Jie va­gia mū­sų atei­tį

Kam dar neaiš­ku: ne­sė­si – ne­pjau­si. Bet vie­ti­nis mū­sų „po­li­ti­nis eli­tas“ to ne­sup­ran­ta. Ir jiems ne­rei­kia su­pras­ti, nes der­lių – at­ly­gi­ni­mą – gau­na kiek­vie­ną mė­ne­sį. Dir­ba, dan­tis krapš­to­si, spran­dą ar ki­tas vie­tas ka­so­si, vis vie­na gau­na. Kai ši­taip, ko­kia pra­smė dirb­ti? Aiš­ku, ką nors veik­ti rei­kia, to­dėl va­žiuo­ja į ba­lius sa­vęs pa­ro­dy­ti.
Ne­sė­si – ne­pjau­si. Iš­min­tin­gi bu­vo mū­sų pro­tė­viai. Dar­bas jiems reiš­kė iš­li­ki­mą. Tel­šių ra­jo­no „po­li­ti­niam eli­tui“ dar­bas yra atė­ji­mas ir išė­ji­mas iš kon­to­ros. Lai­kas tarp atė­ji­mo ir išė­ji­mo už­pil­do­mas pa­ple­pė­ji­mais val­džios ka­bi­ne­tuo­se, pa­sė­dė­ji­mais „ko­mi­si­jo­je“ ar šiaip ko­kiuo­se po­sė­džiuo­se, ku­riuo­se pils­to­ma iš tuš­čio į kiau­rą. Ma­tau, kad mū­sų val­džia ne­no­ri, ne­su­ge­ba suar­ti dir­vos, pa­sė­ti.
Ra­jo­nas kas­met gau­na Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos at­riek­tą vals­ty­bės pi­ni­gų ke­pa­lo rie­kę – biu­dže­tą. Gau­tų, jei me­ro ka­bi­ne­te sė­dė­tų ož­ka, o vi­ce­me­ro – ku­da­kuo­tų viš­ta, jei Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai vie­to­je Pet­ro va­do­vau­tų Jo­nas ar Onu­tė. Pas­kir­tą biu­dže­tą į smul­kes­nes rie­ke­les su­rai­ko val­di­nin­kai. Čia nei me­ro, nei vi­ce­me­ro ne­rei­kia – de­šimt­me­čius rai­kė be jų, sėk­min­gai rai­kys ir to­liau. Bet „val­dan­tie­ji“ kar­tais no­ri „in­ves­tuo­ti“. Pap­ras­tai sa­kant, iš ko nors pi­ni­gus atim­ti ir kam nors ati­duo­ti. Pa­vyz­džiui, tur­tin­gų ūki­nin­kų pri­va­čioms že­mėms me­lio­ruo­ti, tur­tin­go vers­li­nin­ko pri­va­čiai krep­ši­nio ko­man­dai ar vi­so­kioms „so­nei­moms“.
Sa­vi­val­dy­bė kuo pui­kiau­siai ga­li veik­ti be me­ro ar vi­ce­me­ro, ypač to­kių „va­dų“ kaip Kęs­tu­tis Gu­sa­ro­vas ar Man­tas Ser­va. Gė­les ir tor­tus į ba­lius ga­li nu­vež­ti bet kas. O štai „par­vež­ti in­ves­ti­ci­jų“ į Tel­šius – jau ki­tas rei­ka­las. Čia rei­kia ir nuo­vo­kos, ir su­ge­bė­ji­mų. Rei­kia ne­tin­gė­ti, dirb­ti. O kam dirb­ti, jei al­gą – nei di­des­nę, nei ma­žes­nę – gau­ni už atė­ji­mą į dar­bą ir išė­ji­mą iš jo.
In­ves­ti­ci­jos – ne vien pi­ni­gų krū­va: jos – atei­ties kū­ri­mas. Jos tar­si sėk­los, iš ku­rių ga­li­me gau­ti gau­sų der­lių. Jei kas ži­no­te, tai pa­sa­ky­ki­te man, kiek „in­ves­ti­ci­jų par­ve­žė“ į Tel­šius Kęs­tu­tis Gu­sa­ro­vas ir Man­tas Ser­va? Ne, po­nu­liai, ne­sku­bė­kit čia pri­siim­ti kaip nuo­pel­no to, ką ir taip duo­da Vil­nius, ar ką su­krapš­tė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja. Be to, at­mes­kim tas va­di­na­mą­sias „val­diš­kas in­ves­ti­ci­jas“, ski­ria­mas ke­liams ir gat­vėms, bei pa­na­šias. Čia, kaip sa­ko­ma, vi­sos sa­vi­val­dy­bės gau­na po do­zę pa­gal no­sį ir ūgį. Kiek, po­nu­liai, „par­ve­žė­te“ pri­va­čių in­ves­ti­ci­jų? Ma­žei­kiuo­se, Plun­gė­je, Ak­me­nė­je vie­na po ki­tos sta­to­mos nau­jos įmo­nės. Tel­šiuo­se pliur­pia­ma apie „ste­buk­lin­gą tab­le­tę“ – tu­riz­mą. Tar­si tą tu­riz­mą Tel­šiuo­se įma­no­ma iš­vys­ty­ti tiek, kad at­si­ras­tų šim­tai nau­jų dar­bo vie­tų. Be nau­jų fab­ri­kų ne­bus ir nau­jų dar­bo vie­tų. Nau­jų fab­ri­kų da­bar­ti­nė ra­jo­no val­džia, nors ka­den­ci­ja bai­gia­si, ne­pri­kal­bi­no „atei­ti“ nė vie­no. O ku­rių ga­lų steng­tis: al­ga juk to­kia pat. Ga­ran­tuo­ta, iš­mo­ka­ma kas mė­ne­sį. Net jei ra­jo­nas vi­siš­kai bank­ru­tuo­tų, jie sa­vo rie­bias al­gas gau­tų.
Ne­lai­mė, sa­ky­čiau, ta, kad ty­či­nis ne­veik­lu­mas, tin­gė­ji­mas ar­ba ne­su­ge­bė­ji­mas dirb­ti mums la­bai daug kai­nuo­ja. Kal­bu apie Tel­šių ir ra­jo­no atei­tį. Ne­rei­kia bū­ti įžval­giam, kad ma­ty­tum, jog pra­mo­nės plėt­ros pra­sme pas mus są­stin­gis. Tel­šių ra­jo­ną jau nu­kon­ku­ra­vo kai­my­ni­niai ra­jo­nai. Ne­pai­sant vie­nos ki­tos su­re­mon­tuo­tos gat­vės, per­da­žy­tos mo­kyk­los, ra­jo­nas ne ko­pia aukš­tyn, o smun­ka že­myn, tap­da­mas vi­sai ne­beį­do­mus in­ves­tuo­to­jams.
Tie­sa, gir­džiu – Tel­šiai gra­žė­ja. Bet pa­žvel­giu į sta­tis­ti­ką – gy­ven­to­jų kas­met lie­ka tūks­tan­čiu ma­žiau. Va­di­na­si, vien gro­žio mies­te ar mies­te­liuo­se neuž­ten­ka, rei­kia pra­mo­nės, nau­jų įmo­nių, ki­taip atei­ty­je tais „gra­žė­jan­čiais“ Tel­šiais gro­žė­sis vien „oriai“ die­nas lei­džian­tys, cen­tus tau­pan­tys se­nu­kai.
Ką da­ro mū­sų val­džia? Už­si­sa­kė kaž­ko­kią „in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo stu­di­ją“. Tai reiš­kia, kad pa­tys net gal­vo­ti tin­gi. Be to, iš tos stu­di­jos, kaip ir iš vi­sų ki­tų, nau­dos bus tiek, kiek iš ba­lan­dų kvie­čių.
To­dėl ir sa­kau: jie va­gia mū­sų atei­tį, nes jei dir­va ne­suar­ta, juo la­biau nie­ko ne­pa­sė­ta, iš ko gau­tu­me ra­jo­ną su­stip­ri­nan­tį der­lių. Pa­sa­ky­siu dar griež­čiau: ne tik nau­dos ne­gau­na­me, bet ir nuo­sto­lius pa­ti­ria­me. Vien dėl to, kad už atė­ji­mą į dar­bą ir išė­ji­mą iš jo bei už kaž­ko­kį skys­tą tu­ri­nį tarp šių dvie­jų veiks­mų mes vi­si jiems la­bai daug su­mo­ka­me. Ma­ny­čiau, to­kių „va­do­vų“ jo­kia vers­lo fir­ma ne­sam­dy­tų. Ne­bent to­kia, ku­riai rei­ka­lin­gas dirb­ti­nis bank­ro­tas.
Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys Al­gir­das BA­CE­VI­ČIUS