Žemaitiškus vaizdo įrašus kuriančiam Pauliui Samoškai tarmė iš mažo gėdos jausmo tapo privalumu

Turbūt retas jaunosios kartos atstovas nėra matęs nė vieno telšiškio Pauliaus Samoškos kurto vaizdo įrašo. Nuoširdumu, išskirtiniu humoro jausmu ir paprastumu pasižymintys „blogerio“ filmukai žemaičių tarme „YouTube“ tinkle sulaukia daugybės peržiūrų.
Su 28-erių metų vaikinu turbūt ne vienas jaunuolis norėtų apsikeisti vietomis, tačiau pats kūrėjas savo populiarumo nelaiko dideliu pasiekimu ir teigia, kad jam svarbiausia – gyventi įdomų gyvenimą ir užsiimti mėgstama veikla.
Monika GIRDVAINĖ
– Filmuoji, kuri vaizdo įrašus, fotografuoji, keliauji ir užsiimi kitomis su tuo susijusiomis veiklomis nuo nieko nepriklausydamas. Kaip atsidūrei šiame kelyje, kur dabar esi?
– Mano gyvenimo kelias prasidėjo Telšiuose. Būdamas mažas lankiau darželį „Saulutė“. Po to – šalia esančią „Atžalyno“ mokyklą. Dar mokydamasis mokykloje pradėjau filmuoti įvairius vaizdo įrašus, kuriuos keldavau į tuo metu populiarią interneto platformą „videogaga.lt“, kuri, deja, užsidarė su visais ten esančiais įrašais. Dabar turbūt būtų labai gėda juos žiūrėti (juokiasi). Baigęs mokyklą įstojau į Kauno kolegiją ir baigiau kompiuterinių tinklų administravimo studijas. Jų metu taip pat buvau sukūręs keletą vaizdo perliukų. Vienas iš jų feisbuke buvo sulaukęs net milijono peržiūrų.
Bet viskas baigėsi, kai išvykau dirbti į užsienį. Trejus metus beveik nieko nekūriau internetiniam turiniui, kol galiausiai atsibodo ir supratau, kad noriu gyventi Lietuvoje ir užsiimti mėgstama veikla. Todėl dabar aš čia, Lietuvoje. Gyvenu Vilniuje ir bandau kažką įrodyti sau ir kitiems (juokiasi).
– Turi nemažai veiklų. Kuri tau teikia didžiausią laimę?
– Didžiausią laimę teikia visos veiklos, sujungtos į vieną, kai iškeliavęs gali fotografuoti, filmuoti ir kurti reportažus. Kažkada galvojau, kad labiausiai norėčiau būti fotografu, bet kai išbandžiau fotografo darbą, supratau, kad jis nėra jau toks ir mielas, kaip gali pasirodyti iš šono. Dauguma mano, kad fotografas, atėjęs į renginį, pasilinksmina, pašoka ir gerai praleidžia laiką, bet iš tiesų jis visą vakarą suka galvą, kaip čia daugiau šviesos įsijungus, kad išeitų gražesnės nuotraukos (juokiasi).
Dabar pastaruosius kelis mėnesius esu labiausiai susikoncentravęs į „YouTube“ vaizdo įrašų kūrimą. Kurdamas juos jaučiuosi savo rogėse. Labai tikiuosi, kad motyvacijos užteks ilgam ir nereikės mesti mėgstamos veiklos dėl didesnio duonos kąsnio užsienyje.
– Vieni galbūt tavęs nemėgsta, kiti labai mėgsta, bet tavo talento, drąsos ir išskirtinio humoro jausmo nenuneigsi. Ar šias savybes turėjai nuo vaikystės? Kokį tave atsimena mokyklos draugai, mokytojai?
– Norėčiau tikėti, kad mokytojai manęs neatsimena kaip didžiausio pamokų trukdytojo (juokiasi). Tiek su klasės draugais, tiek su mokytojais gerai sutardavau. Jei tingi mokytis, tai būtinai reikia palaikyti gerus santykius su mokytojais. Nes juk teigiamą pažymį kažkaip reikia gauti (juokiasi).
Visada buvau pozityvus klasės linksmuolis su šypsena ir puikiu humoro jausmu, bet didele drąsa niekada nepasižymėjau. Tiesiog skirtingose situacijose drąsą suvokiame savaip. Vienam baisu užlipti ant stogo, kitam – atsiliepti skambinant nepažįstamam numeriui.
– Dažnai jaunuoliai, iš gimto krašto išvykę studijuoti į didmiesčius, ima gėdytis savo tarmės, kultūros, tačiau tavo atvejis, atrodytų, – priešingas. Pritartum, kad žemaitiškumas kaip tik tapo tavo „arkliuku“? Gal buvo toks momentas, kad ir tau gimtojo krašto tarmė atrodė gėdinga?
– Vienareikšmiškai pritariu, kad nuoširdus žemaitiškumas, t. y. buvimas tikruoju savimi, man padeda lengviau atsiskleisti tiek gyvenime, tiek kūryboje, ir tai tapo mano „arkliuku“. Studijų metais truputį gėdijausi žemaičių kalbos, bet puikiai kalbėjau bendrine kalba, todėl ne visi suprasdavo, kad aš iš Žemaitijos. Bet kuo toliau, tuo labiau pradėjau vertinti žemaičių kalbą ir plačiau ją vartoti. Prie to labai prisidėjo ir vaizdo įrašų kūrimas žemaitiškai. Taigi metams bėgant iš mažo gėdos jausmo žemaitiškumas tapo privalumu ir išskirtinumu.
Tačiau žemaičių tarmė irgi turi savo vietą ir laiką. Turbūt nuėjus į darbo pokalbį didmiestyje nederėtų kalbėti žemaitiškai.
– Esi žinomas Lietuvoje, tavo vaizdo įrašai sulaukia dešimčių tūkstančių peržiūrų, turi daug sekėjų. Kaip pats vertini savo pasiekimus? Kas, tavo manymu, yra svarbiausia norint būti pastebėtam ir išgirstam?
– Aš galvoju, kad tai tik pradžia. Nesijaučiu pasiekęs kažko labai didelio. Vis dar esu tas pats Paulius iš Telšių, kuris vasarą kapoja malkas kieme (juokiasi).
Visų pirma, jeigu nori būti pastebėtas, reikia kažką daryti. Antra – daryti kitaip nei visi.
Štai ir atskleidžiau sėkmės paslaptį (juokiasi). Jeigu jau nusprendi kurti ką nors naujo, turi tikėti savo idėja. Ji turi patikti pačiam ir dėl jos neturėtų būti gėda. Kūrėjas turėtų gebėti pasakyti, kodėl kuriamas turinys yra geresnis ar įdomesnis nei kitų. Jeigu sugebi tai padaryti, tada, manau, būsi pastebėtas.

Blitz klau­si­mai
– Ko­kia ap­lan­ky­ta ša­lis la­biau­siai pri­mi­nė Že­mai­ti­ją?
– Veng­ri­ja. Ten vi­si kaip drau­gai.
– Jei­gu tau leis­tų pa­keis­ti vie­ną da­ly­ką pa­sau­ly­je, kas tai bū­tų?
– Pa­keis­čiau žie­mą į va­sa­rą. Dvi va­sa­ros, mmmm.
– Ta­vo gy­ve­ni­mo va­rik­lis yra?
– Įdo­mių vie­tų at­ra­di­mas.
– Ką šia­me gy­ve­ni­me da­rai ki­taip ne­gu vi­si žmo­nės?
– Ei­nu mie­go­ti ry­te.
– Ta­vo pa­ta­ri­mas į Že­mai­ti­ją emig­ra­vu­siam lie­tu­viui.
– Mokīn­kėis že­mai­tėškā, bū­sem bruolē.