Stebuklingu laikomas šv. Antano paveikslas sugrįžo į Katedrą

Gruodžio 2 dieną į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą po sėkmingos restauracijos buvo parvežtas telšiškių ir apylinkių gyventojų garbinamas paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“ – Šv. Antano altoriaus puošmena.
Aurelija SERVIENĖ
Paveikslas sugrįžo
Pasak Katedros administrato-riaus kanauninko Vyginto Gudeliūno, šv. Antano Paduviečio paveikslo autorius nežinomas. Paveikslas tapytas XVII a. pirmoje pusėje, ant vario skardos, aliejine tapyba.
„Kūrinys tyrinėtas restauravimo metu, išmontavus metalinius aptaisus ir sutvirtinus po aptaisais buvusį trupantį tapybos sluoksnį. Tyrimų tikslas buvo nustatyti ir užfiksuoti tapybos sluoksnio būklę, identifikuoti galimus pakeitimus ir pertapymus, konstatuoti autentiško tapybos sluoksnio ypatumus.
Tyrimus atliko MB „Meno kūrinių tyrimai“, – pasakojo V. Gudeliūnas.
Paveikslą restauravo Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorė Vita Blažiūnienė.
Pasak kanauninko, restauravimo metu tapybos sluoksnio būklė stabilizuota, nelikę trupančių ar nuo pagrindo atšokusių plotų. Tačiau galima konstatuoti, kad autentiško tapybos sluoksnio netekimų labai daug, jo nelikę ištisais plotais, ypač aptaiso dengiamose vietose.
Restauruotas paveikslas pakabintas toje pačioje vietoje. Šalia iš abiejų pusių sukabinti votai, liudijantys apie įvykusius stebuklus per šv. Antano užtarimą.
„Labai džiaugiamės šv. Antano Paduviečio paveikslo sugrįžimu. Anksčiau atrodė, tarsi kažko trūktų. Dabar – pilnatvė“, – džiaugėsi kanauninkas.
Istorija
Šv. Antanas Paduvietis (1195–1231) yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų šventųjų Žemaitijoje. Jo šventė minima birželio 13-ąją ir iškilmingai švenčiama visame Telšių mieste. Būsimas šventasis Antanas gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą, įstojo į vienuolių augustinjonų ordiną, bet vėliau perėjo į pranciškonų ordiną, artimai bendravo su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, tapo jo mokiniu ir ištikimu sekėju, buvo geras Biblijos žinovas, garsus maldininkas, atliko daug misijų pranciškonų (mažesniųjų brolių), dar vadinamų bernardinais, pavedimu.
Mirė šv. Antanas Paduvoje, Italijoje, ir jau po metų, 1232-aisiais, buvo paskelbtas šventuoju. Dar būdamas gyvas garsėjo stebuklais, apie jo gyvenimą sklido legendos. Pagal įprastą ikonografiją šv. Antanas vaizduojamas jaunas, su rudu pranciškonišku abitu, išskusta tonzūra. Šalia jo ant stalelio matome padėtą knygą ir kaukolę, kitą atverstą knygą šv. Antanas laiko rankose, kartu globiančioje ir Kūdikėlį Jėzų.
Paveikslas – tarsi išsamus pasakojimas apie šv. Antaną, kad žmonėms būtų ne tik aišku, kas paveiksle pavaizduota, bet ir primintų svarbiausius šventojo gyvenimo bruožus. Bet Telšių šv. Antano paveikslas turi ir individualių bruožų. Jame matome net septynis angeliukus, nors paprastai vaizduojamas tik vienas. Viršutinis angeliukas laiko baldakimo užuolaidą, kiti – tik papildo paveikslo kompoziciją. Paveikslo fonas negilus, tamsokas, tapytas žinant, kad į jį bus žvelgiama iš toli, iš apačios. O tai ypač svarbu dviaukštėje Telšių katedroje.
Šv. Antano Paduviečio paveikslas laikomas stebuklingu, tai parodo abipus jo sukabinti gausūs votai. O ir pats paveikslas puoštas auksuoto sidabro aptaisais. Aptaisų profilis rupus, gana aukštas. Paveikslo šone netoli rėmo, prie baldakimo, matyti fundatoriaus Mykolo Gorskio herbas, pagamintas iš paauksuoto sidabro plokštelės, o paveikslo apačioje, kampe – taip pat auksuoto sidabro plokštelė su įrašu: „Garbingasis Mykolas Gorskis, Žemaičių kaštelionas, Viekšnių ir Užvenčio seniūnas, šį šv. Antano paveikslą Telšių Bernardinų šventovei padengė auksu ir sidabru kaip auką 1775 metais, o užsakymą atliko auksakalys Juozapas Stapeleris iš Laižuvos“. Metai rodo, kad paveikslas puoštas aptaisais dar nebaigus šios bažnyčios statybos, o paveikslas tapytas XVIII a. būdingu vėlyvojo baroko stiliumi ir, pasak istoriko M. E. Brenšteino, pirktas Prūsijoje už 663 talerius.