Interjero dizainerė I. Milaševičiūtė tiesia tiltą tarp senovės ir modernumo

Išmesdami nebepatinkantį, nusibodusį ar seną baldą turbūt retai kuris susimąstome apie jo gyvavimo istoriją ir tai, kiek jis dar galėtų mums tarnauti. Atsakingo vartojimo principai šių laikų visuomenėje dažnai pamirštami, nors, anot interjero dizainerės Irutės Milaševičiūtės, tai turėtų būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo prasmė.
Telšiškė, atnaujinanti senus baldus, kuria tiltą tarp senovės ir modernumo ir tokia savo veikla stengiasi bent kažkiek prisidėti išsaugant gamtą.
„Žinodama, kiek miškų yra iškertama būtent dėl baldų pramonės, neleidžiu sau elgtis švaistūniškai. Jei galiu pasigaminti – gaminu, jei galiu atnaujinti, taip ir darau – remontuoju ir tvarkau“, – teigia trisdešimtmetė pašnekovė.
Pokalbis su prekės ženklo „Meška po stogu“ kūrėja Irute Milaševičiūte.
Monika GIRDVAINĖ
– Papasakok apie save: kokia buvo Tavo vaikystė? Jaunystė? Kur mokeisi, studijavai?
– Augau, gyvenu ir kuriu Telšiuose. Kūriau nuo pat vaikystės. Kažkada mama parodė išsaugotus piešinukus, kuriuos nupiešiau būdama trejų metų. Pamačiusi juos, pati nustebau, kad tai buvo ne šiaip keverzonė, o keisti žmogeliukai.
Lankiau Telšių dailės mokyklą. Dukart. Pirmą kartą mečiau, nes buvo sunku susigaudyti, ko noriu, ką gebu. Bandžiau lankyti šokius, tačiau vėliau vėl grįžau į savo mėgstamiausią veiklą ir baigiau dailės mokyklą kartu su gimnazija.
Žinojau, kad stosiu į menus, bet buvo sunku pasirinkti studijų kryptį: svarsčiau ir apie animaciją, juvelyriką ar kitą dizaino sritį. Galų gale pasirinkau interjero dizaino studijas, kurias sėkmingai baigiau Vilniaus dizaino kolegijoje.
– Kiek laiko užsiimi baldų atnaujinimu? Kaip atradai šią veiklą? Tai pagrindinis Tavo gyvenimo užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis?
– Pirmąjį baldą atnaujinau gal prieš šešerius metus. Tai buvo prie konteinerių rastas katinų apdraskytas nedidelis foteliukas. Dabar į jį pažiūrėjus tikrai matosi, kad tai – pirmas mano bandymas.
Didesnis projektas atsirado, kai tėvai įsigijo sodo namelį, kurį norėjosi įrengti jaukiai, bet kuo mažiau investuojant. Pertraukiau nauju audiniu ir perdažiau namelio baldus, kai kuriuos pirkau sendaikčių parduotuvėse ar net radau išmestus.
Kai sodo namelis buvo sutvarkytas, ėmiausi savo namų – dažiau kone viską, kas dažoma. Taip ir susirgau šia liga – noro buvo daugiau nei vietos namuose naujiems baldams. Iš artimųjų dauguma skeptiškai žiūrėjo į šį mano pomėgį, bet pamatę, kaip senas baldas gali pasikeisti ir tapti šiuolaikiškas ir gražus, jie pakeitė savo požiūrį.
Daugiausia palaikymo ir paskatinimo sulaukiu iš draugų, kurie mane ir paragino rodyti savo darbus. Po truputį pradedu tikėti, kad pomėgis gali tapti ir pragyvenimo šaltiniu. Džiugu, kad draugai iš kitų miestų siunčia man rastų baldų nuotraukas ir prašo juos atnaujinti arba rekomenduoja savo draugams, pažįstamiems. Jaučiu, kaip susidomėjusiųjų ratas vis auga.

– „Meška po stogu“ – Tavo prekės ženklas. Papasakok jo sukūrimo istoriją.
– „Meška po stogu“ „Facebook“ puslapyje pasirodė prieš penkerius metus. Tokį pavadinimą lėmė keli aspektai: pirma – draugai mane nepiktybiškai vadino pravarde Meškis, kuri man tapo antru vardu; antra – mane visada domino mitologija ir senovės lietuvių tradicijos bei simboliai.
Meška – žemiškasis Medeinos simbolis, namų pranašė, nuspėjanti apie blogąsias dvasias arba laimę ir ramybę. Mano kuriami baldai simbolizuoja laimę – tai mano meška. Na, o trečiasis aspektas, žinoma, yra tai, kad esu žemaitė, o Žemaitijos simbolis taip pat yra meška.
– Tavo rankose seni daiktai atgyja naujam gyvenimui. Kodėl Tau svarbu išsaugoti senus baldus, o ne tiesiog išmesti juos?
– Gamta, miškai ir pievos man teikia ramybę, džiaugsmą. Tai vieta, kur siela gali giliau kvėpuoti. Žinodama, kiek miškų yra iškertama būtent dėl baldų pramonės, neleidžiu sau elgtis švaistūniškai. Jei galiu pasigaminti – gaminu, jei galiu atnaujinti, taip ir darau – remontuoju ir tvarkau. Juolab kad seni baldai yra tikrai kokybiški ir tvirti, o juos atnaujinus galima turėti išskirtinę ir vienetinę interjero detalę. Tokie baldai suteikia emociją namams, ką ne visada padaro masinės gamybos baldai. O kadangi mada sukasi ratu, tai seni baldai gali būti labai tendencingi šiems moderniems laikams, tereikia tik trupučio meilės, kantrybės ir noro juos atnaujinti.
– Kaip atrodo baldų atnaujinimo procesas? Kiek trunka, pavyzdžiui, kėdės atnaujinimas?
– Pirmiausia baldą išardau iki smulkiausios ardomos detalės, nuimu senus audinius, išlupu visas vinis, nušveičiu seną laką ar dažus iki glotnaus medžio, sutepu klijais ir vėl surenku baldą.
Ieškau laiko žymių, kurias palieku, paryškinu, o jei reikia – užmaskuoju. Toliau – kūrybos procesas: svarstau, kaip baldą paversti unikaliu. Mėgstu eksperimentuoti, piešti, stengiuosi perteikti emociją papildomomis detalėmis.
Atnaujinimas gali trukti nuo poros dienų iki kelių mėnesių – priklauso nuo baldo sudėtingumo, būklės, kūrybos proceso. Jei klientas žino, ko nori, prisideda prie kūrybos proceso, galiu atnaujinti greičiau, o jei atnaujinu niekam nepriklausantį baldą, kartais jam tenka palaukti, kol taps unikalus. Turi kilti idėja, ateiti įkvėpimas.
Pavyzdžiui, kartą radau krėslą be kojų, pasilikau, jei sugalvočiau ką nors ateityje. Na, o po kiek laiko radau kėdę, kurios tik kojos dar buvo tinkamos naudoti. Tada kilo idėja nauju gobelenu pertraukti krėslo viršų, pridėti kitos kėdės perlakuotas kojas, ir „voila“ – nauja išskirtinė kėdė.
– Kuo Tave labiausiai žavi užsiimama veikla ir kas sunkiausia dirbant tokį darbą? Ar kūrėjui šiais laikais lengva? Kokią žinutę skleidi kurdama?
– Džiaugiuosi, kai galiu išsaugoti ir naujam gyvenimui prikelti sentimentus keliančius baldus. Galiu kurti, perkurti, suteikti naują išvaizdą, tačiau išsaugoti ir laiko žymes.
Sunkiausia yra baldo paruošimas – dirbti dulkių debesyje ne pats maloniausias procesas. Tačiau visa kita man yra savotiška meditacija – lakavimas, dažymas, piešimas ar aptraukimas nauju audiniu – visa tai ramina protą. Kaskart norisi išbandyti kažką naujo, ko dar nesu bandžiusi: naują techniką, naujas dekoravimo galimybes ar naują dažų spalvą.Kūrybai įkvėpimo semiuosi iš gamtos, neplanuotai jaučiasi ir sezoniškumas. Žiemos sezonu dominuoja tamsios, gilios spalvos, o vasaros – ryškesnės, gaivesnės.
Sunku ar lengva, priklauso nuo kūrėjo tikslų, požiūrio. Jei mėgaujiesi savo veikla, tiki tuo, ką darai, manau, sėkmė neaplenks.
Tikiuosi, kad savo kūryba skatinu saugoti ir gerbti gamtą, mažinti vartotojiškumą, ne išmesti seną baldą, o prikelti naujam gyvenimui. Kartais gaminio išvaizda prieš atnaujinimą ir po jo tikrai gali nustebinti.

– Kokius baldus atnaujini dažniausiai? Galbūt yra tekę restauruoti kokių didelės istorinės vertės baldų?
– Dažniausiai atnaujinu 60–70-ųjų laikotarpio baldus. Jie elegantiški, grakštūs, siauromis kojelėmis. Apskritai šis laikotarpis mano labai mėgstamas ne tik dėl baldų: patinka muzika ir mada. Kartais pagalvoju, gal mano siela reinkarnavosi iš to laikotarpio…
Labai patinka, kai žmonės papasakoja savo baldų istoriją, iš kur jie, kokius prisiminimus kelia arba kelintai šeimos kartai priklauso. Istorijos mane žavi ir su pagarba laikui bei baldo kūrėjui stengiuosi išsaugoti autentiškumą, bet kartu suderinti su šių laikų modernumu.
Ypač senų, antikvarinių baldų nedrįsčiau tvarkyti ir jokiu būdu moderninti. Juos kaip nykstančią „rūšį“ reikia saugoti ir patikėti tokių baldų atnaujinimo patirtį turinčiam restauratoriui.
– Kas Tau teikia didžiausią laimę?
– Jaučiuosi laiminga, kai jaučiu ramybę. Laimę randu medžių apsuptyje, miškuose, kai užuodžiu gilų samanų kvapą, girdžiu šnarančias linguojančių medžių viršūnes, kai sniege pamatau stirnos pėdsaką arba pačią stirną: tada, atrodo, galiu ilgai laukti ir nekvėpuoti, stebėti tą nuostabų padarą. Džiaugiuosi, kad gamta tokia turtinga, galiu skolintis iš jos spalvų, pievų gėlių, smilgų, kankorėžių savo darbams, prisirinkti idėjų ir nusiraminti. Tai maži dalykai, kurių daug kas nepastebi ir nevertina, bet man jie sukuria laimę.