Eg­lės ir Apab‘yan meilės ke­lias

Per­žen­gus nau­jų me­tų slenks­tį, sau­sio 6 die­ną Tel­šių san­tuo­kų rū­muo­se am­ži­ną mei­lę vie­nas ki­tam pri­sie­kė gra­ži jau­nuo­lių po­ra. Tel­šiš­kė Eg­lė Juk­nai­tė iš­te­kė­jo už Mek­si­kos ir Gva­te­ma­los pi­lie­čio, ma­jų tau­tos dva­si­nio va­do­vo Apab‘yan Tew.

Svar­bią gy­ve­ni­mo die­ną jau­nie­ji vil­kė­jo iš­skir­ti­niais rū­bais. Nuo­ta­ka pa­si­puo­šė že­mai­tiš­ku tau­ti­niu kos­tiu­mu, o jau­ni­kis – sa­vo ša­lies tra­di­ci­niais šven­ti­niais dra­bu­žiais. Spin­dė­da­mi mei­le vie­nas ki­tam iš­ta­rė „Taip“ ir ap­si­mai­nė auk­so žie­dais.

Jau­na­ve­džiai su­ti­ko sa­vo lai­me pa­si­da­ly­ti su „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jais. Mie­lai pa­kvie­tė pri­si­jung­ti da­ly­vau­ti ir įam­žin­ti jų san­tuo­kos ce­re­mo­ni­ją.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Į pla­tų­jį pa­sau­lį

E. Juk­nai­tė gi­mu­si ir užau­gu­si Tel­šiuo­se, bai­gu­si čia mo­kyk­lą iš­ke­lia­vo į pla­tų­jį pa­sau­lį. Gy­ve­no įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, kol ga­liau­siai su­ra­do mei­lę.

Sa­vo my­li­mą­jį ji su­ti­ko Mek­si­ko­je, pa­čia­me Mek­si­ko mies­te. Da­bar po­ra ten ir gy­ve­na bei to­liau tę­sia abie­jų ke­lio­nes po pa­sau­lį.

Į Tel­šius Eg­lė grįž­ta daž­niau­siai va­sa­rą. Tai, pa­sak jau­nos mo­ters, jai pa­ts mie­liau­sias me­tų lai­kas. „Į ma­mu­tės dar­žą, į miš­kus gry­bų, uo­gų, prie eže­rų, jū­ros… Sten­giuo­si kuo dau­giau lai­ko čia pra­leis­ti. Vi­sa­da šir­dis na­mo kvie­čia ir ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu, žie­mą“, – pa­sa­ko­jo tel­šiš­kė. Taip nu­ti­ko ir per šias šven­tes. Po­rai grį­žus į Lie­tu­vą, kar­tu bu­vo nu­tar­ta at­švęs­ti jų mei­lės są­jun­gą Eg­lės gim­to­jo­je ša­ly­je su ar­ti­mai­siais. Prieš tai jie vie­ni du su­si­tuo­kė Mek­si­ko­je.

Pa­žin­ties is­to­ri­ja

Eg­lė ir Apab‘yan pir­mą kar­tą su­si­ti­ko 2020 me­tų sau­sio mė­ne­sį, kai ke­lio­nės po pa­sau­lį tel­šiš­kę at­ve­dė į Mek­si­ką.

„Ke­liau­da­ma vi­sa­da ieš­kau ki­to­kių pa­tir­čių, ki­to­kių bū­dų su­si­pa­žin­ti su žmo­nė­mis. Man ne tik rū­pi ap­lan­ky­ti žy­mius ob­jek­tus ar mu­zie­jus, bet ir la­bai svar­bu įsi­lie­ti į tos ša­lies gy­ve­ni­mą, į kul­tū­rą“, – kal­bė­jo Eg­lė. Taip ieš­ko­da­ma nau­jų pa­ty­ri­mų Mek­si­ko­je ji ra­do pa­siū­ly­mą at­lik­ti ce­re­mo­ni­ją ir ma­jų ka­len­do­riaus skai­ty­mą.

„Vie­nas iš šio su­si­ti­ki­mo mo­men­tų bu­vo ma­no gy­ve­ni­mo ke­lio skai­ty­mas, ma­no gy­ve­ni­mo ke­lio at­vė­ri­mo ce­re­mo­ni­ja, ku­ri at­lie­ka­ma pa­gal Ma­jų kal­nų re­gio­no tra­di­ci­jas, pa­pro­čius. Taip mes ir su­si­ti­ko­me… Jo na­muo­se, kur yra jo šven­to­vė. Atė­jau, pa­si­bel­džiau į du­ris ir sa­kau: „La­bas, čia aš, Eg­lė.“ Tu­rė­jo­me be ga­lo gra­žų va­ka­rą, gra­žią ce­re­mo­ni­ją. Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti apie sa­ve, apie tė­vus, ma­no ke­lią, at­si­ra­di­mą ir ko­dėl ma­no gy­ve­ni­mas yra toks, koks yra, ko­dėl tu­riu to­kius iš­šū­kius, ko­kius tu­riu…“ – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si nuo­ta­ka. Ce­re­mo­ni­jos pa­bai­go­je Apab‘yan pa­pra­šė leis­ti ją ap­ka­bin­ti. Ta­da, Eg­lė tvir­ti­no, pa­ju­tu­si jo ir sa­vo šir­dies pla­ki­mą: „Tai bu­vo taip ge­ra, taip šil­ta, šis jaus­mas už­lie­jo vi­są kū­ną ir pa­gal­vo­jau, kad aš grį­žau na­mo ir ne­no­riu iš čia dau­giau išei­ti…“

Ta­čiau ki­tą die­ną, nors bu­vo apim­ta šio neap­sa­ko­mo jaus­mo, kad su­tik­tas žmo­gus yra ypa­tin­gas, Eg­lė tu­rė­jo iš­skris­ti iš Mek­si­kos.

Praė­jus dve­jiems me­tams, li­ki­mas vėl juos su­ve­dė. Eg­lė ga­vo skry­dį į Mek­si­ką: „Pa­ra­šiau Apab‘yan ži­nu­tę, kad no­rė­čiau su­si­tik­ti ka­vos ar­ba ce­re­mo­ni­jai. Jis su­ti­ko. Vy­ko­me ta­da abu į se­no­vi­nę ar­cheo­lo­gi­nę šven­tyk­lą – Tu­lą. Vi­są ke­lio­nę kal­bė­jo­mės ir da­li­jo­mės sa­vo pla­nais, idė­jo­mis apie atei­tį. Pa­sie­kus Tu­lą, Apab‘yan pri­sta­tė ma­ne kaip sa­vo žmo­ną vi­siems su­tik­tiems su be­ga­li­niu džiaugs­mu. Šven­tyk­lo­je, liu­di­jant pro­tė­viams ir die­vams, pri­sie­kė­me mei­lę vie­nas ki­tam ir pa­tvir­ti­no­me, kad aš esu jo žmo­na, o jis yra ma­no vy­ras.“
Taip 2022 02 22 pra­si­dė­jo Eg­lės ir Apab‘yan mei­lės is­to­ri­ja. At­li­kus san­tuo­kos ce­re­mo­ni­ją pa­gal ma­jų tra­di­ci­jas po­ra dau­giau ne­beiš­sis­ky­rė. Ge­gu­žės mė­ne­sį Eg­lė at­si­kraus­tė į Mek­si­ką, į tuos na­mus, iš ku­rių, kaip ir pa­sa­ko­jo, ne­no­rė­jo išei­ti jau pa­tį pir­mą va­ka­rą.

„Nors nuo mū­sų pa­žin­ties die­nos ta­da bu­vo pra­bė­gę dve­ji me­tai… Dve­ji me­tai au­gi­mo, po­ky­čių, gi­laus do­mė­ji­mo­si kul­tū­ra, pa­sau­lė­žiū­ra… Dve­ji me­tai, per ku­riuos mes ne­bend­ra­vo­me, ta­čiau vis­kas vy­ko la­bai grei­tai ir la­bai gra­žiai. At­ro­do, tren­kė žai­bas ir įsi­plies­kė di­džiu­lė mei­lė vie­nas ki­tam. Tie­siog ži­no­jo­me, kad jis yra tas vy­ras, ku­rio aš vi­są lai­ką ieš­ko­jau, o aš esu ta mo­te­ris, ku­rios jis vi­są lai­ką lau­kė“, – apie jaus­mus at­vi­ra­vo Eg­lė.

Dir­ba kar­tu

Eg­lės vy­ras Apab‘yan – Mek­si­kos ir Gva­te­ma­los pi­lie­tis, dva­si­nis va­do­vas, žy­nys iš Aukš­tų­jų kal­nų re­gio­no, pri­bu­vė­jas, kū­no ir kau­lų dak­ta­ras, žo­li­nin­kas, ra­šy­to­jas. Jo ma­ma ki­lu­si iš Mek­si­kos, tė­vas – iš Gva­te­ma­los kal­nų re­gio­no.

Apab‘yan yra ži­niuo­nis, ma­jų kul­tū­ros ka­len­do­riaus spe­cia­lis­tas, Ma­jų uni­ver­si­te­to gar­bės lek­to­rius, ku­ris skai­to pa­skai­tas tarp­tau­ti­niams stu­den­tams. Taip pat yra kny­gų – apie kū­di­kio gi­mi­mą, nėš­tu­mo lai­ko­tar­pį, ma­jų ži­nias, moks­lą – au­to­rius. Kny­go­se jis at­sa­ko į klau­si­mus, kaip at­si­ran­da kū­di­kis, gy­vy­bė, kaip vis­kas pri­klau­so nuo ma­mos bū­se­nos nėš­tu­mo me­tu, ko­kia yra svar­bi ir tė­čio bū­se­na, ir kaip tai vi­sa tai vei­kia mus… Jo tei­gi­mu, vi­sų žmo­nių gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra nu­spręs­tas de­vy­nių nėš­tu­mo mė­ne­sių.

Be to, tel­šiš­kės vy­ras yra pui­kus šo­kė­jas ir mu­zi­kan­tas, įvai­rių tra­di­ci­nių Mek­si­kos inst­ru­men­tų ir apei­gi­nių šo­kių spe­cia­lis­tas. Re­tų teks­ti­lės ga­mi­nių iš Gva­te­ma­los ir Mek­si­kos ko­lek­ci­nin­kas.

Ko­lek­ci­jos pa­grin­di­nė te­ma­ti­ka – re­ti iš kas­die­nio ir apei­gi­nio nau­do­ji­mo išei­nan­tys vy­riš­ki rū­bai kar­tu su mo­te­riš­ku kos­tiu­mu, ku­rie vis dar ne­šio­ja­mi. Vy­rai dau­gu­mo­je ato­kių re­gio­nų, ma­žų mies­te­lių ir gen­čių pe­rė­jo prie va­di­na­mo­jo va­ka­rie­tiš­ko ap­ran­gos mo­de­lio, o mo­te­rys vis dar sau­go tra­di­ci­jas ir jo­mis di­džiuo­ja­si, pa­čios ver­pia, au­džia, siu­vi­nė­ja be ga­lo puoš­nią ap­ran­gą, nu­sa­kan­čią šei­mos, re­gio­no iden­ti­te­tą.

Eg­lės dar­bas su­si­jęs su vy­ro veik­lo­mis. Ji rū­pi­na­si vi­sais vie­šai­siais ry­šiais, dar­bo or­ga­ni­za­vi­mu, kon­fe­ren­ci­jų ren­gi­mu ir pa­na­šiais klau­si­mais.

Su­tuok­ti­niai da­bar gy­ve­na Mek­si­ko­je, o iš ten ke­liau­ja po pa­sau­lį, po Gva­te­ma­lą, ap­lan­ky­da­mi Lie­tu­vą ir ki­tus Eu­ro­pos mies­tus. Apab‘yan, pa­de­da­mas žmo­nos, pa­ma­žu mo­ko­si tar­ti lie­tu­viš­kus žo­džius. Jis la­bai smal­sus, dar nuo pir­mo­sios pa­žin­ties die­nos su Eg­le pra­dė­jo do­mė­tis Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir ne­nus­to­jo sva­jo­ti apie šią ša­lį, gi­li­no­si į mi­to­lo­gi­ją, ža­vė­jo­si bal­tų die­vais, kul­tū­ra.

Kul­tū­ri­niai skir­tu­mai

Pa­sak Eg­lės, kiek­vie­na aki­mir­ka at­ne­ša sa­vo iš­šū­kius, po­ten­cia­lą aug­ti ir su­vok­ti: „Mes gy­ve­na­me nuo­lat ba­lan­suo­da­mi, kad iš­lai­ky­tu­me dar­ną, ra­my­bę ir pa­gar­bą, pa­si­telk­da­mi dva­sin­gu­mą, są­mo­nin­gu­mą. Abu esa­me iš dva­si­nio pa­sau­lio, nors ir su skir­tin­go­mis jo iš­ta­ko­mis, skir­tin­gais kū­rė­jų, vi­sa­ga­lių var­dais, bet vi­sa ko prin­ci­pai tie pa­tys – pa­gar­ba, su­pra­ti­mas ir at­si­da­vi­mas mei­lei – vie­nas ki­tam, ge­ra­šir­diš­ku­mas bei at­vi­ru­mas priim­ti ir mo­ky­tis aug­ti. Be­są­ly­giš­kas džiaugs­mas priim­ti ir pe­rei­ti kiek­vie­ną iš­šū­kį su džiaugs­mu, juo­ku ir leng­va šir­di­mi – toks mū­sų gy­ve­ni­mo bū­das.“