Organų donorystė – primiršta, bet dėmesio verta tema

Aukoti brangaus žmogaus organus – itin atsakingas ir galbūt dažnai sunkiai priimamas sprendimas. Tačiau transplantacijos laukiantiems žmonėms – tai viltį gyventi teikiantis veiksmas.
Nors savanoriška organų donorystė Lietuvoje veikia jau ne vienerius metus, pastebima, kad ši tema vis dar yra apipinta tam tikrais mitais.
Pasidomėjome, ar telšiškiai domisi organų donoryste ir ar mūsų rajono gyventojai aktyvūs šios idėjos skleidėjai.
Monika GIRDVAINĖ
Recipientų statistika
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos gegužės 12-osios duomenimis, Lietuvoje 272 žmonės laukia savojo donorinio organo, kurį persodinus jie galėtų gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Tarp šių žmonių – 46 laukiantys širdies, 5 – širdies ir plaučių komplekso, 7 – plaučių, 120 – inkstų, 5 – inkstų ir kasos komplekso, 89 – kepenų.
Šiuose sąrašuose yra trys telšiškiai, laukiantys inkstų donoro, vienas telšiškis, laukiantis širdies donoro, ir vienas Telšių rajono gyventojas – kepenų recipientas.
Pranešama, kad praėjusiais metais Lietuvoje buvo atliktos 82 inkstų persodinimo operacijos. Trims recipientams šie organai transplantuoti iš gyvo donoro, o 79-iems – iš mirusio. Iš mirusio donoro inkstai persodinti ir vienam Telšių miesto bei vienam Telšių rajono gyventojui.
Pernai taip pat atlikta 14 kepenų, 10 širdies ir viena plaučių persodinimo operacija.
Tarp donorų dominuoja moterys
Analizuojant anksčiau paminėtus skaičius, rodos, tai tėra statistika. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi žmogus ir jo noras gyventi. Organų transplantacijos nebūtų įmanomos be donorinių organų, kuriuos ligoniams dovanoja geros valios, altruistinių paskatų vedami asmenys.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Telšių apskrityje norą tapti organų donorais yra pareiškę 960 gyventojų. 290 iš jų – Telšių rajono savivaldybės gyventojai. Simbolines donorų korteles turi 210 Telšių mieste ir rajone gyvenančių moterų ir 80 vyrų.
Dauguma organų donorystę palaikančių asmenų – jaunesnio amžiaus.
Mūsų savivaldybėje donorų korteles turi 173 asmenys nuo 18 iki 30 metų, 66 asmenys nuo 31 iki 40 metų ir 34 asmenys nuo 41 iki 50 metų. Norą tapti organų donorais yra pareiškę 14 žmonių nuo 51 iki 60 metų, du žmonės nuo 61 iki 70 metų bei vienas asmuo, turintis daugiau kaip 80 metų.
Galimybė gyventi visavertiškiau
Regioninės Telšių ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja Alina Šarkevičienė kasdien mato pacientus, kuriems dėl inkstų nepakankamumo gydymo įstaigoje atliekamos dializės. Ne tik pacientai, bet ir jų artimieji yra tarsi pririšti prie dializės centro, kadangi tris kartus per savaitę daugumai reikia padėti atvykti į procedūras. Inkstų transplantacija – vienintelis tokių pacientų išsigelbėjimas, tačiau ne visi sergantieji ryžtasi ir ne visiems galima atlikti šią operaciją.
„Prieš įtraukiant į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą, pacientai turi būti kruopščiai ir nuodugniai ištirti. Nesant kontraindikacijų, ligoniai įrašomi į laukiančiųjų sąrašą ir toliau sekami dializės centre bei recipientų registre, kol atsiras donoras. Jiems periodiškai atliekami įvairūs instrumentiniai, kraujo, šlapimo tyrimai“, – pasakojo skyriaus vedėja.
Šiuo metu inkstų transplantacijos laukia trys pacientai, dar trys intensyviai tiriami.
A. Šarkevičienė pastebėjo, kad inkstų, kaip ir kitų organų, transplantacijos dėl donorų stygiaus nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
Per pastarąjį penkmetį vienu metu inkstų transplantacijos daugiausiai yra laukę septyni Regioninės Telšių ligoninės pacientai, o vidutiniškai per metus inkstas būna persodinamas dviem ar trims Telšių rajono savivaldybės gyventojams.
Skatina organų donorystę
A. Šarkevičienė neabejoja: organų donorystės temos sklaidai turi būti skiriamas didesnis dėmesys.
„Aišku, kad reikia skatinti organų donorystę po žmogaus mirties. Tai neabejotinai yra kilnus ir skatintinas dalykas, nes po mirties paaukoti organai kitiems žmonėms dovanoja galimybę grįžti į visavertį gyvenimą.
Pati jau penkiolika metų turiu donoro kortelę. Toks mano pasirinkimas yra todėl, kad savo valia norėjau išreikšti norą po mirties išgelbėti sunkiai sergančio ir net ne vieno žmogaus gyvybę“, – kalbėjo pašnekovė.
Medikė teigė, kad per savo darbo praktiką yra susidūrusi su įvairiausiomis žmonių nuomonėmis apie inkstų donorystę iš gyvo asmens. Vedėja pažymėjo, kad transplantacijos rezultatai yra žymiai geresni iš gyvo donoro nei iš mirusio, tačiau kai kuriuos asmenis sunku įtikinti, jog pilnavertį gyvenimą įmanoma gyventi ir su vienu inkstu, kitą paaukojant sergančiam artimajam.
„Čia labai svarbios psichologinės problemos. Šiuo atveju irgi atliekamas didžiulis darbas įvertinant donoro ir recipiento psichologinę būklę ir sveikatą. Būtina išsiaiškinti galimą riziką bei grėsmes tiek donorui, tiek ir recipientui. Yra atlikta daugybė studijų įvertinant donorų sveikatą ir psichologinę būklę pooperaciniu laikotarpiu. Dauguma donorų jaučia moralinį pasitenkinimą po inksto donorystės ir teigia, jog pasielgtų taip pat ir dar kartą“, – pasakojo A. Šarkevičienė.
Siūlo apsisprendimo iniciatyvą
Organų donorais norintys tapti asmenys dėl detalesnės informacijos šia tema gali kreiptis į šeimos gydytojus, tačiau, anot kalbintos Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Poliklinikinio skyriaus vedėjos Violetos Šilinskienės, telšiškiai organų donoryste domisi retai. Šeimos gydytojos teigimu, kraujo, kaulų čiulpų donorystė visuomenėje vertinama gana palankiai, o organų donorystė po mirties daugeliui tebėra stigma.
„Pacientai labai retai domisi šia tema. Turbūt dažniau žmonės dėl organų donorystės sprendimą priima tada, kai jau įvyksta kažkokia nelaimė, o ne iš anksto planuoja tokius dalykus.
Aš pati turiu donoro kortelę ir neabejoju to reikalingumu. Manau, kad mes, medikai, irgi turėtume aktyviau įsijungti į donorystės skatinimą, bet tiesiog konsultacijų metu yra aptariami kiti klausimai ir papildomoms temoms nebelieka laiko.
Žinutė apie donorystę tikrai turi pasiekti kuo daugiau žmonių. Sako, mušk, mušk tą akmenį ir pramuši. Taip ir čia: reikia kalbėti apie tai, keisti gyventojų požiūrį ir pamažu jis pasikeis“, – savo nuomonę dėstė V. Šilinskienė.
Medikė pastebėjo, kad gera iniciatyva būtų, jei, pavyzdžiui, laikantis vairuotojo teises, kiekvienam asmeniui būtų priminta apie organų donorystę ir žmogus galėtų apsispręsti, norėtų tapti donoru ar ne.
Donorais tampa norėdami padėti
Ne vienerius metus organų donoro kortelę turintis telšiškis Donatas Kriščiūnas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, sakė, kad priimti tokį sprendimą jį paskatino noras padėti kitiems.
„Noriu padėti žmonėms, bet neturiu daug laiko ir lėšų, kad savanoriaučiau, dalyvaučiau įvairiuose projektuose, todėl kai galiu, padedu kitiems duodamas kraujo. Taip pat sutikau tapti organų donoru. Tai nereikalauja didžiulių pastangų ir laiko, bet gali stipriai prisidėti padedant visuomenei. Netikiu prietarais, neturiu įsitikinimų, pasitikiu medikais ir manau, kad jie žinos, kaip su manimi pasielgti, jeigu kada netyčia atsitiktų taip, kad aš nebegalėsiu gyventi, bet galbūt mano organai padės išgyventi kitiems“, – kalbėjo 29-erių vaikinas.
Diana Mezencevičienė organų donoryste aktyviau pradėjo domėtis sunkiai susirgus artimam žmogui. Moteriai brangus asmuo po mirties yra pasiryžęs paaukoti savo organus kitiems.
Pašnekovė teigė pastebinti, kad žmonės retai kada pagalvoja apie kitus, kol patys neatsiduria bėdoje.
„Įvykus nelaimei, mes kartais tampame savanaudiškumo įsikūnijimu, kadangi mintys apie artimo žmogaus kūno dalybą mums atrodo beprotybė. Bet svarstant klausimą dėl organų donorystės ir transplantacijos proceso labai svarbu suprasti šio veiksmo eigą ir reikalingumą. Tik mes galime išgelbėti kito gyvybę priimdami sprendimus, pagrįstus ne tik statistika, bet ir pasąmonėje suvokdami, kodėl mes turime tai padaryti.
Turiu vienintelę svajonę – kada nors savo sergančio artimojo akis pamatyti kitame žmoguje“, – apie donorystės išgyvenimus kalbėjo moteris.
Kaip tapti organų donoru?
„Organų donorystė po mirties – esminis dalykas gelbėti kitų žmonių, kuriems reikalinga transplantacija, gyvybes, palengvinti ar pagerinti jų gyvenimo sąlygas“, – pažymėjo Nacionalinio transplantacijos biuro Transplantacijų koordinavimo skyriaus vyr. specialistė Kotryna Čaikauskaitė.
Ji priminė, kad pritarimą organų donorystei gali išreikšti kiekvienas pilnametis asmuo. Norint tapti donoru tereikia užpildyti sutikimą donoro kortelei gauti, užpildyti asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Visa tai galima padaryti internetu ntb.lrv.lt puslapyje arba kreipiantis į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
„Donoro kortelė – tik simbolis, valios išraiška ir moralinis palaikymas donorystei ir transplantacijai apskritai. Tai, kad asmuo turi donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis tikrai taps donoru. Potencialūs donorai – tai žmonės, kurių gyvybė užgeso reanimacijoje ištikus smegenų mirčiai, kai kuriais atvejais – nustojus plakti širdžiai. Ne visi jie tampa efektyvūs, nes vienais atvejais paaiškėja, kad organai yra prastos būklės ir yra netinkami persodinti, kitais atvejais – potencialaus donoro artimieji nesutinka dovanoti velionio organų donorystei“, – informuoja Transplantacijos biuras.