Lietuvių tautos pasipriešinimas primestam rusiškam raidynui nutraukė keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimą. 1904 m. gegužės 7 d. (balandžio 24 d.) Rusijos caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną.“
Po spaudos draudimo panaikinimo lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir Rusijos imperijos teritorijoje. Pirmas legalus lietuviškas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“ (1904–1906) išleistas dar ne Lietuvoje, o Peterburge. Laikraščio leidimą rėmė Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdarybės draugija bei Dvasinės akademijos profesoriai. Muziejuje išliko vos vienas šio laikraščio numeris ir Lietuvių labdaros draugijos leistas „Metraštis, arba, Kalendorjus… [redagavo P. Būčys] 1905 metams“.
Vilniuje pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Jis ėjo iki 1909 m. Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Redakcijos branduolį sudarė P. Vileišis (redaktorius), kalbininkas Jonas Jablonskis, buvęs „Varpo“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, Povilas Višinskis, Kazys Puida, Petras Klimaitis. 1905 m. dienraštyje „Vilniaus žinios“ (Nr. 254) buvo išspausdintas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“, kurį pasirašė suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas Jonas Basanavičius ir sekretorius J. Kriaučiūnas. Atsišaukime po šimto vergijos metų pirmą kartą tautos atstovai buvo kviečiami gausiai dalyvauti rengiamame Didžiajame Vilniaus Seime.
Be dienraščio „Vilniaus žinios“, 1905 m. buvo pradėtas leisti savaitraštinis laikraštis „Lietuvos ūkininkas“, kuris atstovavo Lietuvos demokratų partijai. Socialdemokratai leido „Naują gadynę“ (1906), „Skardą“ (1907), „Žariją“ (1907–1908). Pagrindinis lietuviškos spaudos adresatas buvo valstietis, kaimo žmogus. Katalikai leido Kaune žurnalus ir laikraščius „Nedėldienio skaitymą“ (1905–1907), „Vienybę“ (1907–1914), „Draugiją“ (1907–1914), Seinuose ir Vilniuje – „Šaltinį“ (1906–1914, 1915).
Laikraščių leidėjai kartu su kitomis žiniomis ir straipsniais apie ūkį gausiai spausdindavo grožinę kūrybą, norėdami pritraukti skaitytojų. Buvo spausdinami J. Biliūno, Žemaitės, Vaižganto, Šatrijos Raganos, K. Puidos, Vaidilutės kūriniai ir kitų tautų rašytojų kūryba.
1907 m. nustojus eiti „Vilniaus žinioms“, A. Smetona, J. Tumas sugalvojo leisti naują laikraštį, ir 1907 m. spalio 3–16 d. pasirodė tautinės krypties laikraštis „Viltis“, kurio tikslas, kaip skelbė redakcija, – rūpintis visos lietuvių tautos gaivinimu. Čia buvo aptariamos dailės, teatro, muzikos aktualijos, kalbos reikalai, draugijų rūpesčiai, mokslo ir literatūros naujienos.
Pasirodė pirmieji specializuoti laikraščiai ir žurnalai. „Lietuvos bitininkas“ – pirmasis iliustruotas mėnesinis žemės ūkio žurnalas, ėjęs 1905 m. Vilniuje. Be publikacijų bitininkystės klausimais, jame išspausdinta rašinių apie ūkininkavimą, gyvulių ir paukščių auginimą, pievų priežiūrą, žuvų veisimą, sodininkystę. Leido ir redagavo kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius. Nuo 1906 m. „Lietuvos bitininkas“ vadinosi „Šviesa“. Muziejuje išliko du 1905 m. laikraščio numeriai. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, 1910–1913 m. leistas moterims skirtas mėnesinis žurnalas „Lietuvaitė“.
Gausiai buvo spausdinamos nedidelio formato brošiūrėlės: elementoriai, kalendoriai, grožinės literatūros kūriniai, ūkininkams skirtos knygelės. Spaudinių fonde išliko A. Bendyko (Salantuose) leistas kalendorius „Keleivis“ (1906–1913), M. Kuktos spaustuvėje išleistas Žemaitės raštų rinkinys, „Vilniaus žinių“ spaustuvėje 1909 m. leista Antano Juškos knygelė „Parinktos lietuviškos dainos“, kunigo Ragaišio „Žemaičių Kalvarijos aprašymas“ (1906), Telšiuose gyvenusio veterinaro M. Veito knygelė „Apie gyvulių ligas ir jų gydymą“ (1906) ir kt. Orientuojantis į pigią šviečiamąją ir populiarią literatūrą dideliais tiražais, leidiniai buvo neišvaizdūs ir prastos poligrafinės kokybės.
Kauno mieste lietuviškos spaudos atsigavimą liudijo Šv. Kazimiero draugijos leidiniai ir knygos. Muziejuje išsaugota draugijos išleista knygelė su Antano Baranausko poema, skirta kovai su girtuoklyste, „Dievo rykštė ir malonė ir girtuoklių sueiga“ (pirmą kartą tekstas spausdintas 1859 m. L. Ivinskio kalendoriuje), A. Vitarto „Nekaltybė“ (Kaunas: S. Banaičio sp., 1910 m.).
1905–1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti su pertraukomis išsilaikė iki 1940 m. Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkstančius egzempliorių, žurnalų – 1 tūkstantį. Svarbiausias lietuviškos spaudos leidimo centras iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. „Vilniaus žinių“ spaustuvė, pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis, veikė Vilniuje 1904–1910 m. (savininkas P. Vileišis). Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę P. Vileišis gavo 1904 m. rugsėjo 7 d. su teise spausdinti leidinius tik lietuvių kalba. 1906 m. balandžio 8 d. buvo gautas leidimas spausdinti visomis Europos kalbomis. „Vilniaus žinių“ knygynas – pirmasis lietuviškas knygynas, įsteigtas Vilniuje 1904 m. spalio 25 d. 1912 m. pabaigoje P. Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki 1945 m.).
Viena svarbiausių spaudos įmonių tuo laikotarpiu buvo 1906–1915 m. veikusi M. Kuktos spaustuvė Vilniuje, kurioje išspausdinta apie 270 lietuviškų ir lenkiškų knygų.
1892–1903 metais žymiausio Mažosios Lietuvos periodinės spaudos leidėjo M. Jankaus spaustuvė buvo perkelta iš Tilžės į Bitėnus. Būtent čia po to daugelį metų buvo spausdinami leidiniai, kurie platinti ir skaityti Mažosios Lietuvos, Žemaitijos teritorijoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo leidžiamas vienintelis lietuviškas laikraštis „Dabartis“ (1915–1918).
Keletas minėtų laikraščių komplektų pateko 1964 m. iš Šilalės rajone gyvenusio Antano Rimkaus, XX a. pradžioje buvusio kaimo daraktoriaus (slaptos lietuviškos mokyklos mokytojo), šeimos. Nemaža dalis to laikotarpio leidinių padovanota muziejui Žemaičių Kalvarijoje gyvenusio kraštotyrininko Konstantino Bružo, kiti leidiniai – muziejininkų surinkti ekspedicijų metu.
Vyr. muziejininkė Regina BARTKIENĖ
Loading ...
