Mokytoja Gendvika ČIUŽIENĖ (Varniai):
– Vasario 16-ajai – 100 metų. Amžiais išliekančios vertybės. Lietuva – didvyrių žemė. Taip iškilmingai didžiuojamės savo Tėvynės praeitimi. Bet juk ir tie didvyriai – „tik žmonės, žmonės – ir nieko daugiau“. (L. Tolstojus) Tačiau tarp tų žmonių iškyla tokie, kurių darbai turi amžiną išliekamąją vertę. Bet ir Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę – karalystę, nužudė ne iš visų pusių šiepiantys savo nasrus plėšrūnai, karalių ir jo šeimą išžudė patys lietuviai per tarpusavio vaidus.
Jeigu tų vaidų dalyviai būtų įsiklausę į savo žemaitišką patarlę „Darīk mondrē – veiziek gāla“, gal nebūtume sunaikinę Mindaugo taip sunkiai ir skausmingai kurtos karalystės. Dėl to šimtmečiams tapome Europos monarchų donorais, pildžiusiais jų karališkas arterijas lietuvišku krauju. Buvome ir karaliais – tik ne Lietuvos valstybės.
Per ilgus 655-erius metus nuo karalystės sunaikinimo Lietuva kilo į aukštybes ir lyg ta „voverė ant vilkų tako“ (Justinas Sajauskas), plėšoma iš visų pusių aštriadančių plėšrūnų, vis priklausoma nuo stipresniųjų valios, krito žemyn.
Ilgus šimtmečius neužgeso lietuvių širdy laisvės, valstybingumo siekimas. Vis iškildavo žymių veikėjų, kurie budino tautoje lietuvybę. Kad ir Simonas Daukantas, skatinęs motinas, prie ratelio sėdint, mokyti vaikus lietuviško rašto. O mūsų knygnešiai, užsiėmę šventa lietuviškos knygos kontrabanda! (Ech, lietuvaiti, užsiiminėjantis cigarečių, narkotikų kontrabanda!!! Kas tave geru žodžiu paminės ir po šimtmečio?) Sukilėliai, iš liaudies kylanti susipratusių inteligentų karta, tokie charizmatiški veikėjai kaip vyskupas M. Valančius, V. Kudirka, Maironis, kurie žadino lietuvius: „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“ Tai jie parengė dirvą Nepriklausomybei.
Prieš 100 metų, susidarius palankioms sąlygoms Lietuvai tapti nepriklausoma valstybe, vėl kilo nesutarimų tarp skirtingai mąstančių politinių jėgų. Čia prabilo išmintingasis Jonas Basanavičius, visą gyvenimą propagavęs tolerantiškumą, kvietęs diskutuoti, tartis dėl svarbiausių tikslų, visuomet siekęs savitarpio supratimo. Jam skaudi ir nepriimtina buvo to meto oponentų tarpusavio plūdimosi, vieni kitų neigimo, juodinimo mada. Todėl dažnai tiek vienų, tiek kitų būdavo nesuprastas. Tačiau turėjo nemažai ir bendraminčių. Daug įtakos tada turėjo J. Tumo-Vaižganto veikla. Tik dėl J. Basanavičiaus sugebėjimo skirtingų pažiūrų Lietuvos Tarybos narius suvienyti didžiuliam tikslui – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.
Vasario 16-oji be galo lemtinga Lietuvai. Netgi tada, kai vidiniai nesutarimai, nepakanta diktatūrai sudarė palankias sąlygas 1940 m. plėšrūnams vėl užvaldyti šalį ilgam 50-mečiui, Vasario 16-oji nebuvo pamiršta.
Lietuva mano, vilktakių voverėle, Tau lemta per amžius gyventi ant to vilktakio. Tik kaip padaryti, kad Tavo ainiai įsiklausytų į savo himno žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi?“ Kur ta mūsų vienybė? Paskendom partijų partijėlių liūne, vis lengvai patikime naujos partijos pažadais, prieš kiekvienus rinkimus šokančiais lenciūgėlį: „Imk mane, imk mane, bernužėli, imk mane.“ Juk po rinkimų griebiamės Maironio:
O jūs, kurie taip daug žadėjot
Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?
(eil. „Skausmo balsas“)
Praregime, pamatome, kad:
O kai deputato
mandatą laimės,
Tai, trindamas baltas rankas,
Bešvilpaus garsingu veikėju
Ne vienas kai kas.
(eil. „Kai kam“)
Vieni išgalvojo investicinius čekius, kiti, už menkus grašius juos supirkę, pradėjo savas investicijas į storesnes kišenes, supirkę fabrikus, gamyklas (net laivyną!), sugebėjo paversti juos metalo laužu ir išpardavinėti. (Jau nekalbame apie miškų iškirtimą, žemės pavertimą kilnojamuoju turtu.) Ir vėl Maironis:
Kai kur, kai kas
Suskubo gudriai
komiteto vardu,
Kurs gera visuomenei daro,
Pasukt ir į savąją pusę raktu,
O trindamas baltas rankas,
Prie aukso naudos pasišildęs,
Dabar jau pirklys
(šiandien – verslininkas! –
G. Č.) pirmos gildės
Ne vienas kai kas.
(eil. „Kai kam“)
Ak, mūsų mielas Maironi! Koks taiklus ir jaunas Tavo žodis šiandien, praėjus 85-eriems metams nuo Tavo mirties. Štai kur amžinosios vertybės!
Imkimės pagaliau Jono Basanavičiaus išminties, suvienykim savo protus ir širdis vienam tikslui – kad neišsivaikščiotų Lietuva. Juk yra dar mylinčių savo Tėvynę, yra rankų, puoselėjančių ją, darančių gražesnę, ja tikinčių, jos pasiilgstančių ir grįžtančių į ją. Tikinčių, kad pagaliau praregėsime ir neleisime savęs niekinti, apskelbti girtuoklių, žydšaudžių, savižudžių ar dar kokių tauta.
Loading ...
