„Teatras ar turizmas? Abu!“ – net neketindama rinktis atsakė Telšių Žemaitės dramos teatro programų organizatorė, gidė, aktorė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė.
Į Telšius ji atvyko iš Kėdainių. Du dešimtmečiai, praleisti Žemaitijos sostinėje, Aistei padovanojo viską, apie ką ji svajojo: nuostabią šeimą, mylimą darbą, savą miestą, pomėgius bei būrį nuostabių žemaičių.
Aurelija SERVIENĖ
Iš Kėdainių – į Telšius
A. Korkadinovaitė-Šiaudkulienė kilusi iš Kėdainių, bet visada būtinai pabrėžia, jog gimė ir užaugo toje Nevėžio pusėje, kurioje yra Žemaitija. Aktyvus jos gyvenimas būtent ten ir prasidėjo: renginiai, teatras, kultūra, kelionės, turizmas, žmonės, orientavimosi sportas, žygiai…
Dar gyvendama Kėdainiuose ji buvo išmaišiusi visą Lietuvą, tik Telšiai dar buvo nepažintas kraštas. Ir taip su turistų grupele ji atvyko į Žemaitijos sostinę. Pažvelgusi į miestą iš aukščiau, iš Telšių kunigų seminarijos viršutinio aukšto, kur atsiveria visa miesto panorama, kėdainiškė liko sužavėta ir pasakė: „Aš čia gyvensiu!“ Ir šie žodžiai virto realybe, po kelerių metų ji ištekėjo už telšiškio ir atvyko čia gyventi.
„Sukūriau šeimą su žemaičiu“, – juokėsi Aistė ir pridūrė, jog žemaičių charakteris yra nelengvas tol, kol juos prisijaukini. Esą aukštaičiai atviresni, labiau bendraujantys, žemaičiai – uždaresnio būdo, reikia laiko juos perprasti.
Nelengva buvusi gyvenimo pradžia Telšiuose, prisipažino pašnekovė. Buvo sunku susirasti draugų, vingiuotas kelias vedė ir link kultūros. Reikėjo labai daug stengtis, daug kalbėti, bandyti ne vieną kartą.
Gavo velnių, kad nemoka žemaitiškai
Pirmoji Aistės darbovietė buvo VšĮ Žemaitijos turizmo informacijos centras, kur ji galėjo toliau puoselėti savo mėgstamą profesinę veiklą.
„Ne iš pirmo karto man pavyko turizmo centre įsidarbinti. Bandžiau kelis kartus, kol įtikinau, kad aš jiems reikalinga“, – sakė pašnekovė. Pradėjus dirbti, ne tik džiaugsmai aplankė, bet ir sunkumai. Iškart gavus velnių, kad nemoka kalbėti žemaitiškai, tai ją labai suglumino, tačiau nesustabdė.
„Ne paslaptis, kad mokiausi žemaičių kalbos kaip kokios anglų. Ieškojau senų žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis, bendrauti. Labai norėjau vesti ekskursijas žemaitiškai, kad nebūtų gėda. Nors gidai ir „pasilazdavoja“ iš manęs, tačiau aš labai stengiuosi“, – atviravo pašnekovė. Jai pats sunkiausias žemaitiškas žodis, kurį teko išmokti, yra „vinioulika“.
Už visas pamokas gidė dėkinga dviem savo mokytojams, kurie ja patikėjo ir mokė. Tai Andrius Dacius ir Algirdas Žebrauskas.
„Andrius išmokė pasitikėjimo, to humoriuko, žemaitiškumo, o profesorius Algirdas suteikė žinių apie miestą, apie skulptūras. Esu jiems labai dėkinga, teatre aš tokių mokytojų neturėjau“, – pasakojo telšiškė.
Apie sukurtus vaidmenis
Dar gyvendama Kėdainiuose ir studijų metu Šiauliuose A. Korkadinovaitė-Šiaudkulienė lankė įvairias teatro studijas, tad tik atvykusi į Telšius susirado skelbimą, kviečiantį aktorius vaidinti. Prisijungė prie Žemaitės dramos teatro suaugusiųjų trupės.
„Pirmą kartą mane į autoritetingą kompaniją „įmetė“ režisierius Jonas Buziliauskas. Buvo sunku, visi aktoriai jau pažįstami tarpusavyje. Bet aš greitai radau bendrą kalbą, buvau šiltai priimta. Agotos vaidmuo man labiausiai prie širdies, aš jame labai laisvai jaučiuosi“, – pasakojo Aistė, jau 22 kartus įkūnijusi Agotą spektaklyje „Amerika pirtyje“.
Per daug metų teatre teko suvaidinti ne vieną vaidmenį. Įsimintini spektakliai „Šventųjų gyvenimas“, „Anapilin“. Teko Aistei įkūnyti ir Žemaitės skulptūrą bei kt.
Moteris ypač dėkinga Telšiams ir teatrui už pažintį su kolege Kristina Sutkiene. Bendrai sutarusios, susigalvojusios sau personažus, pašmaikštaudamos abi veda šventes, padeda žmonėms įgyvendinti švenčių idėjas.
Skleisti gerą žinią apie teatrą
Turizmo centre Aistė išdirbo smagius penkerius metus, tačiau noras tobulėti ją vis vedė į priekį. Taip netrukus ji sulaukė pasiūlymo dirbti Žemaitės dramos teatre – teatro programų organizatore. Kadangi teatras jai visada buvo labai artimas, tad nedvejodama sutiko.
„Mano darbas – skleisti gerą žinią apie teatrą“, – sakė pašnekovė. Dabar teatre esą įtemptas laikas, prasideda naujas sezonas, daug planų, daug renginių, spektaklių. Programų organizatorė džiaugiasi ne tik savo kolektyvu teatre, bet ir Telšių žiūrovais, kuriems esą reikia visokių renginių. Vieni nori rimto žanro, kiti priešingai – smagiai pakvatoti žiūrėdami komediją.
Aistė labai linkėtų kuo greičiau kolegoms iš Telšių kultūros centro išsikelti į naujas savo patalpas, tada teatro veiklą būtų galima labiau išgryninti: „Turime tris nuostabius režisierius, choreografę, aktorius, galime daugiau statyti, daugiau važiuoti, gastroliuoti, populiarinti ne tik teatrą, bet ir mūsų miestą.“
Teatre telšiškė dirba jau trejus metus: „Laikas čia bėga greitai, lekia ne dienos, o savaitės. Nejaučiu laiko saiko. Vadinasi, esu ten, kur ir turiu būti.“
„Telšiai – mano miestas“
Nors A. Korkadinovaitė-Šiaudkulienė turizmo centrą ir išmainė į teatrą, tačiau niekada šios mėgstamos veiklos nepaleido. Nors porą kartų per savaitę ji mielai miesto svečiams parodo Žemaitijos sostinę – dirba gide.
„Telšiai – mano miestas“, – tikino jau 20 metų čia gyvenanti Aistė ir vis dar negalinti atsistebėti šio miesto grožiu. Kiekvieną rytą namuose geria kavą prie lango ir gėrisi peizažu. Visur eina pėsčiomis, nors ji turi vairuotojo pažymėjimą. Lietus ar sniegas, visiškai nesvarbu, ji visada pėsčiomis! Ir kur tik Aistė benuvažiuotų, visada giria Telšius ir kviečia čia atvykti. O kas ja netiki, tam tuojau telefone rodo sukauptas nuotraukas su miesto vaizdais.
Svarbiausia, anot moters, į Telšius atvykusiam turistui pasivaikščioti Masčio ežero pakrante, užkopti ant Insulos kalvos prie Katedros ir, aišku, pasižvalgyti po visą senamiestį, kur yra daug mažosios architektūros puošmenų.
Mieste gidė pasigenda tik vieno dalyko – šypsenų žmonių veiduose: „Tegul žmonės džiaugiasi gyvenimu, susiranda mėgstamą sritį, darbą, būrelį… Kiek daug veiklų čia pas mūsų – tiek vyresniems, tiek jaunimui, o dalyvavimas veiklose žmogui padeda atrasti save.“
Ypatingas laikas su šeima
Po darbų ir mėgstamų veiklų A. Korkadinovaitė-Šiaudkulienė skuba namo, pas šeimą. Ji dviejų vaikų – Vakario ir Dovydo – mama. Moteris prisipažįsta, jog būna dienų, kai namo grįžta gana vėlai, tačiau visada suspėja pabendrauti su berniukais.
„Labai stengiuosi surasti laiko šeimai. Kad ir vėlai grįžusi, visada pakalbinu vaikus, paglostau juos. Mūsų šeima – keliautojai. O ypač vasarą! Mes automobiliu važinėjame po Lietuvą, Latvijos pajūrį, buvome Kroatijoje, Juodkalnijoje, Norvegijoje. Dabar svajojame pasiekti Portugaliją. Mes – ne iš tų turistų, kurie guli pajūryje, tai ne mūsų būdui. Norime daug pamatyti, todėl mūsų kelionės užtrunka iki trijų savaičių.“
Loading ...
