2010 metais kanauninkas Andriejus Sabaliauskas į Telšius atvyko vyskupo Jono Borutos SJ paskyrimu – eiti prefekto ir dėstytojo pareigų Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Ir šiandien jis vis dar tebedirba Kunigų seminarijoje, eina vikaro pareigas Telšių vyskupijos katedroje, yra Telšių vyskupijos Marijos legiono generalinis dvasios vadas, yra daug kitokių įsipareigojimų.
„Po penkiolikos kunigiškos tarnystės metų man aišku viena – tai nėra mano paties sugalvotas pasirinkimas. Tikintis žmogus supras: Dievas pašaukė, įkvėpė“, – tikino dvasininkas.
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie savo pasirinktą gyvenimo kelią. Kokia buvo pradžia, gal kas turėjo įtakos tokiam Jūsų pasirinkimui?
– Kaip žinia, gimiau prieš 40 m. Esu žemaitis dūnininkas, tačiau džiaugiuosi, kad lyg ir pavyksta neblogai susišnekėti ir su žemaičiais donininkais, ir dounininkais.
Gimiau vasario mėnesį, o štai kunigystės šventimų diena – kovo 25-oji. Į Telšius atvykau 1997 m., čia įstojau į Telšių kunigų seminariją. Ją baigus, tuometinis Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ man suteikė kunigystės šventimus. Kas turėjo įtakos? Vis sunkiau atsakyti, tačiau po penkiolikos kunigiškos tarnystės metų man aišku viena – tai nėra mano paties sugalvotas pasirinkimas. Tikintis žmogus supras: Dievas pašaukė, įkvėpė. Tikrai – tik Dievas, žinoma, per daugybę gerų, tikinčių ir netikinčių žmonių. Įdomiausia – man daug skaitant įvairios literatūros: ir religinės, ir pasaulio klasikos, ir netgi priešingos tikėjimui, Dievui, Bažnyčiai, formavosi suvokimas, kad gyventi bažnytinį gyvenimą yra tai, ko trokštų mano širdis. Sveikas protas, o tokių žmonių buvo nemažai, kažkaip žvelgė keistu žvilgsniu į aštuoniolikmečio jaunuolio žingsnius link seminarijos, link kunigystės. Buvo pastebėjimų: jaunas žmogus, su pagyrimu baigęs vidurinę mokyklą, kuriam gerai sekėsi ne vienas dėstomas dalykas, įstojo į kunigų seminariją. Ne, netikinčio žmogaus ir racionaliai mąstančiojo akimis tai – tikrai sunkiai arba visai nesuvokiamas pasirinkimas. Betgi čia ne žmogaus sprendimas, o Dievo planas tavo gyvenime, žinoma, su būtina sąlyga – visiškai laisvu apsisprendimu. Dievas visada kviečia bendradarbiauti. Na štai – geriau ar prasčiau, tačiau toks bendradarbiavimas, įskaitant ir diakonato metus, jau tęsiasi daugiau nei penkiolika metų. Kadangi šiek tiek paeiliuoju (atsiprašant – eilėdirbis), tai savo svarstymus pateikiu skaitytojams eiliuotai:
Iš kurgi visa tai?
Viskas kyla iš gerų prisiminimų,
Iš dainų, iš pasakų, senos šnektos,
Iš buvimo savimi, kai buvo gera,
Ir iš ašarų sūrių jaunystės sūkuriuos.
Viskas kyla nuo močiutės veido, šypsnio,
Iš senolių išminties, dainų, giedojimo, maldos,
Iš gaivaus vandens, kuris iš seno šulinio pasemtas,
Daugkart teikė gaivą vasaros kaitroj.
Viskas kyla iš kasdienio darbo,
Švenčių šurmulio, vidinės skaidrumos.
Iš susitikimo su gerais bičiuliais,
Iš žmogaus gerumo, teikiamos šilumos.
Viskas kyla iš senų, sutrintų knygų,
Perskaitytų pasakų, kasdienės vienumos,
Viskas kyla iš neišsakytų žodžių,
Ir patirtos laimės, meilės ir dienų šviesos.
Viskas atsiranda – Dieve, aš žinau,
Iš Tavosios meilės ir artumo Tau,
Viskas kyla iš vidinių klodų,
Iš palaimos Tavo ir širdžių aruodų.
– Priminkite, kaip Jūs atvykote į Telšius, ar buvote čia paskirtas?
– Po studijų vėl į Telšius grįžau darbuotis 2010 m. rudenį. Atvykau iš Žemaičių Kalvarijos, kur teko eiti Žemaičių Kalvarijos dekanato dekano pareigas, ten direktoriavau parapiniuose Senelių namuose ir Vaikų ir jaunimo centre, dėsčiau tikybą Žemaičių Kalvarijos M. Valančiaus gimnazijoje, teko rūpintis Barstyčių parapijos reikalais – vyko bažnyčios remonto ir parapijos namų statybos darbai. Buvau Telšių kunigų seminarijos parengiamojo kurso prefektu ir dėstytoju, iš ten į Telšių kunigų seminariją važinėjau dėstyti. Žemaičių Kalvarijoje darbavausi daugiau nei septynerius metus, per tą laiką studijavau Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Į Kauną važinėjau autobusu, nes automobilio neturėjau. Buvo nors ir nelengvas, tačiau įdomus metas. Daug įvairios, įdomios patirties, nes ten dirbdamas buvau išrinktas į miestelio bendruomenės tarybą, tos bendruomenės garbės nariu tebesu ir šiandien.
Į Telšius atvykau vyskupo J. Borutos SJ paskyrimu. Atvykau eiti prefekto ir dėstytojo pareigų Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Per tą laiką teko daugiau nei metus darbuotis Šiluvoje – buvau paskirtas ten buvusio Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso ir piligrimų centro vadovu. Kiekvieną savaitę teko grįžti į Telšius – seminarijoje dėsčiau ir toliau. Gyvenimas – paradoksų rinkinys, nemėgstu kelionių, o tada teko nuolat judėti. Dėkoju Dievui už šias patirtis. Įdomiau gyventi. Šiandien vis dar tebedirbu Kunigų seminarijoje, einu vikaro pareigas Telšių vyskupijos katedroje, esu Telšių vyskupijos Marijos legiono generalinis dvasios vadas, yra ir kitokių įsipareigojimų.
– Papasakokite apie kanauninko pareigas. Kuo jos ypatingos?
– 2006 m. Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ prie Žemaičių Kalvarijos bazilikos įkūrė koleginę kanauninkų kapitulą. Tokia kapitula pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje per visą Katalikų Bažnyčios istoriją. Vienas iš pirmųjų šios kapitulos kanauninkų buvau paskirtas ir aš. Paskyrimas buvo įteiktas 2006 m. spalio 6 d. Žemaičių Kalvarijoje, kada vyko stebuklingojo paveikslo karūnavimo popiežiaus palaimintomis karūnomis, suteikiant jam Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulą, iškilmės. Būdamas šios kanauninkų kapitulos nariu, turiu tam tikrų įpareigojimų. Vienas iš jų – esu Žemaičių Kalvarijos šventovės istorikas.
– Jūs esate labai aktyvus dvasininkas, dalyvaujate visuomeniniame miesto gyvenime.
– Džiaugiuosi būdamas naudingas. Yra toks senas patarimas: daryk, ką gali ir kiek gali. Dievas leidžia susitikti su įvairiais žmonėmis Telšiuose ir kitur. Smagu, kad su Telšių TAU bičiuliaujamės jau ne vienerius metus – jie tikri šaunuoliai, nes kartą per mėnesį susitinkame ir į mano dėstomas paskaitas visada susirenka gražus būrys studentų. Nesutrukdo nei gripo epidemijos, nei subjurę orai. Smagu, kad graži ir tvirta bičiulystė jau nemažai metų trunka su Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Telšių skyriumi, nes ir aš esu tremtinių ir politinių kalinių palikuonis. Smagu susitikti su parapijos bendruomenės žmonėmis ir jiems patarnauti. Esame Dievo įrankiai, taigi Jo planas ir vyksta mūsų kiekvieno gyvenime.
– Šie metai – Žemaitijos metai. Kaip planuojate juos įprasminti?
– Kaip galėdamas pasistengsiu prisidėti prie šio gražaus jubiliejaus šventimo. Esu žemaitis, gyvenu Žemaitijos sostinėje, matyt, neišeis likti abejingam…
Kovo mėnesį Jūs pasitinkate garbingą sukaktį!
– Kovo mėnuo turi tam tikrą reikšmę mano ir mano artimųjų gyvenime: prieš 70 m., būtent 1949 m. kovo 25 d., dalis mano artimųjų buvo išvežti į Sibirą, ten liko mano prosenelio žemiškieji palaikai. Tą pačią dieną, bet prieš 55 metus artimieji vėl vežti į Sibirą… Atsimenu kai kurių artimųjų išgyvenimus ir prieš penkiolika metų – tą pačią kovo dieną buvo šviesi šventė Telšių vyskupijos katedroje – aš buvau įšventintas į kunigus. Tą pačią dieną, kai minėjau aštuntąsias kunigystės metines, laidojau savo močiutę. Svarbus mėnuo, įvairūs įvykiai, tačiau juk toks ir yra mūsų gyvenimas – labai jau įvairus, ir ačiū Dievui už tai…
– Kaip ir kuo Jūs šiandien gyvenate?
– Dėkoju Dievui už viską, kas vyksta mano gyvenime, ir į šį klausimą daug metų mokiausi atsakyti iš šviesios atminties mano tėviškės ilgamečio klebono, kuris paklaustas: kaip gyveni arba kaip sekasi, atsakydavo apaštalo Pauliaus žodžiais: „Dieve, judame, esame ir gyvename, ir nėra to blogo, kas neišeitų į gera mylintiems Dievą…“ Taip gyvenu ir aš…
Telšiuose, kaip ir kitur, gyvena daug puikių žmonių. Labai svarbu, kad būtų kuo daugiau tikinčių ir mylinčių žmonių aplink mus, ypač Telšiuose, tada gyvenimas bus gražesnis. Žydų išminties raštijoje yra sakoma, jog jei nori būti laimingas ir tau sektųsi, daryk viską, kad aplink tave būtų kuo daugiau laimingų ir sėkmingai gyvenančių žmonių. Tarp laimingų – būsi laimingas, o jeigu būsi susirūpinęs tik savo laime – šalia esantys nelaimingieji gali paversti tavo laimę griuvėsiais. Drąsos visiems gyventi kuriant ir leisti, kad mūsų gyvenimuose kurtų mus mylintis Viešpats. Kas, jau kas, o Jis, ir tik Jis geba kurti iš nieko ir dulkių. Kai įsileidi tokį Kūrėją, gyvenimas tampa šedevru, ir nebūtina, kad kas nors apie tai žinotų – svarbiausia būti laimingam ir ta laime dalintis su kitais. Toks žmogus – ir tik toks žmogus – gali būti dabarties kūrėjas ir ateities perspektyvos turėtojas. Drąsos Telšių žmonėms su Dievu kurti gyvenimą!
Uždaviniai…
Jei esame atėję į šią žemę,
Mes juk gyvenimui skirti.
Mums duota augti, eit ir bręsti,
Ir užaugint save kely.
Kelias per gyvenimą vingiuoja,
Per kasdienybės tikrovės daubas.
Eisi, kelsies, vis klysi,
Kol vakaras kartą namolio parves.
Jei eisi – prieisi, ieškosi – surasi,
Jei klausi – išgirsi, svarbiausia – pirmyn.
Neliki tik vienas, aplink daug kas gelbsti,
Ir Viešpats, ir draugas tau ranką išties.
Atėjom į žemę – gyventi ir kurti,
Širdim užauginti dienas,
Kasdieną artumą ir laimę patirti,
Kol vakaras kartą namolio parves.
Kas gi tai?
Žmogaus širdis – gili bedugnė,
Joje ir ankšta, ir platu.
Mums leista viską joj pažinti
Ir nesuvokti dėsnių paprastų.
Žmogaus širdis – keista tikrovė,
Nei susitelkt, nei ją suprast.
Su ja dažnai sutarti nesinori,
O ir be jos juk neįmanoma gyvent.
Tai kas gi ta širdis? – bedugnė,
Joje ir ankšta, ir platu,
Daugybės klausta, diskutuota,
O lieka vis neaišku ir painu…
Loading ...
