Elė Kakanauskienė: „Aš nesijaučiu priklausoma nuo vietos valdžios, skurdžios algelės ar politikų malimo apie patriotizmą“

Šiandien – Rugsėjo pirmoji. Ta proga kalbiname Žemaitės gimnazijos mokytoją Elę Kakanauskienę. Kodėl? Ogi dėl paprasčiausios priežasties – ji labai ryški ir negalima jos nepastebėti: visų pirma, ji puiki mokytoja, aktyvi visuomenininkė: rašo straipsnius, dirba gide, žaidžia tenisą ir dar daug kuo užsiima, antra – į akis krenta spalvingi ir originalūs drabužiai, trečia ir bene svarbiausia – ji drąsi. Paskaitykite.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar Telšiai yra Jūsų gimtasis miestas? Kodėl pasirinkote pedagogo specialybę? Kiek metų dirbate šį darbą?
– Taip, esu telšiškė ir grynakraujė žemaitė. Telšiai – gimtasis mano miestas, Pasaulio širdis. Visa kita – tik įdomūs užkampiai.
Mokytojos specialybę pasirinkti man padėjo a. a. mokytoja Julija Žardeckienė. Tai buvo tikrai charizmatiška moteris, kupina vidinės energijos, gyvenimo džiaugsmo, nieko nesibijanti – vienu žodžiu, šaunuolė, nors buvo jau garbaus amžiaus. Matydama ją suvokiau, kad mokytoja gali būti ne tik pilka darbo pele bet tikra Mokytoja. Baigiau VU anglų kalbą ir taip pelniau antrąjį aukštojo išsilavinimo diplomą. Jau šešiolika metų esu mokytoja ir kol kas nesigailiu dėl šio pasirinkimo. Vienuolika metų dirbu Žemaitės gimnazijoje vyresniąja anglų kalbos mokytoja.
– Ką manote apie šiandieninę švietimo sistemą? Pagrindiniai jos pliusai ir minusai.
– Šiandieninė? Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo toje sistemoje vyrauja chaosas. Reforma po reformos, viena už kitą nesąmoningesnės, ir apskritai… Labiausiai žeidžia švietimo valdininkų atvirai rodoma nepagarba mokytojui, aukščiausios valdžios nepagarba. Nuolatiniai pažeminimai blogiau nei „ubagiška“ alga.
Pliusai? Manau, kad tai – ištvermingi mokytojai, kurie, nepaisant visokių bandymų juos „nugesinti“, moko mokinius ir stengiasi kuo galėdami jiems padėti. Džiaugsmas – kai po dešimties ar penkiolikos metų buvę mokiniai tave sveikina ir dėkoja. Tai – pats didžiausias atlyginimas mokytojui. Ne valdiškas. Žmogiškas.
– Darbo pobūdis Jums suteikia galimybę nuolat bendrauti su jaunimu. Ar sutariate? Koks, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinis jaunimas?
– Šiuolaikinis jaunimas? Jaunimas visais laikais yra jaunimas. Jaunas žmogus dažnai jaučiasi netvirtai, nežino ko nori, daug ko prisibijo… Ypač šiais laikais, kai pasirinkimų begalės, o tu tik vienas. Jaunuoliams visada praverčia vyresni draugai, kuriuos jie gali laikyti sau pavyzdžiu, kuriais gali pasikliauti, kreiptis pagalbos, galiausiai nuoširdžiai pasikalbėti. Aš su savo mokiniais sutariu normaliai. Išskyrus vieną kitą atvejį, tačiau myliu ir neklaužadas, nebent pasitaikytų visiškai mano „dūšiai“ svetimas… Vaikai jaučia, kas juos myli, o kas abejingas – ir į nuoširdumą paprastai atsako nuoširdumu.
– Mokate ne vieną užsienio kalbą – tai didelis privalumas. Kuri Jums mieliausia?
– Mieliausia man, aišku, yra gimtoji žemaičių kalba. Ji – mano tėvų kalba.
Anglų kalba – mano duona. Kalbu laisvai, ji man padeda jaustis Pasaulio žmogumi.
Rusų kalba – tai mano vaikystė ir jaunystė. Kažkaip kalbėdamasi rusiškai grįžtu į tuos laikus, kurie dabar vertinami prieštaringai, bet tada buvome jauni, visos jūros buvo iki kelių… Retokai dabar šia kalba pasikalbėti tenka…
Vokiečių kalba man visada siejasi su R. M. Rilkės poezija. Turbūt todėl ją ir išmokau, kad galėčiau mėgautis šio poeto eilėraščiais originalo kalba.
Ir galiausiai – japonų. Ši kalba buvo mano svajonė, mano sielos kalba. Ji irgi labai daug davė man kaip žmogui, nepaprastai praplėtė Pasaulio suvokimą. Nors ją gal moku kiek blogiau nei kitas, bet ji man – bene svarbiausia.
– Mėgstate keliauti? Kokias šalis aplankėte? Kokias dar planuojate ar svajojate aplankyti? Pažinote ne vienos šalies kultūrą. Kuri Jums artimiausia?
– Tikriausiai niekada nekeliavau kaip turistė, norėdama maloniai praleisti atostogas. Kelionės man visad buvo darbas: vertėja, organizatorė, stažuotės, seminarai, kursai. Kartu su vyru organizavome žygius po visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Triskart tobulinau anglų kalbos žinias Jungtinėje Karalystėje. Bene didžiausią įspūdį paliko du mėnesiai Japonijoje – kursai Kita Urawos universitete.
Visada žavėjausi Altajaus kalnais, ištvermę išbandžiau Karakumų dykumoje. Rodos, tris kartus. Savo laiku daug važinėjau po Europos šalis su Telšių folkloro ansambliu „Insula“. Šalis būtų sunku net išvardinti: jų – dešimtys. Aišku, svajonių šalimi lieka Japonija, o gyventi man labiausiai patiktų Vokietijoje – ten yra tvarka. Vis dėlto malonu gyventi ten, kur žmonės laikosi įstatymų, gerbia vieni kitus. Be to, ir vokiškas maistas man tinka. Dar norėčiau padirbėti egzotiškuose Butane ir Balyje – gal pasitaikys proga. Balyje, beje, gyvena kelios mano buvusios mokinės.
– Daugelis lietuvaičių emigruoja. Jūs mokate ne vieną kalbą, pažįstate ne vieną šalį? Ar nėra kilę pagundų ar dvejonių išvykti gyventi kitur?
– Tai ir smagu. Aš nesijaučiu priklausoma nuo vietos valdžios, skurdžios algelės ar politikų malimo apie patriotizmą. Bet kada galėčiau emigruoti ir tikrai darbą susirasčiau. Daugelyje šalių jausčiausi visai neblogai. Tačiau kažkaip susigyvenau su gimtąja Žemaitija ir miestu ant septynių kalvų. Myliu savo gimtinę – čia yra mano ežeras, mano kalniukai, čia yra mano miškas, kuriame stebuklingi raudonikiai auga, čia draugai ir draugės. Tiesiog šioje aplinkoje jaučiuosi sava. Aišku, ir kitur susikurčiau aplinką: rasčiau draugų, mišką, ežerą, gal dar ką nors, bet mano namai čia. Ir jeigu aplinkybės neprivers, emigruoti neplanuoju. Bet man patinka žinoti, kad visada turiu galimybę rinktis.
– Esate aktyvi gidė Telšių mieste. Kada kilo mintis imtis šios veiklos? Ką galite pasakyti apie Telšius aplankančius turistus? Kas juos labiau domina mūsų mieste? O kuri Jums vieta mūsų mieste yra gražiausia? Ko turistai pasigenda Telšiuose?
– Pasitaikius progai, visada stengiuosi išmokti ką nors naujo. Taigi, kai Telšiuose vyko gidų kursai, nuėjau į juos nesukdama galvos. Baigiau ir vedžioju grupes. Kalbu visomis savo kalbomis, išskyrus lietuvių, – Žemaitijos sostinėje ekskursijas vedu žemaitiškai. Malonu kitiems rodyti savo gimtąjį miestą iš gerosios pusės. Turistai paprastai geranoriški, domisi, klausosi, žavisi. Daugelis gėrisi mažosiomis skulptūromis, nuostabiu vaizdu į Masčio ežerą. Kartais pasitaiko koks irzlus pasipūtėlis, bet tai jau išimtys. Domina turistus viskas.
Aš pati irgi negalėčiau išskirti kokios nors ypatingos vietos. Žemaitijos sostinė – nuostabi. Aišku, yra ir apleistų, netvarkingų kampelių. Dabartinės miesto architektės turbūt nei pavardės dauguma telšiškių nėra girdėję, nors dirba ji jau ne vienerius metus…
– Jūsų gyvenime nemenką vietą užima tenisas. Kiek metų jau žaidžiate?
– Tai – dar viena stipri gija, siejanti mane su Žemaitijos sostine. Svajojau apie geltonąjį kamuoliuką jau studijuodama Vilniuje, o sugrįžusi į Telšius sužinojau, kad Vytautas Giedraitis kaip tik buria tenisininkų grupę. Šiemet sukanka jau trisdešimt metų, kaip skraidinu kamuoliuką. Yra teniso klubas „Impulsas“ – tai ne tik žaidimas, bet ir dešimtys draugų, linksmos vakaronės, šventės, išvykos. O ir tas nenusakomas jausmas, kai tavo krūtinę papuošia medalis… Žaidė tenisą mano dukra Monika. Dabar aktyviai žaidžia sūnus Simonas. Šiuo metu jis žaidžia VGTU teniso komandoje, sugrįžęs noriai dalyvauja telšiškių organizuojamose varžybose.
– O gal turite dar kokių hobių, gal ką kolekcionuojate ir pan.?
– Kolekcionuoti daiktus, mano nuomone, – beprasmiška. Labai patinka grybauti, kartais pameškerioti. Kartkartėmis sukuriu eilėraštį, nors tai vargu ar galima pavadinti hobiu. Greičiau – sielos būsena…
– Šiandien – Rugsėjo pirmoji. Ko palinkėtumėte mokytojams, mokiniams?
– Savigarbos ir drąsos ginant save. Vidinės energijos ir meilės mokiniams. Juk tik jie yra mūsų džiaugsmas ir darbo prasmė. Taip pat išsaugoti sveiką protą ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą šiame sudėtingame pasaulyje.