Poeto, dailininko, interjero specialisto, tapytojo, dėstytojo Petro Šaulio kūryba sugulė į naują leidinį. Praėjusiais metais telšiškis išleido poezijos rinkinį „Žemaičių žemė“, iliustruotą autoriniais tapybos darbais.
Aurelija SERVIENĖ
Mano ir Jūsų Žemaitija
Pasak autoriaus, leidykloje „Juoda raidė“ išspausdintas naujasis leidinys skiriamas darantiems gerus darbus dėl Mano ir Jūsų Žemaitijos ir dedikuojamas atvykusiai iš Rytų Lietuvos gydytojai ginekologei Olgai Šaulienei, didžiąją gyvenimo dalį gydžiusiai Žemaitijos krašto moteris, pagimdžiusiai du sūnus – Petrą ir Haroldą, kurie baigę mokslus dirba gydytojais odontologijos srityse Žemaitijoje.
„Šią knygą įteikite visiems, kurie daro mažus ir didelius darbus dėl mūsų žemės. Ir ateičiai – testuoju šią teisę – visiems Žemaitijos ir Lietuvos muziejams, nes tik tada mūsų Lietuva bus turtinga, kol švies visos etninės šviesos ir suneš savo spindulius į gaivią upę, kurios vardas – Lietuva“, – knygoje rašo P. Šaulys-Lokys.
Kūrybos kelias
P. Šaulys puikiai pažįstamas telšiškiams. Gimė ir augo šiame mieste, mokėsi 3-iojoje vidurinėje mokykloje. Studijavo Telšių taikomosios dailės technikume meninio medžio apdirbimo specialybę. Kiek vėliau žinių sėmėsi Estijos valstybiniame dailės institute Taline, kur baigė fotografijos bei interjero ir įrangos specialybes.
Ne vienerius metus P. Šaulys dirbo Estijoje. Vėliau dėstytojavo Telšių taikomosios dailės technikume, Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete.
Teko būti Lietuvos dailininkų sąjungos Telšių dailininkų sekcijos pirmininku ir sekretoriumi. 1997 m. telšiškis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
Yra parengęs ir pristatęs ne vieną parodą-projektą įvairiomis temomis.
Dirbdamas Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje parengė, eksponavo, pristatė, rašė anotacijas daugiau kaip 200 parodų.
Suorganizavo, parengė 21 savo kūrybos autorinę parodą: tapyba, poezija, dizainas, interjero detalės, interjeras. Jo darbų yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose mūsų šalyje, Estijoje, JAV.
Yra ugnis sieloje
Knygoje apie P. Šaulį šiltai atsiliepia a. a. Telšių rajono literatų klubo prezidentė Adolfina Varnelienė: „Petro Šaulio, kurio pseudonimas Lokys, iš tėvų tremtinių paveldėjusio tėvynės tolių ilgesį, ištikimybę Lietuvai, Telšiams, regėjimai ir žodžiai įsipina į galybę spalvų. Ir „barstos vėjyje žemaitiška žiedų daina“, prabyla išarta, garuojanti žemės ežia, glamonėjama kūrėjo ir saulės spindulio. Dailininko ir poeto žvilgsnis tarp saulės ir dangaus skliauto veda „žąsies plunksną“ Žemaitijos palaukėm ir tartum akustiniame lobyne pasigirsta nugairinto sodžiaus daina. „Nenueik nuo gimtojo slenksčio“, – sako eilių subjektas sūnui, – nes šios žemės sodas į jį tiesia savo šakas.
Kūrėjo mintys ieško senosios lietuvybės ir randa. Menininkas ir jame įsikūnijęs poetas liečia ne tik žemaitės gražuolės kasas, bet ir Žemaičių žemės žmonių stiprybę. <…>
Lokio pseudonimas eilių autoriui daug ką reiškia: primena žemaičių praeities kovas dėl išlikimo, – juk žemaičiai krikštą priėmė paskutiniai, nors gyveno arčiausiai krikštytojų buveinės. Žemaičiai ne vienai kaimyninei tautai padėjo ilgai trunkančiuose, Žemaitijos genofondą naikinančiuose karuose.
Atrodo, kad savo kūriniuose Petras Šaulys viską pasakė apie Žemaitiją, žemaičius, jų būdą, legendų grožį ir prasmę. Jo širdies balsas skatina mąstyti dėl Žemaitijos etninės savasties indėlio į Lietuvos kultūrą.
Kūrėjas optimistas, sakydamas:
„Išgirstu aš tavo balsą
Durų vyriuos,
Praveriu aš jas tik tau,
Kol gyvas…“
Taigi kol gyva tauta, kol ji dainuoja ir nerimsta meno bei etnokultūros sūkuriuos, tol Lietuva bus garsi tarp daugelio šalių besiplaikstančių vėliavų. Taigi yra ugnis, deganti lietuvių sielose.
Gražu, kai Petro Šaulio darbuose visa tai subtiliai derinasi su poetiniais, tapybiniais, dizaino, konceptualaus ir šiuolaikinio meno užmanymais. Sėkmės Jam.“
Žemaičių žemė
Kur giria, ten ir ąžuolas –
Kur jo kelmas – lokys,
Glosto, blaško čia atžalas –
Gal nuo kalno nuris?
Medį, akmenį, kelmą –
Liečia kūnu meška,
Prilipink savo delną –
Po žemaičio marška…
Prilipink karštą ranką –
Kur krūtinėje vis
Laiką dūžiais matuoja –
Ne besielė širdis…
Ne besielė rimuoja –
Debesyla naktis,
Draugė jos vieversėlius –
Čia sutupdė rimtis…
Sielos smėlį šiugždeno –
Žvyrduobėlėj sava,
Lyg naktužės smiltelė –
Šilumos apsupta…
Varo kraują kryptingai –
Tai dalužė sava,
Ko, širdie, neaptingai
Ir blaškais lyg meška?
Ir bastais čia gimtinėj –
Vis po girią sava,
Lyg meška tu krūtinėj –
O širdie – nekalta…
Ko vis dainą niūniuoji –
Lyg sesulė naktis,
Savo skarą pakloji –
Ką atneš ta rimtis?
Sielos žvyrduobėj nardo –
Šelmės kregždės nūnai
Ir pasąmonę tardo –
Vis žalsvi Nemunai…
Nemunai – ir Virvyčios –
Čia vagelė srauni,
Lyg močiutės trinyčios –
Uždainuotų jauni…
Ore vartos kregždutės –
Pjausto dangų arai,
Kur, širdie tu bemiege, –
Mano kraują varai?
Kur varai, nelaboji –
Tu bemiege, slapčia,
Vis prie kelmo į gojų –
Kraują mano – delčia?
Kelią tau vis parodo –
Kai kely tik lemtis,
Rodyt dar nepabodo –
Nerami ta širdis.
Vis žvairuoja į kalną –
Kur šnopuoja lokys,
Kur meška savo kelmą –
Širdžiai nuokalnėm ris…
Gal nuris kokią dainą –
Gal dalužė lemtis,
Skambčios vėjyje dieną –
Kol apgobs ją naktis…
Kol apgobs ją meška –
Letenėle sava,
Suskambės lankose –
Čia žemaičio daina…
Čia daina – kai diena –
Vieversėlius savus,
Pamėtės, paridens –
Lyg to lokio kerus…
O lokys vis vartys –
Kelmus lig pat aušros,
Susirangęs žaltys –
Širdyje tau godos…
Tau godos, kol aušra –
Spindulėlį pames
Ir širdis nemari –
Savo tėkmę atras…
Kai atras, suspurdės –
Vis spartesne linkme,
Žemaitijon nugrims,
Išsilies ji sakme…
Kur sakmė, ten sėkmė –
Tau dainuoja širdis,
Ir krūtinėj tėkmė –
Ir žaizda tuoj užgis…
Kai užgis, tuoj kita –
Paėjės meškele,
Paėjės meškele –
Vėl žemaičio žeme…
Paėjės – kur giria –
Kur giria – ąžuolai.
Kur kelmai – ten lokiai –
Ir žemaičiai čia rymo.
Telšiai, 1995 08 14
Poezija
Poezijai reikia nedaug –
Rašiklio ir lopo dangaus,
Poezija žengia drauge –
Kur duona gyvenimas bus…
Ruduo – tau pabūs pintine –
Jei pilną ją akys matys,
Piemuo – virs, net avimi –
Jei debesis baltus ganys…
Poezijai reikia nedaug –
Tik vieno tyro žmogaus,
Poezija miršta drauge –
Už tuos, kas už laimę žmogaus…
Poezijai reikia nedaug –
Rašiklio ir lopo dangaus,
Poetai numiršta seni –
Ateina nauji iš dangaus.
Ateina ir šviečia žvaigždėm –
Ir rodo mums tolimą kelią,
Ateina ir žybsi širdim –
Nušviečia į žvaigždę takelį…
Telšiai, 1996 09 20