Paminklas V. Mačerniui. Idėjų karas „šitoj mažų žmogučių žemėj“

Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė ir to­liau in­ten­sy­viai ruo­šia­si res­pub­li­ki­niam ren­gi­niui – Mo­ki­nių, mo­ky­to­jų kon­fe­ren­ci­jai „Poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio li­ki­mo žvaigž­dės“ ir poe­to V. Ma­čer­nio pa­mink­lo ati­den­gi­mo iš­kil­mėms Tel­šiuo­se.
Dar­bai pra­si­dė­jo – pie­ve­lė­je jau pa­sta­ty­tas po­sta­men­tas. Bend­ruo­me­nė lau­kia par­vežant Ma­čer­nio skulp­tū­rą ir de­ri­na pa­sku­ti­nes kon­fe­ren­ci­jos de­ta­les. Kol vie­ni su džiu­ge­siu lau­kia spa­lio 12 die­nos, ki­ti tuo me­tu try­pia Že­mai­tės gim­na­zi­jos pie­ve­lė­je ir pei­kia skulp­tū­rai ar­chi­tek­to pa­rink­tą vie­tą bei aukštį.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­mink­lo nu­ma­ty­to­je vie­to­je ne­bus
Pra­si­dė­ju­siais dar­bais prie Že­mai­tės gim­na­zi­jos vi­siš­kai ne­si­džiau­gia tel­šiš­kis, skulp­tū­ros idė­jos au­to­rius, poe­tas, Ma­čer­nio bend­ra­var­dis Vy­tau­tas Stul­pi­nas. Jis ti­ki­no, kad skulp­tū­ra sta­to­ma ne vie­to­je, o svar­biau­sia – su juo net ne­pa­si­ta­rus. Esą ji ar­ti gat­vės ir griū­te grius ant praei­vių. O to­kį ar­chi­tek­to spren­di­mą va­di­na vi­siš­ka sa­vi­va­le: „Ar­chi­tek­tas net ne­tu­rė­jo mo­ra­li­nės tei­sės lįs­ti į tą pro­jek­tą.“
Poe­to tei­gi­mu, kol dar ne­vė­lu, rei­kia ryž­tis nu­griau­ti ši­tą be­to­no lui­tą ir skulp­tū­rą sta­ty­ti kuo to­liau nuo gat­vės. Jei taip ne­bus pa­da­ry­ta, ini­cia­ty­vos im­sis pa­ts, kar­tu su bend­ra­min­čiais pra­dės dar­bus ki­to­je vie­to­je.
„Rei­kia nu­griau­ti! Blo­giau­siu at­ve­ju pa­tys im­si­me kas­tu­vus ir ka­si­me nau­ją vie­tą. Aš nie­ka­da ne­pa­si­duo­siu, to­je vie­to­je ne­pas­ta­tys nie­kas pa­mink­lo. Jei ar­chi­tek­tas bū­tų per­skai­tęs nors vie­ną Ma­čer­nio kū­ry­bos ei­lu­tę kaip tik­ras že­mai­tis, kaip žmo­gus, ku­riam la­bai rū­pi šie da­ly­kai, niekada nebūtų padaręs šitokių negražių dalykų…“ – py­ko poe­tas.
Dir­ba pro­fe­sio­na­lai
Architektas Al­gir­das Žeb­raus­kas tvirtino, kad pro­jek­tas yra tin­ka­mas, pa­tvir­tin­tas Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos ir ne­rei­kė­tų juo abe­jo­ti, kaip tai daro poetas V. Stul­pi­nas: „Ne­tin­ka mo­ky­ti pro­fe­sio­na­lų, sa­vo sri­ties ži­no­vų. Pro­jek­tas yra pa­tvir­tin­tas ir jo ver­te tik­rai ne­de­rė­tų abe­jo­ti. Ga­lų ga­le, jei yra ko­kių pro­ble­mų, rei­kė­tų apie tai kal­bė­tis as­me­niš­kai, o ne­ska­lam­by­ti ant vi­sos pa­ra­pi­jos.
Yra pa­reng­tas pro­jek­tas nu­sta­ty­ta tvar­ka ir ap­tar­tas su skulp­tū­ros au­to­riu­mi, iš­dis­ku­tuo­tas.
Skulp­tū­rą pa­sta­ty­ti – rei­kia iš­ma­ny­ti ur­ba­nis­ti­ką. Dir­ba­me tik­rai ne bet kaip, o pro­fe­sio­na­liai. Skulp­tū­ra bus sta­to­ma iš mies­to lė­šų, ne as­me­ni­nių, to­dėl ji tu­rė­tų tar­nau­ti mies­tui ir jo žmo­nėms. Ji nė­ra poe­to nuo­sa­vy­bė, to­dėl šiuos da­ly­kus tu­ri da­ry­ti pro­fe­sio­na­lai, ne­ga­li­ma kri­ti­kuo­ti tik pra­dė­to dar­bo. O to­kiais pa­si­sa­ky­mais mes ne­ger­bia­me au­to­riaus ir pa­si­ro­do­me tur­gaus ly­gio. Na, jei aš su­gal­vo­čiau mo­ky­ti poe­tą… Bet poe­tas ne­jau­čia jo­kio dis­kom­for­to ma­ne mo­ky­da­mas. Kad V. Stul­pi­nas tu­ri idė­ją, jis dėl to ne­ta­po ar­chi­tek­tu, ge­riau te­gul bū­na poe­tu.“
Pa­sak A. Žeb­raus­ko, ne­rei­kia tiek su­si­reikš­min­ti, rei­kia iš­mok­ti bend­rau­ti. Kiek me­tų jis dir­ba šį dar­bą, vi­sa­da bu­vo at­vi­ras, nė kar­to nė­ra iš­va­ręs žmo­gaus ar at­si­sa­kęs paaiš­kin­ti.
„Aš nea­be­jo­ju sa­vo spren­di­mu, kaip ir V. Stul­pi­nas nea­be­jo­ja sa­vo poe­zi­ja“, – tvir­ti­no A. Žeb­raus­kas.
Klau­sy­tis vie­nas ki­to
Že­mai­tės gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Da­lia Pab­rė­žie­nė, be­si­ruoš­da­ma res­pub­li­ki­nei Mo­ki­nių, mo­ky­to­jų kon­fe­ren­ci­jai, vis daž­niau pa­gal­vo­jan­ti, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je nė­ra dia­lo­giš­ku­mo.
„Be pyk­čio, kaip sa­kė Leo­ni­das Dons­kis. Tik kal­bė­da­mie­si, su­si­tar­da­mi, o ne ig­no­ruo­da­mi vie­nas ki­tą, pul­da­mi, žmo­nės ga­li daug nu­veik­ti. Be am­bi­ci­jų de­monst­ra­vi­mo, be ne­pa­gar­bos reiš­ki­mo, be in­te­li­gen­tams ne­tin­ka­mo są­skai­tų su­ve­di­nė­ji­mo. Tik kal­bė­da­mie­si žmo­nės ga­li su­pras­ti vie­ni ki­tus. Bet dar svar­biau – klau­sy­da­mie­si vie­nas ki­to. Iš­girs­da­mi“, – sa­kė mo­ky­to­ja.
Pe­da­go­gė bend­ruo­me­nės var­du ti­ki­no, kad pa­mink­lo vie­ta ge­ra: „Ma­čer­nis tar­si pa­si­tin­ka mo­ki­nius alė­jos pra­džio­je, ei­nan­čius į gim­na­zi­ją. Pa­mink­las to­je vie­to­je, kur da­bar nu­ma­ty­ta, pri­klau­sy­tų ir gim­na­zi­jos, ir mies­to bend­ruo­me­nei. Jei­gu jį nu­grūs to­liau – ar bus tin­ka­mas spren­di­mas? Pa­mink­lai tu­ri bū­ti ma­to­mi iš dau­ge­lio pu­sių.“
Pro­jek­tas pa­da­ry­tas ge­rai
Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Sta­ty­bos ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus ve­dė­jas Gin­tau­tas Lu­kaus­kas tvir­ti­no, jog vie­tos, kur sto­vės Ma­čer­nio pa­mink­las, keis­ti ne­pla­nuo­ja­ma. „Pro­jek­tas yra pa­tvir­tin­tas Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos – ne­rei­kė­tų juo abe­jo­ti. Skulp­tū­rai vie­ta pa­rink­ta ne šiaip sau, ji pri­de­rin­ta prie vi­sos erd­vės, su­sie­ta su Ma­žo­sios baž­ny­tė­lės, gim­na­zi­jos erd­ve. Šiuo me­tu esu ga­vęs pro­to­ko­li­nį spren­di­mą dėl pa­ma­to pa­že­mi­ni­mo, pa­si­ra­šy­tą ar­chi­tek­tės Gin­ta­rės Balt­rū­nės, Kul­tū­ros ir tu­riz­mo sky­riaus ve­dė­jos Eg­lės Ma­cie­nės ir vie­no ma­no sky­riaus spe­cia­lis­to. Gal­būt pa­ma­tas ir bus pa­ma­žin­tas – pri­tai­ky­tas da­bar­ti­nei erd­vei, bet atei­ty­je, kai bus re­konst­ruo­ja­ma ša­lia esan­ti gat­vė, vėl kei­sis erd­vė, pa­mink­lą vėl rei­kė­tų re­konst­ruo­ti pri­tai­kant nau­jai erd­vei“, – kal­bė­jo ve­dė­jas, įsi­ti­ki­nęs, kad pro­jek­tas yra pa­da­ry­tas ge­rai ir nie­ko keis­ti ne­de­rė­tų.