Vilniuje gyvenanti, pas tėvus į Tučių kaimą Nevarėnų seniūnijoje dažnai grįžtanti Eglė Čėjauskaitė-Gintalė savo gyvenimą paskyrė juvelyrikai. Daugiau kaip dvidešimtmetį profesionaliai meną kurianti juvelyrė yra surengusi per šimtą bendrų parodų visame pasaulyje ir dešimt autorinių parodų, kurios eksponuotos Japonijoje, Ukrainoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Vokietijoje, Latvijoje.
Kūrėjos darbų yra įsigijęs Nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, jos darbų eksponuojama ir Žemaičių muziejuje „Alka“, yra kūrinių privačiose kolekcijose. Pripažinimą pelniusios juvelyrės darbų netgi yra įsigijusi Japonijos imperatorienė, Ispanijos karališkoji šeima bei kiti iškilūs asmenys, tačiau, nepaisant to, E. Čėjauskaitė-Gintalė išliko paprasta, nuoširdi, sau pačiai ir įskiepytoms vertybėms ištikima asmenybė.
Monika GIRDVAINĖ
– Jūsų darbuose stipriai jaučiamas tikrumas, nuoširdumas, kartais net nukeliantis į pirmykštės būties pradus. Ar ilgą kelią nuėjote, kol supratote, kad Jums niekam nieko nereikia įrodinėti? Kad Jūsų kūryba būtent tokia, kokia duota iš aukščiau?
– Esu dėkinga, kad tai jaučiate. Man tai yra labai didelis komplimentas.
Kelias, manau, yra vienas, ir aš esu tame kelyje. Jei tai būtų baigtinis ir iki galo suvoktas procesas, jis nebeteiktų ieškojimo pažinimo, pamatymo, vėl ir vėl nuostabos, atradimo džiaugsmo. Kol man įdomu tai, ką kuriu, prie ko prisiliečiu, tol mano kūryba yra gyva.
Ši specialybė mane įtraukė nuo pat pradžios. Iš tiesų pradėjusi studijuoti Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete metalo meno apdirbimo specialybę buvau visiškai žalia. Nieko nemokėjau, bet buvo labai įdomu. Todėl turėjau begalinį norą mokytis, išmokti kuo daugiau. Esu labai dėkinga dėstytojams R. Inčirauskui, A. Zinkevičiūtei, V. Mockaičiui, kurie išmoningai ir įdomiai, o kartu labai tėviškai vedė, leido pažinti, nuo ko prasideda ir kaip rutuliojasi kūryba. Jie taip pat išmokė daug techninių dalykų. Toliau padėjo mano tikslingai nukreiptas žemaitiškas užsispyrimas. Dirbau labai labai daug, sąmoningai atsisakydama nereikalingų dalykų. Buvau labai aiškiai susikoncentravusi į tikslą kuo labiau atskleisti savo potencialą. Kuo daugiau dirbdavau, tuo daugiau idėjų kildavo. Vidinis kritikas buvo labai gajus. Visuomet turėjau didelį šeimos palaikymą, ypač vyro Martyno, kuris ne tik profesionaliai fotografuoja kūrinius, bet ir technologiškai kuo toliau, tuo labiau prisideda prie jų įgyvendinimo. Vyras taip pat atlaiko mano kūrybinius „išskridimus“ perimdamas žemiškus reikalus.
Kūryba pirmiausia – pačios savęs pažinimas. Tai darbas, reikalaujantis daug dėmesio, susitelkimo, buvimo šioje akimirkoje. Gilinimasis į save, į santykius su aplinkiniais, į ryšį su gamta, su mane supančia aplinka, su istorija, filosofija, poezija. Kiekvienas darbas, atliekamas su meile, yra gerbtinas. Per kiekvieną savo darbą turiu siekiamybę nors truputėlį ūgtelti. Tada jaučiuosi gerai.
Neseniai man yra atėjęs atsakymas, kad aš nesu vien tik juvelyrė, aš esu laisva ir nuo šios specialybės. Man įdomu tiesiog būti, patirti. Ir kol man įdomu tai, ką aš darau, tol aš esu tame. Jei man norėsis kitko ir tame jausiu daugiau prasmės, malonumo – aš būsiu tame. Nesitapatinu.
– Yra bandančių pabėgti nuo savo šaknų, išsižadėti savo gyvenimo pamato, kilmės dėl šlovės ar kitų menkaverčių dalykų. Jūsų pasirinktas kelias priešingas – pabrėžiate, kad kiekvieno iš mūsų giminės šaknys ir buvimas šioje Žemėje yra svarbiausia gyvenimo duotybė. Tik atsigręžęs į savo šaknis ir iš ten įkvėpimo besisemiantis kūrėjas gali būti atviras sau ir kitiems?
– Man atsisakyti savo šaknų būtų tas pats, kaip pjauti šaką, ant kurios sėdžiu. Aiškiai suvokiu, kiek protėvių stovi už manęs, kad galėčiau būti gyva šioje Žemėje, šiame laikotarpyje, tokia kokia esu. Labai aiškų susijungimą su šaknimis, protėviais, žemaičių kalba išgyvenau kurdama parodą „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Ši paroda mano vidiniame suvokime buvo kaip šuolis, sąmonės išsiplėtimas. Visu kūnu jaučiau, kaip stipriai mes esame susiję. Manyje buvo atsivėręs kanalas, per kurį tarsi kalbėjo protėviai, jų išmintis, jų patirtis, jų gyvybė. Ėjo šviesa iš prigimtinės kultūros, iš įkvėpusių Viktorijos Daujotytės žemaitiškų tekstų, iš žodžių, iš nematomos, bet jaučiamos protėvių dvasios. Senuose paliktuose daiktuose užčiuopiant žmonių, lietusių juos, energiją, gyvastį ir visa tai sujungiant savuose kūriniuose. Šis procesas tarsi visiškas susijungimas su protėviais, leidęs ištrinti laiko atskirtį.
Tai yra mano patirtis, per kurią man įvyko atsivėrimas. Bet mes esame skirtingi savo matymuose, savo gyvenimų patirtyse, skirtinguose ieškojimuose. Kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali ir vertinga.
– Jūsų papuošaluose daug gamtos motyvų – juose prabyla aguonos, pražysta liepžiedžiai, žaliuoja medžiai ir skraido paukščiai. Pritartumėte, kad įkvėpimas iš gamtos – vienas Jūsų varomųjų variklių?
– Pirmiausia – mes patys esame gamta. Mums neabejotinai svarbi yra mus supanti gamta, medžių, augalų formos. Kiekvienas augalas neša tam tikrą vibraciją. Taip, kaip ir žodis, daiktas. Man svarbiausia darbuose perteikti jausmą. O atėjęs pas mane žmogus tarsi nori būtent tam tikro jausmo, arba jam reikia sustiprinti vieną ar kitą pojūtį. Tada pasitelkdama augalo formą, faktūrą galiu tai išgauti. Svarbu sukurti pulsuojantį daiktą, tam tikra prasme gyvą, atliepiantį žmogaus jausmus.
– Dažnai esame linkę vertinti galutinį produktą, per daug nesigilindami į jo gamybos procesą. O kas Jums pačiai svarbiau? Kūrinio gimimas ar vis dėlto daug jėgų ir laiko atimantis kūrybos procesas?
– Procesas prasideda nuo minties susitikus su žmogumi – jei tai kuriama jam. Nuo užuomazgos, gimusios galvoje, kaip atsako į mano pačios išjaustas patirtis – jei tai darbas parodai. Nors darbas nėra pradėtas daryti fiziškai, aš jau būnu kūrybos procese. Vis sugrįžta mintys, vaizdiniai, koncepcijos. Tuomet fiziškai imuosi darbo. Juvelyrika yra imli laikui, reikalaujanti daug kruopštumo. Įdomios yra visos stadijos ir baigtinis rezultatas. Aš vienu metu niekada nekuriu vieno darbo. Galvoje sukasi idėjos daugybei naujų kūrinių. Vienas gražiausių kūrybos momentų – atgalinis ryšys. Tai ir paskata, ir patvirtinimas, kad esu savo kelyje. Kad tai, ką kuriu, yra reikalinga.
– Viename savo interviu „Telšių ŽINIOMS“ sakėte tikinti, jog esate apdovanota, nes kurdama galite vykdyti misiją per grožį atskleisti tai, kas Jums svarbu. Kokie dalykai Jums yra svarbiausi? Kaip gyvenimui atsidėkojate už suteiktas dovanas?
– Mes ateiname į šią Žemę būti laimingi. Vien buvimas su šypsena, su linkėjimu kitam gero, su dėkingumu yra dovana mums patiems.
Svarbu yra gerbti pačią gyvastį kaip dovaną, padėkojant, kad štai – galiu atsikelti, vėl galiu kvėpuoti, veikti… Viena iš mano siekiamybių yra būti harmonijoje su pačia savimi.
Trečias mano šiais metais išsikeltas uždavinys – nieko nevertinti, nes viskam yra paaiškinimas, visi turi savo praeitį, žaizdas. Kiek galima daugiau besąlyginio priėmimo.
– Ką Jums reiškia būti kūrėja? Ką Jūs darote kitaip negu kiti menininkai?
– Pats buvimas kūrėja man pirmiausia yra pasitikėjimas vedimu, pasitikėjimas savimi. Tai nuolatinis darbas su savimi. Tai jautrus, empatiškas matymas, išjautimas savęs ir supančios aplinkos. Kiekvienas yra kūrėjas. Aš savo išjautimus išreiškiu per meną, nuolat stengiuosi perteikti esantį jausmą, tam tikrą istoriją medžiagoje, nepasilikdama kūrinio vien sau, parodau tai kitiems. Tai dažnai reikalauja drąsos, nes savotiškai apsinuoginu. Esu atvira. Tik taip galiu kurti. Kiekvienas autorius yra unikalus savo menine kalba…
– Jūsų akys švyti nuo optimizmo, trykštate geromis emocijomis. Kas Jums padeda nuvyti slogias mintis, pesimistinę nuotaiką?
– Pasitaikydavo visokių emocijų, priimu jas, bet sąmoningai neužsibūnu tame. Man svarbu per daug nesusitapatinti nei su geromis, nei su blogomis emocijomis. Bet kai ateina slogesnė nuotaika, jausmus išrašinėju, meldžiuosi, išleidžiu per garsą. Yra daug įvairių praktikų, kurias panaudoju. Kartais užtenka tik atviro pokalbio ir skanaus, nuoširdaus juoko. O to linksmumo, matyt, turiu daug atsinešto ir tikrai dažnai net pačiai smagu nuo to, tad dalinuosi.
Loading ...
