Deimantinės vestuvės – šeši dešimtmečiai kartu. Džiugu sutikti porą, laimingai pragyvenusią tiek daug metų.
Laime ir neblėstančia meile, pagarba vienas kitam gali didžiuotis telšiškiai Valerija ir Stanislovas Bidvos, baigiantis 2016-iesiems vaikų, anūkų, proanūkių apsuptyje paminėję deimantinių vestuvių sukaktį.
Aurelija SERVIENĖ
Prieš 60 metų
Stanislovas Bidva kilęs iš Viekšnalių, Valerija – iš Tryškių. Kaip ir dera anuomet, jie buvo supažindinti ir supiršti senoviškai – piršlio. O po dviejų savaičių draugystės jau atšoko vestuves. Moteris tikino, jog geras piršlys buvo – gerą vyrą jai rado.
V. ir S. Bidvos teigė, kad nors jų vestuvės buvusios labai vargingos, tačiau turėjo ir aukso žiedus, jaunoji pasipuošė iš „Masčio“ ansamblio pasiskolintu tautiniu kostiumu. Prieš Dievą jaunieji prisiekė Telšių katedroje, susituokė santuokų rūmuose.
„Vestuvių svečiai: sesuo su vyru, piršlys ir mes du“, – prisiminė Valerija.
Apsigyveno jauna pora pas žmonos seserį, mažyčiame kambarėlyje. Tik vėliau, gavę žemės sklypą Rambyno gatvėje, po truputį, sunkiai dirbdami, patys pasistatė sau namus.
„Statėm, vargom savo namelius. 1960 m. pradėjome statybas. Pirmajam vaikui tada buvo vos dveji metukai, o antrojo tik laukiausi. Visi juokaudavo, jog Bidvienė, pilvą atkišusi, plytas nešioja“, – pasakojo telšiškė.
Penki vaikai
Išaugino V. ir S. Bidvos penkis vaikus: Vincą, Aloyzą, Bronislavą, Vitaliją, Ritą. Visi laimingas šeimas sukūrė, gerus mokslus baigė, gerus darbus turi. O tėvus pradžiugino gausiu būriu anūkų – jų net 16, proanūkių – 10.
„Auginti penkis vaikus man padėjo mama. Tokie laikai buvo – prie sovietų valdžios jokios lengvatos negausi. Jei turi savo namą – vadinasi, esi turtingas“, – prisiminė moteris.
Deimantinės vestuvės
Deimantinių vestuvių paminėjimo iniciatorius buvo pats S. Bidva. Jam norėjosi visus vienon krūvon sukviesti, pabūti, pabendrauti. Prieš dešimt metų pora iškilmingai paminėjo auksines vestuves, tad dar labiau norėjosi atšvęsti deimantinę sukaktį.
„Vaikai džiaugėsi šia švente, tuoj jubiliejinėmis juostomis mus papuošė ir dovanų didžiausią šaldytuvą nupirko, už mus pačius didesnį“, – juokėsi pašnekovė.
Deimantinės vestuvės vyko Telšių katedroje, buvo aukojamos šv. Mišios, kunigas laimino porą, dovanojo pašventintą žvakę.
Svarbiausia poroje – santaika
S. Bidvos gyvenimas nelepino, jis buvęs tremtinys. „Mano jaunystė buvo labai sunki, daug teko išgyventi ir patirti. Grįžęs iš kariuomenės, neturėjau kur gyventi, glaudžiausi pas savo seserį, miegojau tvarte ant šieno. Peršalau, susirgau plaučių uždegimu…“ – pasakojo vyras.
Jau daug metų Stanislovas yra Šaulių sąjungos gretose. Namuose garbingai pakabinta šaulio uniforma, sienas puošia apdovanojimai ir pagerbimo raštai iš LR Prezidentės.
V. Bidvienė per gyvenimą dirbo keliose darbovietėse: Gimdymo skyriuje – medicinos sesele, vėliau perėjo į Vidaus ligų skyrių, o iki pensijos dirbo masažiste.
Vyrui daug metų teko dirbti kenksmingomis sąlygomis: „Masčio“ fabriko katilinėje, Skaičiavimo mašinų gamykloje, vėliau 13 metų dažė mašinas.
Moteris džiaugiasi, jog jos vyras per gyvenimą nei gėrė, nei rūkė.
Svarbiausia, pasak Valerijos, kad poroje būtų santaika. „Jei nėra sutarimo, tada jau niekas nėra malonu, niekas neįdomu. Vyras dažė mašinas, užtrukdavo darbe, aš juo visada pasitikėjau, žinojau, kad jis niekur nesišlaistys, o uždirbs šeimai daugiau pinigėlių. Niekada gyvenime nereikėjo man dėl jo išgyventi“, – kalbėjo pašnekovė.
Per dienas telšiškiai sako turintys visokios veiklos: tai daržą paravėja, tai šiltnamyje kapstosi, o kai pavargsta, Valerija tuoj poteriauti sėdasi.
Stanislovo hobis – bitės. Valerija juokavo, jog vyrui tos bitutės kaip šeimos nariai: „Jau tik rytas, keliasi ir pasakoja biteles sapnavęs – tuomet iškart ruošiasi važiuoti prie avilių.“
O šiandien, deimantines vestuves atšokę, telšiškiai tikina svarbiausia turintys vienas kitą. „Išeiname į miestą, aš įsikimbu Stanislovui į parankę ir keliaujame. Netoliese gyvenanti viena gydytoja mus jau Romeo ir Džuljeta vadina“, – juokavo V. Bidvienė.