Šeima kuria išskirtinį bitininkystės ūkį

Iš Akmenės rajono kilę Irena ir Algirdas Končiai, penkioliką metų praleidę užsienyje, nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia įkurti išskirtinį bitininkystės ūkį. Jų turimi modernūs aviliai mūsų šalyje – neeiliniai.
Patys tarsi bitelės besisukantys darbštūs žmonės jau antrus metus tvarko aplinką, kuria modernų bitininkystės ūkį atokioje kaimiškoje vietovėje Žarėnų seniūnijoje, šalia Saloto ežero, tikėdamiesi, kad verslas duos gerų rezultatų.
Monika GIRDVAINĖ
15 metų dirbo Švedijoje
I. ir A. Končiai didelę savo gyvenimo dalį praleido Akmenės rajone esančiame Papilės kaime. Prieš bemaž 20 metų dėl finansinių paskatų sutuoktiniai nusprendė vykti dirbti į užsienį. 15 metų Švedijoje praleidusi lietuvių šeima iš pradžių dirbo medelyne samdomais darbuotojais, o vėliau, įkūrę savo įmonę, būrė komandą, galinčią sodinti, auginti ir kitaip prižiūrėti augalus medelynuose.
„Niekada negalvojome, kad Švedijoje liksime visam gyvenimui. Aišku, iš pradžių išvykome metams ar keliems, kaip ir daugelis kitų lietuvių, bet sąlygos užsidirbti buvo geros, tad likome ilgesniam laikui. Ten įsigijome būstus, kaupėme santaupas, kad galėtume grįžę į Lietuvą kurti savo verslą“, – kalbėjo I. ir A. Končiai.
Jų vienturtė dukra liko su draugu gyventi Švedijoje. Lietuvoje verslo sistemų kūrimo ir valdymo specialybę įgijusi mergina dirba pagal specialybę patinkantį darbą ir planų grįžti į gimtinę kol kas neturi.
Prikėlė naujam gyvenimui
Pašnekovai pastebi, kad yra tokių, kurie užsidirbę pinigų užsienyje juos leidžia prabangiems pirkiniams, tačiau jų tokie dalykai nedomina, tad sukauptas santaupas pora nusprendė investuoti – sukurti sau darbo vietas.
Vietą, kurioje galėtų įkurti bitininkystės ūkį, Končiai teigia rinkęsi ne vienerius metus. Jiems buvo svarbu rasti sodybą su nemažu dirbamos žemės sklypu, mišku bei vandens telkiniu. Tokiam verslui kurti šeima pasirinko Žarėnų seniūnijoje, Karštenių kaime esančią atokią vietą šalia Saloto ežero, kur seniau buvo Žarėnų dvaras. Jų sklypas apima 25 hektarus.
12 metų sodyba buvo apleista, laukai neprižiūrimi, prie ežero atvažiavę asmenys darydavo netvarką, tad I. ir A. Končiams teko nemažai padirbėti, kad sutvarkytų apleistą teritoriją. Darbus jie tebevykdo iki šiol – rengia poilsiavietę, stato bitininkystės ūkiui reikalingus pastatus, tvarko aplinką.
Prie Saloto ežero esančioje teritorijoje verslininkai įrengė pavėsines, vaikų žaidimo aikštelę, tinklinio aikštelę ir šią poilsiavietę ateityje žada nuomoti mėgstantiems poilsį gamtoje.
Žarėnų seniūnė Silvija Martinkutė džiaugiasi, kad darbštūs žmonės gražią kaimiška vietovę, ilgus metus buvusią apleistą, prikėlė naujam gyvenimui.
Mokytis vyko į Rusiją
Su bitininkyste anksčiau nesusidūręs A. Končius šiuo užsiėmimu susižavėjo žiūrėdamas įvairią video medžiagą. Žmonai Irenai beliko pritarti vyro norui kurti būtent tokį verslą.
Prieš pradėdami kurti bitininkystės ūkį sutuoktiniai pasikonsultuoti ir išmokti to, kas svarbiausia dirbant su bitėmis, važiavo į Rusiją pas asmenį, jau 20 meų užsiimantį tokia veikla. Būtent iš jo pas naujuosius bitininkus praėjusių metų vasaros pradžioje atkeliavo du pirmieji modernūs aviliai.
„Tokiame avilyje telpa 48 bičių šeimos. Įsivaizduokite, kad vietoje tos kompaktiškos transportuojamos bitidės stovėtų 48 aviliai. Tai daug ekonomiškesnis variantas, o be to, įėjus į avilių vidų galima darbuotis bet kokiu oru, o prie avilių, kai lauke lyja, juk nieko nepadarysi“, – modernių namelių privalumus vardijo bitininkas. Tokius avilius, Algirdo žiniomis, į Lietuvą jie atsigabeno pirmieji. Pamažu atsiranda ir daugiau moderniais aviliais besidominčių bitininkų.
Pačių kurtas avilys – vilkiko priekaboje
Kiekviename avilyje apgyvendinę po 48 bičių šeimas papiliškiai verslą pradėjo net nuo 96 bičių šeimų. Tačiau jie tuo neapsiribojo.
Darbštūs ir veiklūs sutuoktiniai pagal nusipirktų bitidžių principą vieną jų nusprendė pasidaryti patys, tik trigubai didesnę.
Bitidei sutuoktiniai panaudojo vilkiko priekabą. Pora dviese darydami 131 šeimą talpinantį transportuojamą avilį užtruko ne vieną mėnesį.
„Nei Lietuvoje, nei užsienyje tokių bitidžių nesame matę, o patys ją sugalvojome padaryti, nes norėjome panaudoti priekabą. Su ta priekaba buvo paprasčiausia parsivežti daiktus grįžtant iš Švedijos į Lietuvą. Su ten nusipirktu traktoriumi, prisikabinęs vilkiko priekabą, taip ir parvažiavau į gimtinę“, – linksmai ne vieną dieną trukusią kelionę prisiminė Algirdas.
Kad bitėms būtų kuo maitintis, laukus aplink namus verslo įkūrėjai pavasarį apsodino facelijomis, burkūnais bei dobiliukais.
Svarbu darbus atlikti laiku
Apie 220 bičių šeimų šiuo metu turintys bitininkai pelno dar neskuba skaičiuoti ir teigia, kad norint tvirtai atsistoti ant kojų, kol kas dar reikia daug dirbti ir nemažai investuoti. Bitininkai planuoja, kad galbūt tik kitais metais, kuomet visiškai suformuotos bičių šeimos jau neš medų, bus galima kalbėti apie pelną.
Kol kas medaus ir kitų bičių suneštų gėrybių dideliais kiekiais bitininkai dar neparduoda.
Pašnekovai teigia, kad bitininkystės versle svarbiausia – viską atlikti laiku ir kokybiškai.
„Neatlikęs reikiamų darbų tinkamu laiku gali patirti didelius nuostolius. Nespėsi kažko padaryti, paleisi biteles ir neteksi jų. Aišku, darbo yra daug, juolab kai dirbame tik dviese, bet mus konsultavęs ruselis išmokė laikytis pozicijos – nedirbti to, ko nereikia. Naudojamės visa reikiama įranga ir medžiagomis, ką sukūrė mokslas, kad dirbti būtų kuo paprasčiau, lengviau, ekonomiškiau“, – kalbėjo sodybos savininkai.
Turi įvairių idėjų
I. ir A. ateities planuose – įvairių sumanymų. Pora svarsto ne tik medų ir kitas bičių suneštas gėrybes pardavinėti, bet, esant poreikiui, gaminti transportuojamus avilius ir kitiems, konsultuoti modernų bitininkystės ūkį norinčius turėti asmenis.
Medicinos srityje bendrąja praktikos slaugytoja dirbusi Irena svarsto, kad versle ji galėtų pritaikyti ir savo išsilavinimą.
„Viduje avilių būtų galima įrengti bičių terapijos kambarį arba tokioje aplinkoje daryti masažus. Minčių ir norų yra daug, o kaip viskas vyks, matysime ateityje“, – sako I. Končiuvienė.