Turbūt ne vienam iš mūsų bent kartą gyvenime yra sukirbėjusi mintis išbandyti ką nors neįprasto.
Telšių rajono savivaldybės tarybos narys Almantas Lukavičius šią vasarą išsikėlė sau iššūkį – leistis į piligriminį žygį „Camino Lituano“ keliu. Eidamas lietuviškuoju Šv. Jokūbo piligrimų keliu nuo Žagarės Lietuvos šiaurėje iki Lenkijoje esančių Seinų, telšiškis įveikė 550,8 kilometro ir patyrė neeilinių įspūdžių.
„Manau, nė vieno piligrimo tikslas nėra tiesiog nueiti į tam tikrą vietą ir užsidėti antspaudą piligrimo pase. Viskas kur kas giliau. Eidamas pamačiau visai kitokią Lietuvą nei važiuodamas automobiliu ar keliaudamas turistų numintais maršrutais, pabėgau nuo kasdienybės, rutinos. Ėjimas mane „užkabino“, – teigė A. Lukavičius.
Monika GIRDVAINĖ
Vasaros žygis
Šv. Jokūbo kelias „Camino Lituano“ – tai savarankiškai keliauti paruoštas kelias Lietuvoje, kurio ilgis – apie 500 kilometrų. Piligrimų patogumui „Camino Lituano“ kelias padalytas į dvidešimt vieną apie 20–30 kilometrų ilgio etapą.
A. Lukavičius pasakojo neturėjęs galimybės kelioms savaitėms atsiriboti nuo visos veiklos, darbų ir minėtą maršrutą nueiti iš karto, tad nusprendė atstumą suskaidyti į kelias dalis.
Į pirmąjį žygį telšiškis išsiruošė liepos pradžioje, o maršrutą baigė paskutiniąją vasaros dieną. Vidutiniškai per dieną nueidavęs po vieną etapą, o kelio pabaigoje, norint žygį užbaigti užsibrėžtu laiku, teko pagreitinti tempą ir per dieną nužingsniuoti po du etapus. Vienos dienos žygeivio įveiktas atstumas siekė net 47 kilometrus.
„Kokia savijauta nuėjus apie penkiasdešimt kilometrų? Aplanko euforija. Gali savimi didžiuotis, kad pasiekei išsikeltą tikslą. Tokie jausmai žmogų aplanko po bet kokio didesnio fizinio krūvio, kai jaučiamas
palengvėjimas, gaminasi laimės hormonai. Jausmas įdomus ir malonus, ir jo paprastai kasdien, gyvendamas savoje rutinoje, nepatirtum. Einant rutinos nebelieka. Niekam nesvarbu, nei kas tu esi, nei kuo tu užsiimi gyvenime. Esi tik tu ir kelias, kurį turi įveikti“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasitaikė visokių iššūkių
Piligrimų takais A. Lukavičius ėjo ir kepinant 33 laipsnių kaitrai, ir lyjant, temstant. Kelyje pasitaikė tokių atvejų, kai teko nusiauti batus ir tiesiog bristi per upelį ar lyjant lietui batus, kad jie nepermirktų brendant per žoles, apsirišti šiukšlių maišais ir žingsniuoti toliau.
Pašnekovo teigimu, daugiausiai jėgų pareikalavo ėjimas per didelį karštį. Jo kelionė kaip tik ir prasidėjo tuomet, kai Lietuvoje dienomis termometrų stulpeliai buvo pakilę virš trisdešimties laipsnių.
„Vertinant visą nueitą kelią, pradžia Žemaitijos keliais iki Kėdainių, sakyčiau, buvo sunkiausia. Nelengva buvo ir dėl karščio, ir dėl paties ėjimo. Kraštovaizdis pirmoje kelio dalyje buvo gana monotoniškas, čia mažai vandens telkinių, nebuvo nei kur kojų įmerkti ir atsigaivinti. Būdavo, per didžiulius karščius įsuki į miškelį pailsėti, atrodo, kad bus geriau, bet ten užpuola bimbalai ir tada jau tenka kuo greičiau grįžti į kelią ir eiti toliau“, – patirtais įspūdžiais dalijosi žygeivis.
A. Lukavičiaus tvirtinimu, tinkamai pasiruošus žygiui, surinkus informaciją, į ką atkreipti dėmesį leidžiantis į tokią kelionę, ji būna gana sklandi. Jeigu ėjimui tinkamai paruoštos kojos, pasirinkta tinkama avalynė ir kojinės, tai fizinis krūvis einant ilgus atstumus yra gana nesunkiai įveikiamas, prie ėjimo priprantama.
Sužavėjo neregėta Lietuva
Pašnekovas pastebėjo, jog piligrimų kelias suplanuotas apgalvojant visus svarbiausius dalykus, kad keliaujančiajam būtų patogu. Kelias sužymėtas specialiais piligrimystės ženklais, internete yra elektroniniai žemėlapiai su nuorodomis, kur rasti vandens, kur yra parduotuvė, poilsio vieta ar lankytini objektai. Pasibaigus etapams yra suplanuotos nakvynės vietos. Dažniausiai A. Lukavičius miegodavo bendruomenės, parapijų namuose arba kaimo sodybose. Jose buvo galima užsidėti antspaudą savo piligrimo pase, įrodantį, jog nuėjai tą kelio atkarpą.
Svarbu paminėti, jog „Camino Lituano“ maršrutas sudarytas taip, kad einant atsiskleidžia šalies gamtos grožis, žmonių gyvenimo būdo įvairovė tiek mieste, tiek kaime.
„Atrodo, eini laukais ir kas čia gražaus, bet tikrai yra į ką pažiūrėti – spalvos, ta natūrali gamta, kai kur nepaliesta žmogaus, seni paminklai, kryžiai, statyti prieš šimtą ir daugiau metų. Sudaryta galimybė pakeliui 
aplankyti bažnyčias, muziejus. Graži ta mūsų Lietuva. Rodėsi, į kai kurias vietas niekados gyvenime net nebūčiau važiavęs, kitur net nėra galimybės atvažiuoti automobiliu, vaizdais gali pasigrožėti tik eidamas ir jie tikrai unikalūs. Atradau vietų, į kurias tikrai sugrįšiu dar ne kartą“, – teigė A. Lukavičius.
Planuose – kiti žygiai
Laisvalaikiu sportine veikla užsiimantis telšiškis pasakojo, kad iki tol ėjimo ilgais atstumais su kuprine ant pečių patirties jis visai neturėjo. Vienas iš apsisprendimo motyvų leistis į piligriminį žygį ir buvo noras patirti naujų pojūčių, pajusti ėjimo teikiamą naudą.
„Konkretaus tikslo, dėl ko išėjau „Camino Lituano“ keliu, neturėjau. Tiesiog sužinojau apie tą kelią, pasiskaičiau informacijos ir susidomėjau. Žmonės rašo, kad tu išeini tuo keliu, atsijungi nuo savo problemų, išsivalai mintis, kelias tave tiesiog įtraukia. Norėjosi patikrinti, ar iš tikro taip ir yra. Juk tik pabandęs gali pamatyti, ar tave veikia tas ėjimas, ar ne. Aš galiu konstatuoti, kad einant galva tikrai pailsi, protas atsijungia nuo kasdieninės rutinos, mintys išsivalo, ypač etapo pabaigoje, kai tik galvoji, kada jį užbaigsi. Kitokioms mintims tada nebelieka vietos“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
Daugiausia piligrimų keliu vyras žingsniavo vienas, todėl jis teigia įsitikinęs, kad, norint pabūti su savimi, leistis į žygį – puikus sprendimas.
Telšiškis prisipažįsta – ėjimas tolimais atstumais sudomino, tad jis jau planuoja žygius kitiems metams. Sakė svarstantis galimybę į piligriminę kelionę leistis kaimyninėse ar Pietų Europos šalyse, per kurias eina garsusis piligrimų kelias. Vilioja ir naujos lietuviškojo kelio atšakos „Camino Lituano“ Žemaitijoje bei „Camino Lituano“ Aukštaitijoje. Neatmeta galimybės, kad galbūt kada nors jam pavyks pasiekti piligrimystės centrą, piligrimų kelio galutinę stotelę Šv. Jokūbo katedrą Santjago de Kompostelos mieste Ispanijoje.
„Kokį kelią rinktis, labai priklauso nuo to, kokius tikslus sau išsikeli. Jeigu tu nori pabūti vienas su savimi, eini ramesnėmis kelio atšakomis, o, pavyzdžiui, žygiuojant portugališkuoju keliu ramu tikrai nebus, ten sezono metu traukia minios žmonių. Bet kuriuo atveju visų tikslas vienas – katedra Santjago de Komposteloje“, – mintimis dalijosi A. Lukavičius.
Loading ...
