Vairuodama vilkiką Inga išmaišė visą Europą

Telšiškė Inga Mikienė mėgstamą darbą švietimo sistemoje iškeitė į vilkiko vairą.
Priimti šitokį sprendimą, moteris prisipažįsta, nebuvo paprasta – tam ji ilgai ruošėsi, galvojo, dvejojo: „Nebuvo lengva aukštojo mokslo diplomą dėti į šoną, kai tiek investuota į save, ir eiti dirbti darbą, kur mano studijose įgytų žinių visiškai nereikia. Bet ateina turbūt gyvenime toks metas, kai reikia ryžtis pokyčiams.“
Aurelija SERVIENĖ
Vilkikus vairuoja visa šeima
I. Mikienė – pedagogė. Ilgus metus dirbo Telšių „Atžalyno“ progimnazijoje. Vėliau įsidarbino Telšių sporto ir rekreacijos centro administracijoje, kur po šešerių darbo metų savo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis – pedagoginį darbą iškeitė į tolimuosius reisus vilkiku. Kaip ji pati sako, matyt, atėjo laikas pokyčiams.
Pirmąją pažintį su vilkiku Inga patyrė dar vaikystėje, kai kartu su savo tėveliu važiuodavo po buvusią Sovietų Sąjungą.
„Mane nuo mažens traukė būti su tėčiu, todėl dažnai jį lydėdavau į keliones. Šiandien sėdėdama prie vilkiko vairo pamąstau, jog tėtis turbūt tikėjo, kad kada nors ir aš sėsiu prie vilkiko vairo, nes paliko didžiulį kraitį žinių šioje srityje. Gaila, bet tėvelio jau nebeturiu, jis taip ir nespėjo sužinoti, o ir vertingo patarimo gauti negaliu“, – pasakojo moteris.
Ingos šeimoje vilkiką vairuoja ne tik ji pati, bet ir jos brolis, brolio žmona ir pusseserės vyras, tad susirinkę tikrai turi apie ką padiskutuoti.
Nuvylė švietimo sistema
I. Mikienė prisipažino, jog pedagoginis darbas jai visada patiko, tačiau nuvylė pokyčiai mūsų šalies švietimo sistemoje: tinklo optimizavimas, valandų mažėjimas, nuolat nepakankamas finansavimas, etatų mažinimas… O gyventi juk reikia.
„Nenoriu pesimistiškai kalbėti, bet mūsų valstybė ritasi žemyn, o švietimo sistema – graudi… Mano manymu, tai yra viena svarbiausių sričių valstybėje, nes būtent ten prasideda mūsų ateitis“, – kalbėjo pašnekovė. Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje ji bebūtų, visada seka mūsų šalies švietimo ir Telšių rajono naujienas.
Prie vilkiko vairo
I. Mikienė vairuoja vilkiką „DAF 480“, kuris pakrautas sveria 40 tonų, o ilgis su visu sąstatu siekia beveik 17 metrų.
Moterį, vairuojančią vilkiką su tentine puspriekabe, retai pamatysi, todėl Inga prisipažįsta, jog dažnai sulaukianti nuostabos žvilgsnių. Su tokia transporto priemone ji jau yra išmaišiusi bene visą Europą. Dažniausiai krovinius gabena į Italiją, Daniją, Belgiją, Prancūziją, Olandiją ir kitas šalis. Reisas trunka savaitę ar dvi.
Per vieną reisą telšiškė nuvažiuoja apie 5 000–6 000 kilometrų, per mėnesį – maždaug iki 13 tūkstančių. Vežti tenka įvairius krovinius: metalą, televizorius, parfumeriją, tualetinį popierių. Būna ir taip, jog kartais važiuoja ir net nežino, kas mašinoje yra pakrauta.
Vilkiką vairuoja stipri asmenybė
Dirbant vilkiko vairuotoju, o ypač moterims, I. Mikienės teigimu, svarbiausia yra fizinis ir psichologinis pasirengimas: „Reikia tvirtinti krovinius diržais, atitraukti tentą, iškabinti lentas, kartais tenka ir pačiai pasikrauti ar išsikrauti. Turi būti stipri asmenybė, nes teks nugalėti stresą, negatyvius dalykus, kurių pasitaiko moters atžvilgiu, perlipti per seksizmą, diskriminaciją, bet tikriausiai tas žmogus, kuris renkasi šią specialybę, toks ir yra, visas šias savybes turi. Tai tikrai nėra rožinė svajonė. Šis darbas turi būti gyvenimo būdas, nes priešingu atveju ilgai nedirbsi.“
Šveicarijoje moteris buvo pakliuvusi į labai nepavydėtiną situaciją. Kelią jai pastojo gausiai iškritęs sniegas. Skubiai teko priimti sprendimą ir ant ratų dėti specialias geležines grandines. „Situacija buvo tikrai stresinė. Bevažiuojant akimirksniu, gal per kokias penkiolika minučių, tiek pridrėbė sniego, kad pavažiuoti buvo nebeįmanoma. Vilkikas pradėjo slysti nuo kelio. Vienintelis variantas buvo stoti ir imtis veiksmų. Tai buvo pirmoji mano žiema, neįsivaizdavau, kuo kelionė gali baigtis. Išsitraukiau grandines, kurių net nebuvau dėjusi, bet džiaugiuosi, jog viskas pavyko sėkmingai. Labai greitai viską susitvarkiau. Iš to didžiulio streso net grandinių sunkaus svorio nepajutau“, – juokėsi prisiminusi Inga.
Dar viena įsimintinesnė kelionė buvo serpantinais, kai siaurame kelyje teko prasilenkti su miškavežiu. „Jam – uola, o man – didžiulis skardis. Užlenkėme veidrodėlius ir pamažu riedėjome. Per plauką, bet pavyko. Atsargiai ir protingai. Miškavežio vairuotojas, ko gero, labiau sustresavo išvydęs moterį prie vairo, o ne kiek dėl mūsų prasilenkimo“, – šmaikštavo vairuotoja.
Nuovargis prie vairo – prastas draugas. Ilgame kelyje, pasak moters, labai svarbu yra poilsio režimas ir mityba. Tam Inga skiria labai didelį dėmesį. Visą maistą kelionei ji susiruošia iš namų – gaminasi pati. Šių dienų vilkikai modernūs, kabinoje yra šaldytuvai, patogios didelės lovos… Žinoma, tai ne namai, bet prisitaikyti ir patogiai gyventi galima.
Apie vienatvę kelionėse
I. Mikienė atsimena, jog pirmieji pusė metų vairuojant vilkiką buvo patys sunkiausi.
„Visos mano mintys buvo namie. Šeimos ilgesys, vienatvė, prisiminimai, apmąstymai ar teisingas pasirinktas gyvenimo pokytis“, – pasakojo I. Mikienė.
Moteris atviravo, jog netruko perprasti šio darbo specifiką ir greitai susigaudė maršrutuose, kas labai palengvino darbą. Kad pasiektų tokį rezultatą, daug dirbo su žemėlapiais, gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalba anglų ir rusų kalbomis. „Aš niekada nebuvau silpnas žmogus. Niekada nieko neradau padėta ant lėkštutės, man visko teko pasiekti pačiai“, – apie savo būdą kalbėjo pašnekovė.
Nuo pedagoginio darbo toli nepabėgo
Įmonė, kurioje dirba Inga, yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, turinti savo vairuotojus-instruktorius, kurie apmoko naujokus.
Jau kurį laiką telšiškė eina vairuotojos-instruktorės pareigas. Savo žinias perduoda įsidarbinti atėjusiems vairuotojams.
„Mano darbas yra ne mokyti juos vairuoti, o supažindinti su tam tikrais niuansais Europoje: kelių mokesčiai, krovinį lydintys dokumentai, kaip planuoti vairuotojo darbo laiką ir kt.“, – sakė telšiškė.

Negabaritinių krovinių pervežimus teikiame ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse.