
Saulėtą vasario 26-osios popietę telšiškiai ir miesto svečiai rinkosi į Mokytojos Elenos Martinkienės knygos „Etilė iš Juodkrantės“, skirtos anūkėlei Jonei ir pristatančios „XX a. šeštojo dešimtmečio ir septintojo dešimtmečio pradžios vienos šeimos vaikų bendrystę, nuotykius, meilę supančiai gamtai, nepakartojamą nuostabią vaikystę smėlio, vandens, vėjo apsuptyje“, sutiktuves. Jos Padėkos šv. Mišiomis prasidėjo Šv. Antano Paduviečio katedroje.
Šv. Mišių aukai vadovavęs kan. Andriejus Sabaliauskas ją pradėjo knygoje sutinkamu burės ir į ją nustatytos vėjo krypties simboliu – tiesiogine aliuzija į kiekvieno žmogaus gyvenime besąlygiškai svarbias tikrąsias laiko patikrintas vertybes. Šv. Mišiose melstasi už pačią mokytoją Eleną, jau amžinybėn pašauktus jos artimuosius, taip pat knygos kūrybinę grupę ir, žinoma, už taiką Ukrainoje ir visame pasaulyje.
Po šv. Mišių knygos „Etilė iš Juodkrantės“ sutiktuvės tęsėsi Telšių katedros parapijos namuose. Susirinkusiuosius ir autorę Eleną pasveikino bei pasirodžiusia knyga pasidžiaugė J. E. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Pirmasis knygos sutiktuvių iniciatorius, ypatingai gebantis pastebėti tai, kas Telšiuose gražaus įvyksta, ir visuomet atkreipiantis dėmesį į kuriantį žmogų, kan. A. Sabaliauskas pažymėjo mokytojos Elenos gebėjimą dideliais ir svarbiais padaryti mažus dalykus, kurie teikia tikrą džiaugsmą ir leidžia išgyventi džiugią bendrystę. Šventėje dalyvavęs parapijietis Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas, sveikindamas autorę, pabrėžė, kad knyga aktuali ir šiandienos kontekste, kai karo akivaizdoje ypatingai išryškėja šeimos brangumas ir svarba, ir perskaitė knygos ištrauką „Pasienio takas“. Mero žmona Ligita skaitymus pratęsė knygos ištrauka „Per marias“.
Mokytojos Elenos Martinkienės veikla siejosi ir su ateitininkais, kurie jos iniciatyva stovyklavo būtent Juodkrantėje, laive. Prisiminimais apie tai pasidalijo į šventę atvykęs prieš daugiau nei porą dešimtmečių mokytojos Elenos skatintas prisijungti prie ateitininkų veiklos šiandien jau Žemaitijos ateitininkų pirmininkas Paulius Auryla, pasisakyme išryškinęs dvi ypač stiprias knygos autorės savybes: mokėjimą kentėti ir džiaugtis. Jis pastebėjo, kad šiandienos žmogus nebemoka kentėti, jis inkščia; taip pat šiandienos žmogus nebemoka ir džiaugtis, jis krizena. Tad labai svarbu dar jauname amžiuje vaikus auginti šviesos dvasioje, ką nuolat ir darė mokytoja Elena, ir jai nebuvo neįmanomų dalykų, jei ką sugalvodavo, būtinai įgyvendindavo; ir šiandien ateitininkais tampa ir tėvų pradėtą veiklą tęsia mokytojos Elenos buvusių mokinių ateitininkų vaikai.
Mokytoja Elena Martinkienė nuo pat pirmųjų pirmosios Lietuvoje katalikiškosios mokyklos, stebuklingai įkurtos per vos keletą 1990-ųjų vasaros mėnesių, žingsnių buvo jos dvasinė ašis, tad ją sveikino kartu dirbusios kolegės. Jų vardu kalbėjusi pristatomos knygos redaktorė – mokytoja poetė Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė pabrėžė, kad Elena – įvairiapusės kūrybos žmogus, į visumą susiejantis muziką, dailę, literatūrą.
Susitikimo metu lyg į simbolinį gintaro vėrinį, daina „Kur gintarais nusėtas marių krantas“ pradėtą Telšių katedros vakarinio choro, kuriame gieda ir mokytoja Elena, vėrėsi tolesni artimųjų, draugų, bičiulių sveikinimai, pačios autorės padėkos žodis. Prisiminta renginyje dalyvauti negalėjusi, tačiau knygos leidybos komandoje kartu dirbusi dailininkė Solveiga Šiškauskienė. Viso susitikimo metu knygos autorei skirtus sveikinimus keitė muzikinės dovanos: pianinu skambino pirmąsyk tokiai gausiai publikai pasirodžiusi Telšių meno mokyklos mokinė Marija Daubarytė, kurios mokytoja Regina Stonkuvienė, įvairiažanres dainas atliko knygos autorės bičiulė Diana Paulauskienė, atvykusi iš Platelių. Knygos „Etilė iš Juodkrantės“ sutiktuvių kulminacija – dainos „Giminės“ ir „Lietuva brangi“, skambėjusios itin jautriai ir pakylėjusios susirinkusiųjų dvasią iki skaidriausio bendrystės jausmo.
Apibendrinant belieka pridėti, kad šis šviesus, anot poeto Vytauto Mačernio, „aukštųjų akimirkų“ laikas pastarųjų dienų visuotinai išgyvenamų ypač sunkių jausmų kontekste – ypatingos vertės, kaip ir paprasti maži dalykai, pripildomi širdies šilumos ir kuriami su didele meile.
Viena iš knygos sutiktuvių organizatorių Irena DAUBARIENĖ
Etilė ir vandens „Peteliškės“ (ištrauka iš knygos)
Prieš daugelį metų smėlio saloje, iš visų pusių apsuptoje marių ir Baltijos jūros, augo maža mergaitė, vardu Etilė.
Kiekvieną vasaros rytą pro langą Etilę žadindavo saulės spinduliai nuo marių pusės.
Mergaitė nusišypsodavo saulutei, padėkodavo mamai už blynus ir bėgdavo prie marių rinkti stiklo šukių. Per visą vasarą tiek jų prikaupdavo, kad jos tilpdavo į trejetą didelių medinių statinių.
Rudenį mariose plaukiodavo daug medūzų. Jas Etilė rinkdavo ir mesdavo į medines statines. Tik viena bėda – po savaitės tos medūzos palikdavo ne į medūzas panašios ir tekdavo jas atgal į marias išpilti.
Pavasarį, kai vandens srovė sukeldavo dideles ledų sangrūdas – aukštesnes už žvejybos trobas, atrodydavo, kad gyveni Antarktidoje. Per savaitę ledų kalnai tirpdavo – mažėdavo, kol visai iškorėdavo ir vandens srovė nunešdavo juos tolyn.
Pavasarį, kai marios būdavo ramesnės, Etilė į krepšį įsimesdavo iš statinės stiklo šukių. Leisdavo, tiksliau – mesdavo, ant vandens paviršiaus kaip „peteliškes“. Kiek džiaugsmo būdavo, jei trys, penkios ar net dvylika „peteliškių“ nuskriedavo vandeniu! O vėliau mergaitė išmoko vandens žvilgančiu paviršiumi nuskraidinti dvidešimt keturias stiklo „peteliškes“… (Atspėk – kur gyveno Etilė?)
Sveiki, būtų įmanoma kažkaip gauti šitą knygą?