Besibaigiant Telšių šilumos ūkio nuomos konkursui, viešojoje erdvėje pagaliau pradėta diskutuoti apie tai, ar pasirinktas sprendimas vėl išnuomoti šilumos tinklus yra teisingas, kodėl net nebuvo svarstyta galimybė pačiai Savivaldybei perimti šilumos ūkį į savo rankas. Šį klausimą tiek kitiems Telšių r. savivaldybės tarybos nariams, tiek administracijos darbuotojams ne kartą asmeniškai esu uždavęs ir aš. Pagrįsto atsakymo ar argumentų, kodėl reikėtų ir toliau nuomoti, kai dabar turime vieną iš didžiausių kainų Lietuvoje, taip ir nepavyko išgirsti. Gal tik tai abstrakčius pamąstymus, kad patys (Telšių savivalda) nesugebėtume perėmę šilumos ūkį tinkamai jo suvaldyti.
Pažvelgus į situaciją aplinkiniuose rajonuose, kur su šiluma tvarkosi pačios savivaldybės, ir paanalizavus šilumos kainų vidurkius, viskas atrodo akivaizdu – Telšiai moka daugiausiai ir reikia kažką daryti. Netgi skambant milijoniniams skandalams dėl šilumos ūkių nuomininkų nešvarios veiklos, dirbtinai sukeliant sąnaudas (Vilnius, Alytus), bei kitiems miestams sėkmingai persiimant patiems (Palanga, Ukmergė), mūsų valdžia nuo pat 2015 m. šiuo klausimu suorganizavo tik vieną Savivaldybės tarybos Kolegijos posėdį ir tik paskutinį mėnesį. Ir tai ne savo iniciatyva. Sprendimo projektą šilumos ūkiui persiimti buvo paruošęs Tarybos narys Almantas Lukavičius.
Po šio posėdžio peršasi tik viena išvada: vengiant platesnių analizių ir ignoruojant akivaizdžiai teisingus Almanto Lukavičiaus argumentus, paremtus statistika, už akių siekiama vėl dešimtmečiui atiduoti šilumos ūkį. Pastebėtinas keistas sutapimas, kad tiek Kolegijos pakviesti ekspertai, tiek tą pačią dieną vietinėje spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje stengiamasi visą dėmesį nukreipti nuo didžiulės kainos, vartotojų mokamos šilumos tiekėjui, prie nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG). Todėl aš, kaip Telšių r. savivaldybės tarybos narys bei UAB „Žemaitijos energija“ įmonių grupės darbuotojas, jaučiu pareigą paneigti informaciją, kuri yra klaidinga ir galimai užsakyta asmenų, siekiančių bet kokiomis aplinkybėmis įvykdyti konkursą iki galo.
Visų pirma reikia suprasti, kad teisinį reguliavimą nustatant šilumos supirkimo iš NŠG kainas atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), todėl tiesioginės įtakos šiems skaičiavimams neturi nei pats NŠG, nei Savivaldybės administracija. Dėl to bet kokios spekuliacijos dėl galimos Savivaldybės įtakos kainai, mokamai NŠG už pagamintą šilumos energiją, jai pačiai persiėmus valdyti šilumos ūkį, yra laužtos iš piršto. Tad iš kur tiek entuziazmo įžvelgti sąmokslus ir nukreipti dėmesį nuo konkurso, vėl ilgiems metams atiduodant Telšių šilumos ūkį, vieno rajoninio laikraščio žurnalisto straipsniuose? Minčių kyla įvairių.
Bendrai per metus Telšiuose pagaminama apie 60 000 MWh šilumos. 60 proc. šios šilumos pagamina UAB „Žemaitijos energija“, 10 proc. – UAB „Biozona“, likusią dalį – dabartinis Telšių miesto šilumos ūkio nuomininkas – UAB „Litesko“. Pavyzdžiui, už 2017 m. sausio mėn. gyventojai už 1 kWh sunaudotos šilumos dabartiniam Telšių miesto šilumos tiekėjui sumokės 6,78 ct už kWh be PVM (7,39 ct už kWh su 9 proc. PVM). Iš šios sumos nepriklausomam šilumos gamintojui (UAB „Žemaitijos energija“) šilumos tiekėjas sumokės 2,74 ct be PVM už kWh.
Iš kur ir kaip gaunamas toks didelis skirtumas ir „priedas“, kai NŠG pagamintą šilumos energiją savo siurbliais patiekia iki pat vartotojų šilumos punktų, dabar gali pasakyti tik VKEKK. Formaliai šilumos tiekėjas iš šio skirtumo turi kompensuoti savo tiesiogines veiklos sąnaudas, pvz., darbo užmokestį, investicijų amortizaciją, trasų nuostolius ir kitas pastovias sąnaudas, tačiau kas gali užtikrinti, kad jos yra pagrįstos. Ypač žinant dabar sklandančias istorijas ir teisminius procesus apie galimas milijonines permokas kituose miestuose. Jeigu šilumos ūkis būtų Savivaldybės rankose, visą informaciją apie kainos dedamąsias ir sąnaudas būtų galima skaidriai ir operatyviai tikrinti bei pateikti gyventojams. Taip Telšių r. administracijos vadovai šilumos vartotojams galėtų užtikrinti šilumos gamybą mažiausiomis sąnaudomis, tačiau į šilumos ūkį ateinantis privatus nuomininkas visada bus suinteresuotas didesniu pelnu ir, kaip rodo praktika, bandys išpūsti sąnaudas. O už tai, kad turi iš Savivaldybės išsinuomojęs šį ūkį ir vamzdžius, šilumos tiekėjas (nuomininkas) nuo vartotojų sumokamos sumos gauna pastovią ir užtikrintą pajamų dalį, kurią papildomai sumoka ne kas kitas, o Telšių gyventojai.
Taigi, ar Savivaldybės biurokratams neturi rūpėti sumažinti šilumos kainas Telšių miesto vartotojams bei sutaupyti lėšų iš šilumos tinklų eksploatavimo? Minėto Telšių rajono savivaldybės tarybos Kolegijos posėdžio metu UAB „Telšių šilumos tinklai“ direktorius Jurgis Staševičius pareiškė, jog 2016 m. gruodžio mėnesį įmonė už atliktas investicijas šilumos ūkio nuomininkui buvo skolinga 1,3 mln. Eur. Iki kito šildymo sezono ši suma dar labiau susitrauks. Tačiau ar buvo atlikti nuodugnūs skaičiavimai, patvirtinantys šią skolą, ar buvo atliktas auditas dėl šilumos ūkio nuomininko veiklos? Jurgis Staševičius sako, jog pats „buvo primetęs“, ir, aišku, tas „primetimas“ parodė, kad jokiu būdu pačiai Savivaldybei imtis darbų neapsimoka. Prie tokio „primetimo“ galėjo prisidėti ir UAB „Telšių šilumos tinklai“ konsultuojantys samdyti ekspertai. Vienas jų – buvęs Vilniaus miesto mero patarėjas energetikos klausimams 2013–2015 m. laikotarpiu, būtent už kurio permokas šiuo metu vilniečiai ir dalyvauja teisminiuose procesuose.
Tad kuo remdamasis minėtas vieno rajoninio laikraščio žurnalistas visoje šioje absurdu kvepiančioje situacijoje įžvelgia galimą „švogeravimą“ iš UAB „Žemaitijos energija“ pusės? Ši įmonė, kaip NŠG, veikia Telšių šilumos ūkio sistemoje, todėl ir yra suinteresuota, kad miesto šilumos energijos vartotojai gautų paslaugas už atitinkamą priimtiną kainą. „Robmonos“ įmonių grupė, būdama socialiai atsakinga, daugelį metų remia krepšinio klubą Telšių „Telšiai“ bei kitas įvairias ne pelno siekiančias organizacijas, kurioms per metus suteikia iš viso apie 20 000 Eur paramos. O čia ar „savanaudiški tikslai“?
Dėl visko, kas išvardinta, yra be galo keista ir nesuprantama, kodėl nebuvo jokių diskusijų dėl šilumos ūkio perėmimo į Savivaldybės rankas. Kodėl nebuvo atlikti jokie skaičiavimai, o tik vieno žmogaus „primetimas“? Kodėl rajono valdžia, prasidėjus skandalams kituose išnuomotuose šilumos ūkiuose Lietuvoje, nesikreipė į VKEKK su prašymu patikrinti, ar teisingai telšiškiams buvo skaičiuojama šilumos kaina? Kodėl ir vėl sprendimas – dar 2015 m. gegužės mėn. nuomoti šilumos ūkį – Tarybai buvo pateiktas paskutinę akimirką ir prastumtas valdančiosios daugumos buldozeriu? Kodėl ignoruojama naujosios Vyriausybės programa, kurioje aiškiai įvardinta rekomendacija nenuomoti šilumos ūkių, o Telšių r. savivaldybėje kalbama tik apie nuomą, bet apie tai, kas geriausia vartotojui, – ne?
Dirbti negalima nuomoti. Kur šiame sakinyje Telšių rajono valdžia galutinai padės kablelį, kuris lems mums dešimties metų šilumos kainas?
Artūras DOMARKAS, LR liberalų sąjūdžio atstovas Telšių rajono savivaldybės taryboje

Šilumos siurbliai