­jų, kai į ma­no kon­cer­tus atė­jo vie­nur pen­ki, ki­tur de­vy­ni žmo­nės. Ma­nęs dar­buo­to­jai klaus­da­vo, ar kon­cer­tuo­siu tiems atė­ju­siems ke­liems žmo­nėms. Kon­cer­tuo­da­vau, nes žmo­nės atė­jo ma­nęs pa­si­klau­sy­ti, aš at­va­žia­vau į jų mies­te­lį. Tai ir res­to­ra­nas dirbs net ir dėl prie vie­no sta­le­lio sė­din­čių žmo­nių“, – dės­tė A. Kar­pa­vi­čius.
O kaip­gi dėl mais­to ir pa­slau­gų kai­nų, gal jos bus neį­kan­da­mos ra­jo­no gy­ven­to­jams?
„Esu įsi­ti­ki­nęs: jei­gu pra­de­di sa­vo ša­ly­je kaž­ko­kį nau­ją pro­jek­tą, ne­tu­ri už­kel­ti kai­nos.
Tad ne­ma­ny­ki­te, kad res­to­ra­ne, ku­ria­me bus ga­mi­na­mi ska­nūs, ko­ky­biš­ki pa­tie­ka­lai, jie bus neį­per­ka­mi. Ar­ba kad čia bus ne­lau­kia­mi pa­pras­ti žmo­nės.
Tik­rai no­riu, kad atei­ty­je čia rink­tų­si žmo­nės, kad da­ly­vau­tų pla­nuo­ja­muo­se reng­ti va­ka­ruo­se, kad pa­ra­gau­tų mū­sų še­fo ga­min­si­mo mais­to. Ir čia žmo­nės tik­rai ne­bus skirs­to­mi į tu­rin­čius dau­giau ar ma­žiau pi­ni­gų ar pa­na­šiai“, – po­kal­bį api­bend­ri­no ma­lū­no ir so­dy­bos šei­mi­nin­kas.
Lo­re­ta BUT­KU­TĖ