Gegužės 28 dieną Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorius, kanauninkas Vygintas Gudeliūnas paminėjo 20 metų kunigystės jubiliejų. Ta proga Katedroje aukotos šv. Mišios, dvasininką sveikino parapijiečiai.
Apie pašaukimą, kunigystės kelyje sutiktus žmones, įsimintinus įvykius „Telšių ŽINIŲ“ kalbintas kanauninkas V. Gudeliūnas sakė: „Esu dėkingas Dievui, kad mane pašaukė.“
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie savo pasirinktą gyvenimo kelią.
– Mano tikėjimo „paieškos“ prasidėjo apie 1990 metus. Tada mokiausi Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje televizijos ir radijo transliavimo specialybės. Vieną dieną viduje kilo mintis, kad „man reikia Dievo“.
Pažintis su Dievu prasidėjo Protestantų bažnyčioje. Buvo keleri nuostabūs metai. Baigęs studijas grįžau į tėviškę Pagėgiuose ir įsidarbinau tuomet Pagėgių vidurinėje mokykloje mokytoju. Įkūrėme popamokinę Dievą šlovinančių dešimtokų grupelę. Buvo nuostabi patirtis, kalbėdavome apie Dievą, giedodavome giesmes. Vėliau susipažinau su klebonu kun. Petru Šiuriu. Pokalbiai su juo, mano noras pažinti Tiesą padėjo man sugrįžti į Katalikų bažnyčią. Po dvejų metų pasakiau, kad noriu stoti į kunigų seminariją.
– Kokiose parapijose Jums teko dirbti? Kokie prisiminimai?
– Telšių kunigų seminariją baigiau 2000 metais. Vyskupas Antanas Vaičius mane paskyrė į Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapiją vikaru. Iš anksto buvo mums pasakyta ar įspėta, kad ten bus sunku, nes prieš tai dirbo jėzuitai. Buvo pirmieji kunigystės metai, daug veiklos, daug grupelių, buvo įdomu, smagu. Ką norėčiau čia paminėti – įkūrėme vieną maldos už žmones, turinčius įvairių priklausomybių, grupelę. Jos veikla tęsiasi iki šiol. Vėliau – pirmosios studijos Italijoje, Paduvoje. Grįžęs dirbau Telšių kunigų seminarijoje prefektu, rektoriumi. Vienerius metus – Viešvėnų parapijos klebonu. Po to vėl studijos Romoje. Grįžau. Dirbau Darbėnų parapijos klebonu. Dabar – Katedroje.
Prisiminimai: kiekviena parapija yra savita. Niekur nebuvo nuobodu. Susidarydavo vaizdas, kad Dievas tave ir pasiunčia į tas vietas, kur tavęs reikia. Sutikau daug įdomių žmonių su be galo giliu tikėjimu. Žinoma, būdavo ir sunkumų, bet jų visur yra… Ramybe galima viską įveikti.
– Prisiminkite, kaip Jūs atvykote į Telšius, į Katedrą. Ar džiaugėtės tokiu gyvenimo posūkiu?
– Nominavus Katedros kleboną kun. Darių Trijonį vyskupu, vyskupas Kęstutis Kėvalas paskambino ir pakvietė atvykti pokalbio į Telšius. Pasiūlė užimti Katedros administratoriaus vietą. Sutikau. Ar džiaugiausi? Viskas įvyko labai greitai, po savaitės turėjau atsisveikinti su Darbėnais. Gyvenimas visada eina į priekį, o sutikau labai paprastai – mes visada esame kilnojami iš vienos vietos į kitą. Nebūname ilgai vienoje vietoje. Be to, Telšiai yra man artimi, juk čia studijavau šešerius metus, po to ketverius metus dirbau.
– Papasakokite apie kanauninko pareigas, Katedros administratoriaus darbą.
– Vyskupas Jonas Boruta 2006 metais įsteigė Žemaičių Kalvarijos kanauninkų kapitulą, į ją paskyręs asmenis, kurie tuo metu arba buvo susiję su Žemaičių Kalvarija, arba turėjo pareigas. Tada aš buvau Telšių kunigų seminarijos rektorius. Su Žemaičių Kalvarija vienu metu buvau labai susijęs. Studijuodamas Italijoje grįžęs vasarą per atlaidus klausydavau išpažinčių, kelerius metus iš eilės pamokslaudavau pagrindinių atlaidų vakaro šv. Mišiose. Man ši maldos vieta be galo brangi. Per atlaidus liepos mėnesį po sumos eidamas kalnus turėjau pasiryžimą šią maldą už ką nors paaukoti. Katedra yra mūsų vyskupijos motina bažnyčia, ypatinga vieta, tačiau ne lengva. Joje niekada nesi savarankiškas, kaip kitoje parapijoje. Čia vyskupas diktuoja, todėl daug dalykų galbūt darytum kitaip, bet darai, kaip liepia. Aš jaučiuosi gerai, nors būna ir nelengvų dienų. Dievas mato, ir man to pakanka.
– Kaip sekasi Katedros restauracijos darbai?
– Dabar atlikta nemažai Katedros restauravimo darbų. Jie dar yra tęsiami: liko nebaigti penki altoriai ir sakykla. Restauruoti vargonai. Labai džiaugiuosi, kad žmonės čia meldžiasi. Ir tai svarbiausia, visa kita savo laiku susitvarkys. Viskam reikia išminties ir kantrybės. Galbūt kažkam tai nepatinka, norėtų staigių pa(si)keitimų, bet, mano galva, tai nieko gero neduotų. Viskam reikia laiko ir kantrios išminties…
– Ką galite pasakyti apie tikinčiuosius?
– Su tikinčiaisiais, manau, randu bendrą kalbą: jie man rūpi, aš už juos kasdien ir savo asmeninėje maldoje meldžiuosi, ir už tuos, kuriuos sutikau per savo gyvenimą. Apsidžiaugiu iki ašarų, kai net ir gatvėje susitikus pasako, kad už mane meldžiasi. Vadinasi, ir aš jiems rūpiu. Juk mano šeima yra parapija, tuo labiau kai dabar tėvelių nebėra. Pastebiu, kad žmonės atsiliepia į mano paraginimus ar kvietimus. Visada dėkoju už jų pagalbą restauruojant Katedrą. Tikintieji ją myli.
– 20 metų kunigystės. Kokie įsimintini įvykiai, kokių žmonių teko sutikti?
– Šie 20 metų prabėgo labai greitai, kad net sunku patikėti. Daug gražių išgirstų istorijų, daug pasidalyta skaudžių išgyvenimų. Būti kunigu yra malonė. Atpažinti vietą ir laiką ir niekada nepraleisti progos būti arti žmonių, kai tavęs jiems labai reikia. Nepasišalinti. Esu dėkingas Dievui, kad mane pašaukė. Prisiliesti prie sergančiųjų, pamatyti juose didelę ramybę ir pasitikėjimą Dievu. Aš galiu daug dalykų neatsiminti, bet po kurio laiko netikėtai vėl sutikti žmonės man ne kartą priminė, ką buvau jiems kažkada sakęs. Esu sutikęs ne vieną žmogų parapijose, kuris savo tikėjimu man buvo didis pavyzdys. Ir šiandien, nepaisant sunkumų, kurie yra įveikiami, esu laimingas, kad esu kunigas.
– Gyvenimas žmonėms negaili įvairių išbandymų: kur semtis stiprybės, į ką remtis?
– Kiekvieno žmogaus gyvenime sunkumai neišvengiami: vienų jie didesni, kitų – mažesni. Bet kas pamatuos ir pasvers?.. Daug priklauso nuo mūsų vidinio pasaulio, kultūros, išsilavinimo, dėmesio aplinkai. Yra svarbu nenustoti domėtis, norėti vis kažką naujo išmokti. Reikia mokėti atsirinkti dalykus, informaciją. Kaip tikintis, aš turiu nuolat galvoti, kad Dievas neduoda didesnio kryželio, nei žmogus gali pakelti. Vadinasi, galime, anot šv. Pauliaus, „viską nuveikti tame, kuris tave stiprina“.
Nebijokite skaityti Šventojo Rašto kasdien nors po keletą eilučių. Atsiverskite maldaknygę, jeigu neturite – nusipirkite, juk ten tiek gražių maldų visiems gyvenimo atvejams. Žinoma, galima melstis ir savais žodžiais, bet kartais neturime žodžių, nežinome, ką sakyti. Maldaknygė yra pagalba, išsigelbėjimas. Ir… niekada neužmirškite dėkoti sau, artimui, o labiausiai Dievui, netgi už smulkmenas, nes dėkingumas atveria kelia džiaugsmui. Jo mums šiandien labai ir trūksta. Telaimina Jus Dievas!
Loading ...
